Mano spaudos skiltys pastaruoju metu tapo gana apokaliptinės, bet dėl svarių priežasčių. Ką tik šią savaitę, kai Anglijos bankas (Bank of England, BOE) buvo priverstas de facto imti teikti finansinę pagalbą Jungtinės Karalystės pensijų fondams, gavome patvirtinimą, kad mūsų finansų sistema vėl yra ties griūties riba.
Rugsėjo 28 dieną, apie vidurdienį Anglijos bankas žengė (atgal) į vertybinių popierių rinkas ir pradėjo supirkinėti ilgesnio termino vyriausybės obligacijas, kad sustabdytų jų vertės smukimą, dėl kurio galėjo sutrikti visa finansų sistema. Pensijų fondai susidūrė su dideliais maržos reikalavimais (margin call), kurie grasino greitais šuoliais smukdyti jų įsipareigojimus, nes didėjančiame investitorių ir klientų rate būtų susvyravęs pasitikėjimas jų likvidumu ir mokumu.
Iš tiesų BOE įsikišo, kad apribotų ydingą maržos reikalavimų ratą, su kuriuo susidūrė pensijų fondai dėl krintančios vertybinių popierių vertės.
Be BOE įsikišimo tą popietę būtų galėjęs prasidėti masinis pensijų fondų ir, labai tikėtina, kitų finansinių institucijų, nemokumas. Akivaizdu, kad jei vienas didžiausių pasaulio finansų centrų, Londono miestas, susidurtų su finansine panika, ji akimirksniu išplistų po likusį pasaulį.
Atrodo, kad globali finansų sistema buvo dar sykį centrinių bankų rankomis atitraukta nuo griūties ribos. Tačiau tai buvo tik laikinas sutvirtinimas.
Dabar akivaizdu, kad tiesioginis finansinis žlugimas kelia grėsmę visoms Vakarų ekonomikoms, nes jei pensijų fondams, dažnai laikomiems labai nuobodžiais investuotojais dėl jų rizikos vengiančio investavimo profilio, kyla nemokumo grėsmė, tai šitai gali nutikti bet kuriai kitai finansų įstaigai. Manau, kad kitas eilėje bus bankų sektorius.
Bankininkystė yra pasitikėjimo verslas. Jei išnyksta pasitikėjimas banku ar dingsta neribota valdžios parama bankui, prasideda masinis kreipimasis į banką norint išsigryninti pinigus.
Vienas ryškiausių finansinių krizių tyrinėtojų Garis B. Gortonas (Gary B. Gorton) savo knygoje „Finansinių krizių nesupratimas: kodėl mes nepastebime, kad jos ateina“ finansinę krizę apibrėžia kaip „įvykį, kai finansų tarpininkų išduotų trumpalaikių paskolų turėtojai masiškai pasitraukia arba atsisako atnaujinti savo paskolas.“
Paprastai kalbant, Gortonas sako, kad finansinių krizių metu didelis skaičius žmonių, turinčių įsipareigojimų bankui, tokių kaip depozitai, nori pinigus išsigryninti. Iš čia kilęs terminas a bank run – kai daug žmonių skuba į banką išsigryninti turimus sąskaitoje pinigus.
Pavyzdžiui, 1819 metų panikos Jungtinėse Valstijose metu žmonės stovėjo lauke prie bankų ilgose eilėse, kad pasikeistų finansinę inovaciją, banknotus, į metalinius pinigus. 1819 metų panika padėjo išsivystyti pirmajai JAV ekonominei depresijai.
Tačiau masinis išsigryninimas gali būti nematomas ta prasme, kad kiti bankai ir finansinės institucijos veikia bankus masinėmis skolomis. Pavyzdžiui, 2007-2008 metų krizės metu buvo masinės pretenzijos sutarčių pardavimo ir perpirkimo rinkai, komercinių dokumentų rinkai ir pagrindinėms brokerio lėšoms (prime broker balances). Dauguma žmonių nepastebėjo šios pradinės panikos fazės, nes finansinių firmų įsipareigojimus ir aktyvus užgriuvo kitos finansinės įmonės.
Svarbiausia čia tai, kad jei bet kokia forma įsipareigojimų atsisakoma masiškai, bankas netenka aktyvų užstatymui/pardavimui, kad galėtų įvykdyti pasitraukimo prašymus, ir bankas žlunga.
Žvelgiant į ateitį, didžiausia sisteminės bankų apgulties rizika labiausiai tikėtina Europoje.
Europos įmonės ir namų ūkiai buvo ir tebėra naikinami niokojančios infliacijos, greitai augančių palūkanų normų ir aukštyn šaunančių energijos kainų. Jie talžomi iš visų pusių, ir todėl labai tikėtina, kad daugelis jų finansiškai sužlugs.
Bankus taip pat neigiamai veikia didžiulis vyriausybinių obligacijų, kurias jie paraleliai naudoja, vertės sumažėjimas. Tai gali nesunkiai privesti bankus prie niekada anksčiau nematyto greičio ir apimties kaskadomis vyksiančių praradimų.
Man sunku įsivaizduoti, kaip tokia įvykių eiga galėtu nesibaigti bankininkystės krize be didelės apimties vyriausybių ir centrinių bankų intervencijos, kokia dabar jau ir vyksta. Ir kaip jau aiškinau, Europoje prasidėjusi bankų krizė neapsiribos tik ja.
Kaip tuomet galite jai pasiruošti?
Būdingas bankininkystės krizės bruožas yra tas, kad daugelis bankų, o gal ir visi, uždarys klientams duris ir įves išgryninimo ribas. Kitas požymis yra finansinės sistemos sutrikimai, labiausiai pastebimi atsiskaitant banko kortelėmis, dėl ko gali visai nustoti veikti mažmeninių mokėjimų sistema.
Kai 2015 metų vasarą buvau Graikijoje su savo buvusia žmona, visa ekonomika per savaitę pavirto į besiremiančią vien grynaisiais. 2015 metų Graikijos bankininkystės krizę sukėlė Europos Centrinis bankas, kai jis visai neatsakingai ir, tikėtina, dėl politinių motyvų nebeteikė Graikijos bankams skubios likvidumo pagalbos.
Buvo nustatytos išgryninimo ribos, restoranuose, parduotuvėse ir visur kitur „dingo“ ar „sugedo“ atsiskaitymo kortelėmis įrenginiai, o galiausiai bankomatai nebeišduodavo grynųjų pinigų. Buvo vykdoma kapitalo kontrolė, ir paprastiems graikams pervesti pinigus į užsienį tapo labai sudėtinga. Mes, žinoma, turėjome pakankamai grynųjų pinigų, kas dažnai nutinka, kai kas nors keliauja su krizių tyrėju į šalį, kuriai gresia krizė.
Svarbiausias dalykas yra tas, kad bankininkystės krizių metu jūs neturėsite pilnos prieigos prie savo depozitų banke. Taigi elektroniniai mokėjimo būdai, tokie kaip banko kortelės, gali tapti nieko verti. Kraštutiniais atvejais jūsų depozitai galės būti panaudoti rekapitalizuoti vargstančius bankus taikant procesą, vadinamą „pagalba bėdoje“ (bail-in).
Tokie įstatymai buvo priimti po 2008 m. krizės, ir pirmą kartą jais pasinaudota siekiant išspręsti bankų krizę Kipre 2013 metais.
Šaltinis: theepochtimes.com