Kaip jau skelbėme, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išteisino Valstybinės paslapties nutekinimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi kaltintą prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausiąją patarėją Daivą Ulbinaitę. Toks sprendimas priimtas minimalia persvara – keturiais balsais prieš tris. LAT teisėjai – Rima Ažubalytė (pirmininkė), Olegas Fedosiukas, Eligijus Gladutis, Gintaras Goda, nutarė: „D. Ulbinaitė negalėjo padaryti veikų, kurių padarymu ji buvo kaltinama, nes šios nusikalstamos veikos nebuvo padarytos“ (visą nutartį skaityti ČIA).
Tačiau trys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai – Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas ir Alvydas Pikelis – pareiškė, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę išteisinęs teismas viršijo savo įgaliojimus ir nesiėmė visų priemonių nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Savo poziciją – byla turėtų būti grąžinta Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo – jie išdėstė atskirąja nuomone.
Teisėjų teigimu, byloje surinktus duomenis teismai vertinę „selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai“, o Vilniaus apygardos teismas viršijo įgaliojimus paskelbdamas, jog Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateiktą informaciją nepagrįstai pripažino valstybės paslaptimi.
Teisėjų nuomone, teismas turėjęs siekti gauti Paslapčių apsaugos koordinavimo išvadą dėl informacijos slaptumo ir išsikviesti VSD specialistą išsiaiškinti, ar informacijos paviešinimas galėjo atskleisti žvalgybos pareigūnų ir slaptųjų bendradarbių tapatybę.
„Apeliacinės instancijos teismas šių veiksmų neatliko ir nutarties išvadas grindė ne teisiniais argumentais, o niekuo neparemtais samprotavimais, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams“, – rašoma trijų teisėjų atskirojoje nuomonėje.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas, Alvydas Pikelis
dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai priimant 2016 m. kovo 10 d. nutartį, šios kolegijos teisėjai D. Bajerčiūtė, V. Masiokas ir A. Pikelis laikėsi kitos nuomonės, kuri išdėstoma šiame dokumente (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 384 straipsnio 10 dalis).
Teisėjų nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
D. Ulbinaitė buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, būdama politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoja – dirbdama Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausiąja patarėja ir turėdama leidimą dirbti su įslaptinta informacija, atskleidė valstybės paslaptį, kurią sužinojo dėl savo darbo, ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos Prezidento institucija ir valstybė. Šių kaltinimų esminės faktinės aplinkybės: D. Ulbinaitė, kaip Lietuvos Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja, Vilniuje, S. Daukanto a. 3 esančioje Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, 2013 m. spalio 30 d., nuo 15.07 iki 15.27 val., gavusi iš Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) Analizės valdybos viršininko Vidmanto Kaladinsko valstybės paslaptį sudarančią rašytinę informaciją apie Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamas aktyviąsias priemones, kuri Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka 2013 m. spalio 31 d., nuo 9.10 iki 9.52 val., VSD raštu Nr. (06)-19-980s-1411s, pažymėtu slaptumo žyma „Slaptai“, buvo pateikta Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos, Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos adresatams; 2013 m. spalio 30 d., nuo 16.38 iki 16.59 val., šią jai V. Kaladinsko patikėtą informaciją D. Ulbinaitė perdavė UAB BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei Jūratei Damulytei-Semėnienei, neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą; 2013 m. spalio 31 d. 12.15 val. UAB BNS viešai pateikus dalį iš D. Ulbinaitės gautos įslaptintos informacijos, tą pačią dieną nuo 12.19 val. ši informacija buvo pradėta platinti Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėmis (konkreti informacija pateikta 1 bylos tome, ši medžiaga yra riboto naudojimo).
