Tylinčių apžvalgininkų neįgalumo simptomai

2004 metais Tarptautinės žurnalistų bendruomenės organizacijos komitetas (JAV) „The Committee to Protect Journalists“ („Komitetas žurnalistams apsaugoti“) Pabaltijo valstybes įvardijo kaip šalis, turinčias „stiprios laisvos spaudos tradicijas“. 2006 metais ši organizacija pareiškė protestą dėl leidinio „Laisvas laikraštis“ tiražo bei turto konfiskavimo ir jo redaktoriaus Aurimo Drižiaus sulaikymo (bernardinai.lt, 2006-09-11).

Rodos, kalbama ne apie vakarykščius įvykius. Deja, „stiprios laisvos spaudos tradicijas“ propaguojančioje šalyje jau daugiau nei savaitę spengia kapų tyla. Gegužės 27-ąją sunkiai sužaloto žurnalisto Aurimo Drižiaus, – ne vilkiko vairuotojo iš Dzūkijos apskrities, etikmat, – autoavariją tiriantys pareigūnai net nekelia pasikėsinimo nužudyti versijos, o labiausiai skaitomi apžvalgininkai atsitiktinai susiranda kitų temų.

Antai Lietuvos dienraščių lyderis, – net su karingąja Asta Kuznecovaite priešakyje, – tyli. Na, išskyrus A.Užkalnio komentarą, pavadinimu „Kitokios Lietuvos nepasirinksi“ (lrytas.lt, 2013-06-02). Žurnalistu prisistatantis tinklaraštininkas neketina vieną dieną tapti „labai įžvalgiu mokslininku, kad žinotum, jog V. Putinas yra liberalesnis, vakarietiškesnis, demokratiškesnis ir atviresnis už 90 proc. savo šalies piliečių“. Garliavos dramą A. Užkalnis lygina su muilo operų siužetais, juokaudamas, kad psichotropine antklode savo vaikus gąsdins net mūsų anūkai. Vadinasi, vos 10 procentų brolių Rytuose priklauso tiems tikriesiems moderniosios demokratijos šaukliams. Visi kiti, suprask, tik patvoriniai.

Nepaprastai liūdna, kad „Lietuvos rytą“ skaudžia visiems žurnalistams tema lenkia pagrindinis interneto naujienų portalas. Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė džiūgauja, kad šalies politikai išvengė riboto požiūrio kibernetinę ataką prieš Delfi laikyti vien „privataus verslo privačiu reikalu“ (delfi.lt, 2013-05-30). „Čia yra valstybės nacionalinio saugumo klausimas, ne kažkoks pažaidimas“, – pritaria žurnalistei NSGK pirmininkas Artūras Palauskas (delfi, 2013-05-29).

Ką toks požiūris leidžia teigti apie vyr. redaktorės mintį, esą „rimtoms kibernetinėms atakoms Lietuva nėra pasirengusi“? Ogi viena – tiesos sakymas mūsų valstybėje vis dar tebėra ne itin pelningas ir gyvybei pavojingas užsiėmimas. Vadinasi, rimtiems žurnalistiniams tyrimams mūsų visuomenė nėra suaugusi. Juk, anot žurnalo „Valstybė“ redaktoriaus Eduardo Eigirdo, mažai turime verslininkų, kuriuos būtų galima vadinti „verslo inteligentija“ ar „verslo elitu“ (ziniuradijas.lt, 2013-06-03). Tai yra žmonės, kurie didžiuotųsi, tarkime, šalia 20 pastatytų prekybos centrų suręsdami bažnyčią. Arba teatrą vaikams.

Tylėjimo rungtynėse pirmąją vietą laimi politologu tituluojamas Vladimiras Laučius. Neseniai piktinęsis, esą gailestingasis Popiežius bučiuoja kojas kaliniams ir taip tyčiojasi iš sąvokų „teisėtas“, „autoritetas“, „moralė“, apžvalgininkas ėmė liūdėti dėl kai kurių kolegų savicenzūros. O gal – ir dėl savęs: juk senovės išmintis moko – „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“. Pasak V. Laučiaus, ketvirtį amžiaus Nepriklausomybe besidžiaugiančioje valstybėje neegzistuoja užsakomųjų straipsnių ar savo vertybes išdavusių žurnalistų. Priešingai mąstančius politologas linkęs vadinti „pilnaties paveiktais“ ar „klinikinių atvejų“ aukomis (delfi.lt, 2013-05-30).

Ponui V. Laučiui norisi pasiūlyti: susiekite su Delfi vyr. redaktore ir rekomenduokite savo naujausiąjį pamąstymą. Ypač šitą citatą: „Skaitant komentarus ar publicistinius straipsnius užsienio spaudoje, nesunku įsitikinti, kad jie būna ne mažiau aštrūs, o kartais ir gerokai aštresni negu tai, kas Lietuvoje vis linksniuojama kaip esą „per kritiška“ ir „per drastiška“. O gal Lietuvoje galioja išskirtinės taisyklės, normos? Jei taip, tai kas ir kada jas nustatė?“.

