Siūlome Tiesos.lt interviu su publicistu, politikos ir visuomenės gyvenimo apžvalgininku Tomu Vilucku.
Kaip Jūs vertinate tai, kas įvyko Gegužės 17-ąją, dabar, jau iš pusės metų perspektyvos?
Tai buvo prievartos veiksmas: tiek prieš vaiką, tiek prieš šeimą, tiek prieš taikius piliečius. Ir tuo labiau, kad praėjus pusei metų tebeturime tą pačią situaciją: informacijos mažai, žmonėms, kurie dalyvavo šiuose procesuose, iškeltos bylos.
Tai išties buvo viena iš liūdniausių dienų nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Ir gaila, kad atitinkamos institucijos net ir dabar, praėjus jau pusei metų, nepateikė kokių nors aiškių atsakymų – informacijos apie tai, kas susiję su įvykiais Garliavoje, mes neturime.
Ko gero, neverta tuo stebėtis, nes valdžios institucijos nesiėmė medijavimo veiksmų, leido antstolei naudotis gausiomis policijos ir specialiomis pajėgomis, vėliau nebuvo sudaryta parlamentinė komisija įvykių Garliavoje aplinkybėms tirti. Visi šie dalykai tik patvirtina, kad susiduriame su galios mechanizmais, o ne tik su šeiminiu konfliktu kaip bandoma dažnai visuomenei įteigti.
Ką mes, piliečiai, galėtume pakeisti šitoje situacijoje?
Pats veiksmingiausias būdas, ko gero, būtų, kad visuomeninės organizacijos duotų užklausimus atitinkamoms institucijoms, kad jos paaiškintų, kas vyko, kokia dabar yra situacija. Nors istorija buvo rezonansinė, bet mes praktiškai nieko nežinome: nei kur yra dabar D. Kedžio dukrelė, nei kaip ji jaučiasi, kokia jos būklė. Vienintelė ir pati realiausia galimybė – veikti per visuomenines organizacijas, kad kreiptųsi į atitinkamas institucijas. O šios turėtų atsakyti į piliečių klausimus.
Jūs vis pabrėžiate, kad tos tarnybos turėtų atsakyti, bet ką daryti, kad mes, piliečiai, tikėtume jų atsakymais? Mano supratimu, vienas didesnių visų šių įvykių nuostolių yra tas, kad mes praradome pasitikėjimą savo valstybe, savo išrinktaisiais.
Taip, pasitikėjimo vakuumas – išties yra didelė problema… Tačiau neturime jokių kitų poveikio priemonių. Tos jėgos, kurios buvo suinteresuotos šioje istorijoje, labiausiai norėtų to nusivylimo, kad ta tema nebūtų kalbama, kad ji nebūtų nagrinėjama, kad ji tiesiog būtų pamiršta.
Štai kodėl labai svarbu visuomeninio sektoriaus spaudimas. Kitų poveikio priemonių, deja, kol kas mes neturime. Rinkimai nesuteikė kitokio – politinio – poveikio instrumentų. Žinant teismų padėtį Lietuvoje sunku tikėtis, kad galima kažką nuveikti teismuose, kaip tai vyksta civilizuotuose kraštuose.
Beklausant jūsų kilo mintis – kad gegužės 17-ąją ženklina ne tik praradimai… Tą dieną mes ir kai ką atradome?
Žinoma, tas faktas, kad per rinkimus už „Drąsos kelią“, kaip už pilietinę srovę, buvo atiduota per šimtas tūkstančių balsų, liudija, kad Lietuvoje yra nemenkas kiekis žmonių, kurie nėra susitaikę su status quo, kurie yra ne konformistai. Jie ieško atsakymų. Toks piliečių skaičius yra labai ir net labai neblogas ženklas.
Kitas svarbus dalykas: tokie žodžiai kaip tiesa, visuomenėje tapo svarbūs– jie įgijo naują atspalvį, naują skonį… Mes jau buvome tarsi pamiršę tokį žodį kaip tiesa… Jis vėl iškilo su tam tikru svoriu ir, manau, tai yra labai svarbu.
Kaip yra svarbu ir tai, jog rinkimuose dalyvavo, tegul ir nesėkmingai, žmonės, kurie anksčiau gal nebūtų drįsę eiti į politiką. Jie ėmė bendrauti, burtis, radosi jungtis ir atsakomybės už šią šalį veiksmai.