D. Ulbinaitė dėl šių kaltinimų išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje (aprašomojoje dalyje) nenurodyta, kokias konkrečias kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes nustatė šis teismas, tačiau padaryta išvada, kad ,,jokių įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę, byloje nėra“ ir kad ,,darytina išvada, jog D. Ulbinaitė nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 125 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje“; ,,atsižvelgiant į tai, <....>, ji išteisintina, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu“ (18 nuosprendžio lapas). Be to, rezoliucinėje šio nuosprendžio dalyje nurodyta, jog D. Ulbinaitė pagal BK 125 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį išteisinama jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir minėtoms išvadoms dėl faktinių aplinkybių, pats konkrečių bei aiškių išvadų dėl esminių kaltinimo faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo taip pat nepadarė (nors prokuroro apeliaciniame skunde šie klausimai buvo keliami, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas bei teisingumas buvo ginčijamas), o nutarties aprašomojoje dalyje (12 lapas) padaryta bendro pobūdžio išvada, kad ,,byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad D. Ulbinaitė 2013 m. spalio 30 d., nuo 16.38 iki 16.59 val., jai V. Kaladinsko patikėtą informaciją perdavė UAB BNS Lietuvos naujienų skyriaus vyriausiajai redaktorei J. Damulytei-Semėnienei, neturėjusiai teisės susipažinti su šia įslaptinta informacija ir nežinojusiai apie šios informacijos įslaptinimą“. Iš tokios išvados galima manyti, kad neįrodyta dalis kaltinime nurodytų aplinkybių, t. y. įslaptintos informacijos perdavimo žurnalistei faktas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka buvo skundžiamas pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumas bei teisėtumas; prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti išsamūs argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimais, nurodoma apie teismo išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, netinkamą apskųsto nuosprendžio motyvavimą, o atskirais bylai svarbiais klausimais – motyvuotų išvadų nebuvimą. Pažymėtina, kad vieni iš esminių išteisinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 3 dalyje, yra tokie, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų įvertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismas, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Toks patikrinimas turi būti atliktas laikantis BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) surašymą, reikalavimų (BPK 20, 305, 331–332 straipsniai). Taigi, apeliacinės instancijos teismo kompetencija ir pareiga – dar kartą įvertinti bylos įrodymus, jei reikia – imtis baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, galinčios paveikti teismo išvadas; tik pagal BPK nurodytas taisykles nustačius byloje įrodinėtinų faktų buvimą (ar nebuvimą) galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo klausimų išsprendimas. Priimtame sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) teismas privalo pateikti atsakymus į visus esminius apeliacinio skundo argumentus bei išdėstyti motyvuotas, paremtas faktiniais bylos duomenimis ir vadovaujantis įstatymu, išvadas; visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios, konkrečios ir nekeliančios abejonių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad minėtų nuostatų nesilaikymas reiškia esminius BPK normų pažeidimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-7-114/2011, 2K-418-699/2015). Teisėjų nuomone, būtent tokio pobūdžio pažeidimus nagrinėjamoje byloje padarė apeliacinės instancijos teismas, kartu neištaisęs atitinkamų pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Dėl to prokuroro kasacinio skundo esminiai argumentai, susiję su BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies esminiais pažeidimais, yra pagrįsti.
BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad klausimą, ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Skundžiamą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, įgyvendindamas šią nuostatą, apie byloje surinktų duomenų nepriimtinumą (neteisėtumą) sprendė nevertindamas jų atitikties BPK 20 straipsnio 1, 3–4 dalyse nustatytiems reikalavimams. Antai pasisakydamas dėl duomenų, gautų taikant procesines prievartos priemones, teismas nurodė jų nevertinantis, nes ,,2014 m. liepos 14 d. priimtomis nutartimis yra išspręstas taikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumo klausimas, teismas neturi pagrindo kvestionuoti minėtų nutarčių“ (16 nutarties lapas). Pažymėtina, kad teismas aptariamų bylos duomenų tiksliai ir konkrečiai neįvardijo ir tai sunkina teismo išvadų teisėtumo patikrinimą kasacinės instancijos teisme arba atskirais atvejais toks patikrinimas ir neįmanomas. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visai nevertinta ir ta dalis byloje surinktų duomenų, kurių gavimo teisėtumas nebuvo kvestionuojamas (kaip teisingai nurodyta prokuroro kasaciniame skunde) arba netgi patvirtintas teismo procesiniais dokumentais. Antai 2013 m. lapkričio 2 d. teismo nutartimi patvirtintas prokuroro pritaikytų procesinių prievartos priemonių teisėtumas (tarp jų – ir telekomunikacijų operatoriaus turimos informacijos pateikimas). Pasisakydamas dėl duomenų, gautų taikant D. Ulbinaitei (ir V. Kaladinskui) BPK 154 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jos teisėtumo patikrinimas ,,negali būti apeliacinio skundo dalykas ir yra už apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų“ (22 nutarties lapas). Tokie teismo samprotavimai prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo teismui suteiktai kompetencijai, bylų apeliacinio nagrinėjimo reikalavimams, todėl yra visiškai nepagrįsti, juolab kad prokuroro apeliacinis skundas buvo grindžiamas ir argumentais, susijusiais su šių duomenų (ne)vertinimu, o byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių manyti, kad minėti duomenys gauti pažeidžiant BPK reikalavimus. Taigi, spręsdamas duomenų leistinumo klausimą, teismas turi pareigą įvertinti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju tie duomenys gauti (ar įstatyme nustatyta tvarka, ar teisėtais būdais, ar juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais), tačiau dėl daugelio bylos duomenų apeliacinės instancijos teismas tokių išvadų nepateikė ir tinkamai bei išsamiai atitinkamų prokuroro apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjo. Kartu (atskirais atvejais) teismas, nenurodęs pagrįstų motyvų, nesuteikė galimybės prokurorui (šiam prašant) atlikti veiksmus, susijusius su papildomų duomenų pateikimu; pvz., ištirti kratos metu pas J. Damulytę-Semėnienę paimtus daiktus (kompiuterį, skaitmenines laikmenas ir kt.), kurių paėmimas, teismo požiūriu, įvykdytas neleistinai vien dėl tos priežasties, kad tam tikru laiku tai buvo daroma ,,skubotai“ (praėjus septynioms dienoms nuo ikiteisminio tyrimo pradžios), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nutartyje, priimtoje BPK 442 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuota, jog buvo faktinių duomenų, įgalinančių daryti pagrįstas prielaidas dėl valstybės paslapties atskleidimo, ir atliekant minėtą veiksmą (kratą) procesinė tvarka bei asmens teisės nebuvo pažeistos, o bylos proceso metu skubotumo faktorius išnyko.
Kaip minėta, byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas įrodymų vertinimu, atliktu pagal BPK įtvirtintas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai, keliami įrodinėjimo procesui, be kita ko, reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas išsamiai ir nešališkai išnagrinėta kiekvieno šaltinio konkrečia faktine informacija, jos palyginimu tarpusavyje, visų bylai reikšmingų aplinkybių, išplaukiančių iš įrodymų turinio, analize. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, tačiau kasacinės instancijos teismas, tikrindamas žemesnių teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, šiuo atveju – spręsdamas, ar nebuvo padaryta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) esminių pažeidimų, negali atsiriboti nuo byloje esančių duomenų turinio. Bylos medžiaga leidžia teigti, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai, paviršutiniškai ir fragmentiškai, atskirai vienus nuo kitų, vertino byloje esančius duomenis, padarė bendro pobūdžio išvadas ir jų nepagrindė įrodymų turinio analize arba netgi padarė išvadas, prieštaraujančias įrodymų turiniui. Pavyzdžiui, teismo nutartyje pasisakant dėl liudytojo V. Kaladinsko parodymų nenuosekliai paminėtos kai kurios detalės (dažnai nereikšmingos, be konteksto), neatskleisti išsamūs, bylos dokumentuose užfiksuoti jo parodymai apie esminius faktus, iš jų – ir tuos bylai reikšmingus kaltinimo faktus, kuriuos neigė išteisintoji D. Ulbinaitė. Panašiai vertinti ir D. Ulbinaitės parodymai. Teismo pasirinktas įrodymų – tiek minėtų asmenų parodymų, tiek kitų bylos duomenų – vertinimo būdas, t. y. laisvas jų interpretavimas, eliminuoja galimybę padaryti objektyvias išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, patikrinti patikimumą, pašalinti prieštaravimus. Teismas tinkamai neįvertino ne tik tiesioginių, bet ir netiesioginių byloje esančių įrodymų, nepalygino jų tarpusavyje, nesugretino iš skirtingų šaltinių gautos informacijos apie esminius ir tarpinius, papildomus faktus, padedančius nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes (pvz., V. Kaladinsko, K. Čapliko bei kitų VSD darbuotojų parodymų). Visiškai neanalizuoti bylos duomenys, liečiantys D. Ulbinaitės ir V. Kaladinsko, D. Ulbinaitės ir J. Damulytės-Semėnienės telefoninio ryšio priemonėmis vykusius, prieš paviešinant įslaptintą informaciją žiniasklaidoje, kontaktus, taip pat duomenys, gauti atlikus apžiūrą Lietuvos Respublikos Prezidento pastate, kuriuose užfiksuotas V. Kaladinsko apsilankymas D. Ulbinaitės darbo vietoje, o po to – žurnalistės J. Damulytės-Semėnienės atvykimas. Teismas nevertino ir byloje surinktų duomenų, susijusių su versijos – ar egzistavo tikimybė, kad minėtai žurnalistei VSD parengtą įslaptintą informaciją galėjo pateikti kitas asmuo – patikrinimu ir t. t. Taigi, iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šio teismo atliktas fragmentiškas atskirų įrodymų, o ne visumos vertinimas iš esmės yra neišsamus, šališkas, konkrečiai neargumentuotas, todėl esmingai neatitinka BPK nustatytų reikalavimų.