Į vyr. redaktorės klausimą „Kodėl prašote mano straipsnį skaityti kelis kartus?“ atsakykite ramiu balsu: „Lietuvoje nėra visuomenės informavimo priemonių, kurios, priešingai, nei laisvajame Vakarų pasaulyje, turėtų drąsos kibernetines interneto portalų atakas tapatinti nacionalinio saugumo problemoms. Lietuvoje taip pat retai gimsta drąsesnių piliečių, kuriems nesuprantama, kodėl daugiau, nei savaitę apie pakankamai žinomo žurnalisto autoavariją nekalba nei televizija, nei radijas, nei spauda, nei įtakingiausi žurnalistai“.

Kodėl tyli įtakingiausi Lietuvos žurnalistai? Kas jie tokie? Anot 2011 metais vykdyto tyrimo grupės, kurią sudarė daugiau kaip 60 specialistų, ekspertų ir politikų (balsas.lt, 2011-11-16), įtakingiausiais Lietuvos imidžo formuotojais laikomi : Rimvydas Valatka, kuriam šiuo metu yra svarbiau pasityčioti iš Sąjūdžio didvyrių, jų rentų ir užgesusios gyvybės kibirkšties (15min.lt, 2013-05-30). Artūras Račas mano, kad „Lietuvą išgelbės turizmas“. Man patiko politikos apžvalgininko siūlymas moteris, susilaukusias vaikų ne santuokoje, ir homoseksualus ant krūtinės žymėti vaivorykštės spalvos ereliu arba kregždute – „Kad visi žinotų, su kuo turi reikalų“ (15min.lt, 2013-06-01); Rita Miliūtė, Edmundas Jakilaitis, Indrė Makaraitytė, Virginijus Savukynas, Rolandas Barysas, Vitas Tomkus, Aurimas Perednis – tyli. „Valstybės“, „IQ“, „Atgimimo“ apžvalgininkai – tyli.

Akylesni žurnalistai, kaip Gintaras Visockas, prisimena, kad tiriamosios žurnalistikos atstovas Kęstutis Žičkus niekada nesileisdavo į rimtesnius kompromisus, ne sykį buvo net keikiamas ir itin nemėgstamas politinių veikėjų (XXI amžius, 2010-10-15). Tad natūraliai atsirado parlamentarų, nepatikėjusių nelaimingo atsitikimo versija – kad autoavariją 1996 metais sukėlė aštri vinis, įsmigusi į K. Žičkaus vairuojamo automobilio padangą. Iš suformuotos parlamentinės komisijos žūties aplinkybėms tirti nieko neišėjo. Vėliau sekė savanorių karių maištas, Bražuolės tilto sprogdinimas, J. Abromavičiaus nužudymas ir „ne per kritiškos“, „ne per aštrios“ visuomenės nuomonės formavimas. Kitaip sakant, šalį eilinį kartą atsitiktinai apgaubė tyla. Nereikia toli dairytis, – kaip manote, p. Laučiau? Ar tik ne jūs ir suformavote dirvą „ne per aštriai“ kritikai rastis?

Keistai pasikartojantys sutapimai, ar ne, ponios ir ponai? Tik pabandai „šį bei tą pajudinti“, ir klasė nuščiūva. Didieji guru ima kažkur slapstytis. Tyla apsiginklavusiųjų Tautos mokytojų pozicija atrodo tiesiog apgailėtinai, ypač valstybėje, kuri rengiasi pirmininkauti pažangiausiam politiniam XX amžiaus dariniui – Europos Sąjungai. Valstybėje, kurioje normalu Seimo nariams tokiems, kaip Bronius Bradauskas, išsišiepti iki ausų, išgirdus neigiamą atsakymą dėl progresinių mokesčių įstatymo svarstymo. Ponas B. Bradauskas yra Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, sugebėjęs ekonomistą Raimondą Kuodį pavadinti „nekompetentingu ir įžūliu“, tesugebančiu „idiotiškai šypsotis“ (lrytas.lt, 2013-04-24). Į klausimą, kodėl Žemės ūkio ministerija pasirinko įmonės „Aviaekspresas“ paslaugas, nors konkurentai siūlė susitarti pigesnėmis sąlygomis – parlamentaras atsakė: „Nežinau nieko apie tai. Aš tik akcininkas esu. Aš ten nedalyvauju nei valdyme, nei absoliučiai… Matyt, jie siūlė kažką geresnio“. B. Bradauskas nekaltai prasidėjusio atsitiktinumo dėka valdo 44,6 proc. kompanijos akcijų (delfi.lt, 2013-06-05).

Žurnalistas Aurimas Drižius atsitiktinės avarijos metu sunkaus kūno sutrikdymą patyrė praeitą pirmadienį, gegužės 27 dieną, apie 15.47 val. Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba tos pačios dienos vakare, 21:11 val., paskelbė naujieną „Estijos Prezidento tostas, pasakytas vizito Lietuvoje metu per iškilmingą vakarienę“.

