laikmetis.lt
Sakoma, kad istorijos ratas sukasi spirale. Tai, kas buvo praeityje, slėpiningu būdu kartojasi dabartyje. Žvelgdami į šio amžiaus įvykius, vyresnės kartos žmonės atpažįsta procesus, kuriuos jau buvo išgyvenę. Kartojasi net geopolitiniai įvykiai: Rusija ir JAV, o su jomis ir visa Vakarų civilizacija, patiria šįsyk ne Šaltąjį karą, o Šaltąją taiką. Simboliška, kad V. Putinas ir J. Bidenas gali susitikti Reikjavike, kur tai darė jų pirmtakai Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas 1986 metais.
Nenuostabu, kad per „Didįjį šeimos gynimo maršą“ ne vienas prisiminė Sąjūdžio mitingus, Atgimimo laikus. Nenuostabu, kad yra dažnai klausiama, jei anais laikais buvo aišku, kad priešinamės okupantams, tai nuo ko ginamės dabar?
Šeima yra tapusi kovos dėl vertybių erdve visoje Vakarų civilizacijoje. Su kokiais iššūkiais jai tenka susidurti, neverta ir minėti, nes jie ne kartą ir įvairiose plotmėse yra aptarti. Tačiau norisi atkreipti dėmesį į apibendrinimą, kurį taikliai yra įvardinęs popiežius Pranciškus.
Jis 2016 m., viešėdamas su apaštaliniu vizitu Sakartvele, pareiškė, kad pastangos „pakeisti požiūrį“ šeimos srityje yra „ideologinė kolonizacija“. Tuomet Šventasis Tėvas perspėjo, kad genderizmo teorija yra dalis „globalaus karo“ prieš tradicines šeimos vertybes ir santuoką. Taip pat teigė, kad supažindinti moksleivius su genderizmo teorija yra „paslėpta indoktrinacija“.
„Viena yra turėti homoseksualių polinkių arba trokšti pasikeisti lytį“, – pontifikas sakė žurnalistams, anuomet skridusiems kartu su juo į Romą, „tačiau kas kita – mokyti apie tai mokyklose“, – pažymėjo jis.
Kita proga, 2019 m. viešėdamas Rumunijoje, pontifikas vėl pareiškė: „Ideologinės kolonizacijos formos, nuvertinančios žmogų, gyvenimą, santuoką ir šeimą ir, svarbiausia, atitolinantys pasiūlymai, kurie yra tokie pat ateistiški, kaip ir praeityje, žaloja mūsų jaunus žmones ir vaikus ir palieka juos be šaknų, iš kurių jie galėtų augti“.
Tad esame ideologinės kolonizacijos akivaizdoje. Tai tvirtina ne kokie nors sąmokslų teorijų kūrėjai ar šalininkai, bet Katalikų Bažnyčios galva. Šiuo metu Lietuvoje vykstantys procesai yra bandymas pasipriešinti šitai kolonizacijai.
Katalikybės bruožas yra rezistentiškumas. Net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis katalikybė išlieka kaip organizuota jėga, sugebanti pasipriešinti didžiausioms neteisybėms, priespaudai ir persekiojimams. Tai gerai žinome iš ne tokios jau senos mūsų istorijos.
Neįmanoma nepriklausomybės kovų gimimo įsivaizduoti be Katalikų Bažnyčios indėlio. Kalbama ne tik apie dvasininkų politinę ir švietėjišką veiklą, bet ir apie intelektualus, maldingus žmones, pogrindinės literatūros platintojus, vienuolijų bendruomenės – ši visuma tapo tikru valstybingumo sąmonės židiniu.
Grįžkime į aktualius įvykius. Mandagus mūsų Bažnyčios hierarchų atsisakymas dalyvauti Marše sukėlė nevienareikšmes reakcijas tarp tikinčiųjų. Daugelio žvilgsniai nukrypo į devyniasdešimtuosius, kai Bažnyčia nevienareikšmiškai parėmė nepriklausomybės kovas. Tačiau čia norėtųsi pasiūlyti prisiminti anuos įvykius truputį atidžiau.
Mitingą Vingio parke kunigas Robertas Grigas taikliai prilygino 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitingui Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo. Jis tuomet tapo postūmiu atgimimo procesams Lietuvoje. Jo dalyviai viešoje erdvėje tuomet susilaukė itin neigiamos reakcijos, o ir ten skambėjusios kalbos nebuvo pagal anų laikų normas. Vėliau vykusiuose Sąjūdžio mitinguose buvo kalbama daug aptakiau, naudojama nuosaikesnė retorika.