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimo rezultatas, t. y. teismų išvados apie kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, nėra išsamios ir aiškios, iš dalies – netgi prieštaringos, jų įrodytumo klausimas, kaip pirmiau nurodyta šioje atskirojoje nuomonėje, neparemtas visų bylos duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti bylai svarbias aplinkybes, išnagrinėjimu. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs pašalinti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies motyvus apie tai, kad įrodymų, patvirtinančių kaltinamosios kaltę, nėra, ir patikslinęs išteisinimo pagrindą (nurodė tikslią BPK 303 straipsnio 5 dalies formuluotę), vis dėlto ir pats nutarties aprašomojoje dalyje, kaip minėta, nurodė, jog neįrodyta dalis kaltinimo aplinkybių. Taigi, taip ir neaišku, kokių D. Ulbinaitei inkriminuotų veikų įvykio aplinkybių ar apskritai jokio įvykio teismai nenustatė, tuo tarpu tik apibrėžtas ir tikslus faktų nustatymas suponuoja teisingą baudžiamojo įstatymo atitinkamiems faktams taikymą, taip pat – tai lemia ir išteisinimo pagrindą.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, šis teismas dėmesį sutelkė į tai, ar VSD raštas (pažyma), taip pat ir žiniasklaidoje paskleista informacija sudaro valstybės paslaptį. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ,,nėra nustatytas BK 125 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos dalykas“ (23 nutarties lapas). Tačiau šiuo klausimu padarytos išvados visų pirma – prieštaringos ir netikslios, antra – nepagrįstos visų reikšmingų teisingam sprendimui priimti aplinkybių išnagrinėjimu (išsiaiškinimu), trečia – nepakankamai motyvuotos, be kita ko, atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – Paslapčių įstatymas) nuostatas. Antai teismo nutartyje (9 lapas) padaryta išvada: bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. spalio 13 d. VSD rašte Nr. (06)-19-1980-1411s, pažymėtame slaptumo žyma ,,Slaptai“ (t. 1, b. l. 2–9), esanti informacija sudaro valstybės paslaptį. Toliau nutartyje (10 lapas) rašoma, kad: 2013 m. spalio 31 d. VSD rašte nurodytos dvi informacijos, sudarančios valstybės paslaptį, žymimos slaptumo žyma ,,Slaptai“; ,,vertinant nurodytos informacijos turinį bei suteikto šiai informacijai statuso (žyma ,,Slaptai“) pagrindą, pažymėtina, kad UAB BNS ir įvairiose žiniasklaidos interneto svetainėse išplatinto analogiško pobūdžio pranešimo teksto daliai („Rusijos prezidento administracijos Tarpregioninių ir kultūrinių ryšių su užsienio valdybos Visuomeninių procesų analizės departamento Baltijos šalių skyrius, kaip teigia VSD, jau artimiausiu metu planuoja paskleisti Lietuvos prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant“ Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją“) nustatyta slaptumo žyma ,,Konfidencialiai“. Kitoje nutarties dalyje (11 lapas) nurodyta, kad VSD rašte įslaptinta informacija pagal savo turinį bei galimos žalos dydį nereikalavo nustatyto apsaugos lygio, t. y. valstybės paslapties statuso. Tačiau šis teiginys neatitinka pirmiau pacituotos teismo išvados iš nutarties 9 lapo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo aptartas ir byloje esantis VSD raštas (pažyma) – vienas dokumentas, susidedantis iš trijų lapų, todėl neaišku, apie kokias dvi informacijas teismas nurodo (D. Ulbinaitė buvo kaltinama būtent tokiame VSD rašte (to paties turinio) informacijos, jai neoficialiai pateiktos 2013 m. spalio 30 d. rašytine forma, su žyma ,,Slaptai“, V. Kaladinsko, atskleidimu); taip pat kelia abejonių pirmuoju atveju nurodyta VSD rašto data – 2013 m. spalio 13 d., nes ji neatitinka byloje esančių duomenų. Svarbu ir tai, kad tuo atveju, jei teismas VSD pateiktą informaciją įvertino kaip ,,Konfidencialią“, o tai pagal Paslapčių įstatymo nuostatas reikštų jos įvertinimą kaip tarnybos (ne valstybės) paslaptį, tai teismas privalėjo, įvertinęs šį požymį (dalyką), padaryti teisines išvadas dėl BK 297 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo ir neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pagal baudžiamojo proceso įstatymą priimti atitinkamus sprendimus.