Tylintiems apžvalgininkais norėčiau priminti Estijos Prezidento žodžius: „Rytoj kartu su Prezidente Grybauskaite apsilankysime vienoje iš unikalių Vilniaus miesto dalių – Užupio Respublikoje, gimusioje iš laisvos iniciatyvos. Atidengsime ten lentelę su Užupio respublikos konstitucijos 32 straipsniu estų kalba: „Žmogus yra atsakingas už savo Laisvę.“ Estija ir Lietuva yra prisiėmusios atsakomybę būti laisvais žmonėmis ir valstybėmis. Mes esame geri europiečiai“. (president.lt, 2013-05-27).

– Bet tėti, – nenurimsta furos vairuotojo sūnus, – ar tikrai taip gali būti? Juk gyvename demokratinėje valstybėje. Kodėl mama vakarais verkia? Sako, kažkas paskambina, kai būna vėlu, ir tyli. Tėti, aš labai bijau.

Martynuko tėvas pasitaikė neeilinio kirpimo: negeria, nerūko, kasdien švariai nusiskutęs, tik retkarčiais atminties užtemimai kamuoja. Tą vakarą Petro nervai neišlaikė, tad sūnui buvo atsakyta:

– Nežiūrėk, ką kunigas daro, bet klausyk, ką sako.

Kad ir kaip įnirtingai bešveistum, batų tepalas tviskėjimo suteiks tik apavui, bet ne sielai. Vargu ar ironiškos šypsenos ir rimtos susirūpinimo išraiškos Jums, ponai ir ponios, suteikia daugiau teisių vadintis „apžvalgininkais“. Jūs gyvenate „Nuomonių“ ir „Komentarų“ skiltyse, todėl kas dieną, tikėtina, nemažai laiko praleidžiate prie veidrodžio. Na, suprantate, – profilaktiškai, kadangi į jus nukreiptos Tautos akys. Užduokite sau klausimą, susidedantį iš dviejų dalių. Pirmoji: „Ar prisimenate akimirką, kuomet ištarėte mintyse – „Išlieka tik gudriausi“. Jie irgi gali būti žurnalistai“. Antroji: „Kaip jautėtės, nusprendę apsigyventi „Naujajame drąsuolių pasaulyje“?

Kalbėkite, ponai, kalbėkite. Tauta laukia. Nes šiuo metu jaučiatės itin prastai, laikydami skausmą savyje. Tylėdami jūs panašėjate į kuklią provincijos studentę pirmojo pasimatymo metu, kuri niekaip negali apsispręsti: duoti telefono numerį, ar ne.

Jūsų tylėjimo simptomų nepasiviešinimas būtų sunkus nusikaltimas. Taigi ateityje, perskaitę ar per televiziją išvydę tai, kas parašyta žemiau, žinokite, – esate klaidinami.

Svarbiausi Tautos mokytojų neįgalumo simptomai, mano nuomone, yra tokie: 1) tikrųjų problemų maskavimas pseudoproblemomis, pvz.: B. Vėsaitės nuotaikos svarbiau nei FNTT pareigūnų išteisinimas; 2) ilgalaikės atminties užtemimai, dažniausiai įvykstantys po rinkimų; 3) „skardinės dėsnio“ sukelti negalavimai – „skardinės dėsnis“ moko, kad „kuo skardinė tuštesnė, tuo garsiau skamba“, pvz.: atsitiktinai turtingiausi Seimo nariai inicijuoja tik kitiems turtingiausiems šalies piliečiams naudingas įstatymų pataisas; 4) diversija, nukreiptą į asmenį, pvz.: „apžvalgininkas“ įsidarbina kitame spaudos leidinyje; 5) diversija, nukreipta į Tautą, pvz., Algimantui Čekuoliui nebūtina suvokti reklamoje skaitomo teksto prasmę, nes jis – Agimantas Čekuolis.

Visiems, nevairuojantiems vilkikų, belieka džiaugtis, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Europos Parlamento pirmininku Martinu Schulzu sostinės Gedimino prospekte atidarė „Europos namus“. „Europa yra atvira, girdinti ir norinti suprasti kiekvieną savo pilietį. Todėl labai džiaugiuosi, kad mes turėsime vietą, kuri galės priimti kiekvieną europietį ir būti jam draugiška, suprantanti ir padedanti“, – sakė šalies vadovė (ekspertai.eu, 2013-06-01).

Lietuvių Tauta irgi džiaugiasi. Dar uoliau džiaugsimės, kuomet liepos pirmąją ėmusi pirmininkauti ES, mūsų valstybė dar labiau priartės prie draugiškos, supratingos ir visiems laisviems piliečiams padedančios Europos Sąjungos.

O kada vargšui Martynukui dangus pamėlynuos, bala žino.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top