Ir norisi prisiminti, kad nei Sąjūdžio, nei Lietuvos laisvės lygos mitinguose aukštieji tuometinės Bažnyčios hierarchai nedalyvaudavo ir kalbų nesakydavo. Pvz., Sąjūdis nekviesdavo kalbėti sesers Nijolės Sadūnaitės ar kitų disidentų. Jo mitinguose kalbėdavo dabar jau ekskunigas Edmundas Atkočiūnas, o Sąjūdžio Seimo Taryboje buvo tik vienas kunigas Vaclovas Aliulis.
Tad nieko nuostabaus, kad ir prie dabartinio šeimų judėjimo regimai hierarchai neprisideda. Tačiau yra pavieniai dvasininkai, kurie kaip gali, taip ir prisideda prie vertybinio pakilimo, kuris yra taip svarbus mums šiandien. Žinoma, galėtume kalbėti, kad jis galėtų būti dar labiau veiksmingesnis, jei į jį įsijungtų visa Bažnyčios struktūra.
Visgi Bažnyčia yra ne tik struktūra, o mistinis Kristaus Kūnas. Jam būdingi veiksmai dažnai tartum neturintys apčiuopiamo poveikio, bet įgaunantys raišką ilgalaikėje perspektyvoje. Tai nereiškia, kad religiniai veiksmai yra kažkokia magija, per kurią dieviška galia mechaniškai atsiliepia į žmonių maldas. Kalbama apie tikėjimą slėpiningu Dievo veikimu žmonių istorijoje.
1987 m., birželio 6 d., popiežius šv. Jonas Paulius II pasimeldęs rožinį seniausioje Romos Marijai skirtoje šventovėje Santa Maria Madžiore, sukalbėjo maldą Dievo Motinai, kurios globai pavedė Lietuvą ir Rusiją. Vatikano radijas šias apeigas transliavo į visą pasaulį. Tais pačiais metais, jis, švenčiant Lietuvos 600 m. Krikšto jubiliejų, paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį palaimintuoju.
Šia proga Lietuvos vyskupai ir valdytojai išleido raštą, kuriame kvietė dvasiniam pabudimui, o liepos 12 d. Marijampolėje (anuometiniame Kapsuke) vyko J. Matulaičio kūno perkėlimo į altorių iškilmės, per kurias šį miestą užplūdusioje minioje plevėsavo trispalvės, skambėjo tautinės giesmės ir dainos. Visi žinome, kad netrukus šalyje prasidėjo tautinis atgimimas atvedęs prie nepriklausomos valstybės atkūrimo.
2017 m. kankinys Teofilis Matulionis Vilniuje buvo paskelbtas palaimintuoju. Dalyvaudamas šiame įvykyje, matydamas dvasinę šviesą susirinkusių žmonių veiduose, svarsčiau kuo tai virs ateityje, kaip pasireikš Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Juk neišvengiamai tokios tikėjimo manifestacijos telkia tikinčiuosius bendrystei ir stiprina jų katalikišką tapatybę. Pastaroji yra svarbus veiksnys vystant ir lietuvišką tapatybę.
Šiuo metu mūsų katalikybė pasireiškia pasipriešinimu ideologinei kolonizacijai, nes kaip sakė Lietuvoje viešėdamas popiežius Pranciškus mūsų tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“. Esame savotiškoje kryžkelėje mūsų tautai, kuriai globalių iššūkių akivaizdoje būtini aiškūs orientyrai, kurie neleistų mums tapti dar viena kolonija.
Todėl mes priešinamės.
Kiek reikes tiek ir priesinsimes,tegu nusikalteliai net ne svajoja pavergti tauta gyvenancia tukstantmecius.KGB nepraeis!
kas tokie atsisakė desovietizacijos ir dekagebizacijos, kokios partijos? Tie įslaptintieji juk ir grąžina mus atgalios, bet jau ne į Sovietiją, o į kapitaloligarchinę Sovietiją, nes bolševikai, CK sekretoriais su anūkais ir meilužėmis tapo stambiais kapitalistais – o lia lia, va taip, tiesa?
ideologizaciją,tai galėtume ramiau žiūrėti ir prieš Rusijos puolimus,nes tvirti dvasia žmonės yra didžiausias saugumo garantas.O demoralizuoti keistomis ideologijomis žmonės negins savo šalies,o tiesiog pabėgs iš nemalonumų zonos.Todėl dvasinės šviesos puoselėjimas Lietuvos saugumoui netgi svarbesnis už karinę ginkluotę.
bet labai idomus akcentas būtų,kad naujam pasipriesinimui, Tautos pakilimui labai stengiasi sutrukdyti Vytautas Landsbergis! Tai daug pasako – kas dar galvoja! Jis prie Adomo Mickeviciaus paminklo mitinge nedalyvavo irgi!
tai valdantys pizdukėliai priešinasi prieš tautą ir nori ją padaryti iškrypėlių vergais.