Nagrinėjamoje byloje vienas iš esminių klausimų – BK 125 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyko nustatymas. BK 125 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių. Šio straipsnio dispozicijoje nėra detaliai aprašyti visi nusikalstamos veikos požymiai, nėra apibrėžta valstybės paslapties, kaip nusikaltimo dalyko, samprata. Įslaptintos informacijos kategorijų sąrašas ir tai, kas yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptį sudaranti informacija, bei kiti su tuo susiję klausimai reglamentuoti pirmiau minėtame Paslapčių įstatyme. Įstatyme nurodyta, kad įslaptinta informacija – paslapčių subjekto pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi informacija apie dokumentų, darbų, gaminių ar kitų objektų buvimą, esmę ar turinį, taip pat tokia paslaptimi pripažinti patys dokumentai, darbai, gaminiai ar kiti objektai. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės paslaptis, tai minėto įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, žvalgybos, teisėsaugos, mokslo, technikos ir kita informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritoriniam vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Šių sąvokų turinys aktualus nagrinėjamai bylai tuo, kad Paslapčių įstatymas ne tik išvardija įslaptinamos informacijos kategorijų sąrašą, bet ir numato specialią procedūrą pripažįstant informaciją valstybės paslaptimi, suteikdamas atitinkamus išskirtinius įgaliojimus paslapčių subjektui, nustatant apsaugos lygį, suteikiant slaptumo žymą. Komentuojamo įstatymo 5 straipsnio 7 dalis numato, jog draudžiama numatytas slaptumo žymas suteikti įstatyme nereglamentuotai informacijai. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato subjekto struktūrinio padalinio, parengusio ir nustatyta tvarka įslaptinusio informaciją, vadovo atsakomybę už neatitinkančią įstatymo reikalavimų informacijos įslaptinimą ir pagrįstų slaptumo pažymų suteikimą. Toks teisinis reguliavimas patvirtina, kad įstatymo subjektai kiekvienu atveju privalo kruopščiai ir profesionaliai išnagrinėti gautą informaciją, nes ši sritis yra ypač svarbi Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Dėl to įstatymų leidėjas informacijos įslaptinimui ir slaptumo žymų suteikimui numato specialią procedūrą, o asmenims, atliekantiems šias funkcijas, kelia aukštus kompetencijos reikalavimus ir numato atsakomybę. Taigi, remiantis šiuo reglamentavimu, pagrįsti yra prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, turėdamas pareigą ir teisę (BPK 287 straipsnis), nesiėmė priemonių gauti bylai reikšmingus duomenis, atmetė prokuroro prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją (toliau – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija) ir gauti jos išvadą (duomenis) apie tai, ar 2013 m. spalio 30 d., 31 d. rašte Nr. (06)-19-980s-1411s Lietuvos Respublikos Prezidentei ir išteisintajai D. Ulbinaitei VSD pateikta informacija sudaro valstybės paslaptį, kurios aukščiausia slaptumo žyma „Slaptai“. Pažymėtina, kad pagal Paslapčių įstatyme numatytą reglamentavimą vienas iš valstybės paslapties sampratą apibūdinančių aspektų – formalusis – reiškia, jog tam tikra informacija turi būti nustatyta tvarka įslaptinta ir tai atlieka informacijos rengėjas – paslapčių subjektas. Nagrinėjamu atveju toks subjektas – VSD, kuris ir įslaptino žyma ,,Slaptai“, kaip valstybės paslaptį, jo parengtą dokumentą ,,Dėl Rusijos valdžios prieš Lietuvą planuojamų aktyviųjų priemonių“. Taigi, formaliai minėtame dokumente esanti informacija atitinka valstybės paslapties statusą. Antrasis aspektas susijęs su informacijos turiniu, užfiksuotu įslaptintame dokumente. Pagal Paslapčių įstatymo 5 straipsnio 3 dalį žyma ,,Slaptai“ suteikiama valstybės paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pažeisti valstybės gynybinę galią ar padaryti žalos valstybės interesams arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai. Taigi vertinant, ar įslaptintame dokumente esanti informacija yra valstybės paslaptis, reikšminga ir tai, ar tokios informacijos praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti minėtus (Paslapčių įstatyme nurodytus) padarinius, ar kiltų grėsmė atsirasti tam tikriems padariniams. Be to, minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatoma slaptumo žyma ir suteikiamos apsaugos lygis turi būti proporcingas informacijos svarbai bei žalos, kuri atsirastų tokią informaciją praradus ar neteisėtai atskleidus, dydžiui. Atsižvelgiant į valstybės paslapties, kaip nusikalstamos veikos dalyko, specifiką bei Paslapčių įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, teismas apie galimus informacijos atskleidimo padarinius (žalą), o kartu – ir apie įslaptinimo lygio pagrįstumą galėjo spręsti tik gavęs informacijos iš jos rengėjo (subjekto). Šioje byloje to nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir nenagrinėjo aplinkybės, kad pagal Paslapčių įstatymo 6 straipsnį tik VSD, kaip paslapčių subjektas, galėjo suteikti ir keisti informacijos slaptumo žymas, o pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 12 punktą Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija yra kompetentinga teikti išvadas dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo, jai suteikta teisė spręsti ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės. Be to, Paslapčių įstatymo 13 straipsnio 3 punktas numato, kad specialiajai ekspertų komisijai ar atskirais atvejais įgaliotam asmeniui yra suteikti įgaliojimai teikti siūlymus dėl informacijos įslaptinimo pagrįstumo, slaptumo žymų keitimo, įslaptintos informacijos išslaptinimo ar sunaikinimo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi pats aiškinti žiniasklaidoje atskleistos, o taip pat ir išteisintajai perduotos informacijos turinį, ir pripažino, kad jis neatitinka BK 125 straipsnio 1 dalyje numatyto veikos dalyko sampratos. Manome, kad tokiais veiksmais teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes šioje dalyje neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų. Taigi teismas, nagrinėdamas kaltinamajame akte nurodytos įslaptintos informacijos atitikimą BK 125 straipsnio 1 dalies saugomam dalykui, negalėjo veikti dispozityviai, o privalėjo pasinaudoti šios srities specialisto kompetencija, kaip tai numato BPK 89, 90 straipsniai ir įtvirtina teismų praktika, kai teisingam sprendimui priimti bei visoms aplinkybėms išsiaiškinti reikalingos specialios atitinkamos srities žinios. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas reikiamų šios srities žinių, veikė ultra vires, t. y. viršydamas savo įgaliojimus, ir ėmėsi aiškinti šios baudžiamosios bylos dalyko klausimą, išdėstydamas prieštaringus teiginius, hipotetinius samprotavimus bei nelogiškus argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta: ,,<...> kad minėta informacija priskiriama valstybės paslapčiai išskirtinai formaliu pagrindu, nes buvo gauta bendradarbiaujant su užsienio valstybės specialiosiomis tarnybomis. Tačiau vien tik šios sąlygos nustatymas ipso facto (savaime) nesuponuoja išvados, kad įslaptinta informacija pagal savo turinį sudaro valstybės paslaptį.“ Tokie teismo argumentai neatitinka BK 125 straipsnio sudėties požymių turinio, nes nusikalstamos veikos valstybės paslapties atskleidimo sudėtis yra formalioji, t. y. veika, nereikalaujanti padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad ,,nebuvo nustatyta jokių neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui, valstybės ar visuomenės interesams“, taip pat, kad ,,nėra duomenų, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams“ (11 nutarties lapas), iš tiesų nesiaiškino ir nenustatinėjo šių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Antra vertus, padariniai šiuo atveju galėtų būti vertinami kaip atskira nusikaltimu padaryta žala. Konstatavęs minėtą aplinkybę (padarinių nebuvimą), apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog ,,VSD rašte įslaptinta informacija pagal savo turinį bei galimos žalos dydį nereikalavo nustatytos apsaugos lygio, t. y. valstybės paslapties statuso.