Teisingos autoriaus mintys!
Tai kur dingo antitalibaniškumas pas Vilucką? Bet be popiežiaus, kuris yra žinome koks, negalėjo apsieti. Kaip koks XXVII suvažiavimas be generalinio sekretoriaus.
Tik 2 balsu persvara dar tauta liko nepavergta.Tai atspindi musu elito degradacijos laipsni.Be galo apmaudu.
Aisku vaiku mokymas siu genderizmo ideju tai kriminalinis nusikaltimas-vaiku tvirkinimas,bet Vingio parke neisgirdau nieko apie musu teismus,spectarnybas,pinigu dalijimasi „po sijonais”tainyra begaline korupcija.Zmones seimu marse tikejosi zymiai daugiau negu pasmerkti pp(profesionalu pederasta).Gal tik vienas smulkaus verslo atstovas kazka bande.Dabar gi vidos „maximos”,”norfos”,”iki”per pandemija buvo gavusios apsoliutu monopoli ir pasirodo jos gaus milijonines ismokas kaip labiausiai nukentejusios.Zmones susirinko ginti seęimu ir ginti Lietuvos nuo musu VALDZIOS.
Trumpai drūtai – Sorošo pinigai daug kam aptemdė protą ir akis,o atšliaužiantis net iš užatlantės marksistinis-bolševikinis marazmas kelia pavojų Lietuvai,lietuvybei,lie-
tuvių kalbai,lietuvių šeimoms.Negalima nuolankiai nusileisti Lietuvos priešams
ir neturintiems tvirto nusistatymo ginti Lietuvos Konstituciją.Šiandien sprendžiasi Lietuvos ateitis.Kunigija…Tai nuolanki valdžios tarnaitė.Ji stebi iš kurios pusės vėjas pučia ir pasirengusi bučiuoti rankas tiems,kas numes kaulą.Ar pamiršot,kiek žmonių buvo nuskriaustų,kai tapo kadaise turėto turto sugrąžinimui.Ne vienas ir ne du
atsidūrė gatvėje.Ar šiandien visi drąsiai einate išpažinties?
„Mandagus mūsų Bažnyčios hierarchų atsisakymas dalyvauti Marše sukėlė nevienareikšmes reakcijas tarp tikinčiųjų.”
Be abejo, taip. Bet visgi ar verta sielotis ir susipriešinti, jei kai kurių matomų to maršo figūrų bei, apskritai, prie šio kilnaus judėjimo besišliejančių biografijose tradicinio šeimų lietuviškumo ir kitų dorybių – ne per daugiausia? Matyt, hierarchai šįkart buvo tiesiog įžvalgūs.
Propaganda, an influential book written by Edward L. Bernays in 1928, incorporated the literature from social science and psychological manipulation into an examination of the techniques of public communication. Bernays wrote the book in response to the success of some of his earlier works such as Crystallizing Public Opinion (1923) and A Public Relations Counsel (1927). Propaganda explored the psychology behind manipulating masses and the ability to use symbolic action and propaganda to influence politics, effect social change, and lobby for gender and racial equality.[1] Walter Lippman was Bernays’ unacknowledged American mentor and his work The Phantom Public greatly influenced the ideas expressed in Propaganda a year later.[2] The work propelled Bernays into media historians’ view of him as the… Skaityti daugiau »
Chapters one through six address the complex relationship between human psychology, democracy, and corporations. Bernays’ thesis is that „invisible” people who create knowledge and propaganda rule over the masses, with a monopoly on the power to shape thoughts, values, and citizen response. „Engineering consent” of the masses would be vital for the survival of democracy. Bernays explains: „The conscious and intelligent manipulation of the organized habits and opinions of the masses is an important element in democratic society. Those who manipulate this unseen mechanism of society constitute an invisible government which is the true ruling power of our country. We are governed, our minds are molded, our tastes formed, our ideas suggested, largely by men we have never heard of… Skaityti daugiau »
ИМ СНЕСЁТ БАШНЮ: МЫ НЕ РАБЫ – Веллер 11 05 2021
https://www.youtube.com/watch?v=B1mhWlZW47A