“ Tokios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvados kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu ne tik dėl neteisingo BK 125 straipsnio 1 dalies požymių vertinimo, bet ir dėl aplinkybių, kurios nebuvo įstatymo nustatyta tvarka nagrinėjamos, konstatavimo. Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad įslaptintos informacijos kategorijų sąrašui priskiriama detali informacija apie bendradarbiavimo su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų specialiosiomis tarnybomis eigą, objektus, turinį, rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad informacija buvo gauta bendradarbiaujant su užsienio valstybės specialiosiomis tarnybomis, kartu pripažino, jog ši informacija nėra detali, todėl neatitinka 7 straipsnio 1 dalies 6 punkto kriterijų. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta bylos duomenimis. Net ir pripažįstant, kad išteisintajai pateiktos pažymos informacinis turinys nebuvo detalus, teismas neturėjo ir nenurodė argumentų, pagrindžiančių išvadą, jog tokios informacijos paviešinimas neatskleidė ar negalėjo atskleisti priešiškos valstybės institucijoms, iš kurių ji nutekėjo, konkrečių būdų ir metodų, priemonių, kurių dėka ji buvo gauta, ir kokie su Lietuvos valstybės institucijomis bendradarbiavę asmenys ją perdavė.
Aptartas aplinkybes, susijusias su įslaptinimo pagrįstumo vertinimu ir nusikalstamos veikos dalyko konstatavimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo aiškintis, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme to nebuvo padaryta; iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroro prašymas Paslapčių koordinavimo komisijai išnagrinėti, ar sudaro valstybės paslaptį informacija, buvusi VSD dokumente ir paskelbta žiniasklaidoje, buvo atmestas, t. y. nenagrinėtas. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, VSD pateiktas ekspertų komisijos protokolas (prie bylos šis dokumentas nepridėtas) teismų iš esmės neįvertintas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti tyrimą – išsikviesti į teismo posėdį paslapčių subjekto (VSD) kompetentingą atstovą, specialistą ir, jei tai būtina valstybės saugumo interesams, neviešame teismo posėdyje jį apklausdamas, išsiaiškinti, ar tokios informacijos paviešinimas galėjo atskleisti žvalgybos pareigūnų ir slaptųjų bendradarbių tapatybę, bendravimo su užsienio valstybės specialiosiomis tarnybomis eigą, objektus, turinį, rezultatus, taip pat – pareikalauti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos išvadų. Apeliacinės instancijos teismas šių veiksmų neatliko ir nutarties išvadas grindė ne teisiniais argumentais, o niekuo neparemtais samprotavimais, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad informacijos atskleidimas sukėlė riziką VSD darbuotojams ar žvalgybos slaptiesiems bendradarbiams. Iš tiesų tokių duomenų baudžiamojoje byloje ir neturi būti, nes vėlgi tai atskleistų VSD, kurio veikla grindžiama neviešais žvalgybiniais, analitiniais būdais, veiklos esmę ir metodus, tačiau tai nereiškia, kad, darant išvadą dėl nusikalstamos veikos dalyko nustatymo, pakanka teorinio pobūdžio motyvų, kuriais iš esmės ir apsiribojo apeliacinės instancijos teismas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, manome, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nepatikrino jos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, taip esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai lėmė neteisingas išvadas dėl įstatymo taikymo.
Teisėjai
Dalia Bajerčiūtė
Vytautas Masiokas
Alvydas Pikelis
Šaltinis: lat.lt