Nėra nieko blogo žavėtis Ukrainos drąsa prieš Rusiją. Tiesą sakant, nemanau, kad nuo tada, kai 2005 m. pamačiau kadaise kultinius, dabar jau pamirštus Irako rinkėjų, nepaisančių teroristų grasinimų, pirštus, kad galėtų eiti balsuoti, jaučiau tokį audringą pasididžiavimą, matydamas, kaip ukrainiečiai iš Kijevo atstumia rusus.
Abiem atvejais atrodė, kad Vakarai gina visuotinius visų siekius. Amžiuje, kuris svyruoja tarp radikalaus nihilizmo ir natūralaus tikrumo bei tikslo troškimo, buvo toks džiaugsmas – ir palengvėjimas – matyti, kad Vakarų vertybės “už kažką” reiškia: už kažką, ko nori kiti; už ką kiti galėtų mirti, kai daugelis iš mūsų negali net sukaupti drąsos pasisakyti prie biure esančio vandens puodelio prabudusiems ideologams, kurie tikrina įvardžius ir mato “fobijas” dažniau, nei vidutinis hipochondrikas jaučia ligos pradžią.
Ukraina ir ukrainiečiai, tam tikra prasme, kaip ir tūkstantmečio pradžios irakiečiai, deja, tapo Vakarų, ypač Amerikos, panacėja nuo mūsų pačių civilizacinio bejėgiškumo. Nesvarbu, ar vadinate juos “globalistais”, “neoliberalais”, ar, kaip Amerikoje, demokratų ir respublikonų “vienmandatininkų” partija, nesibaigiančios, nenumatytos, mirtinos pagalbos Ukrainai propaguotojai iš Vakarų kenčia nuo artimo susižavėjimo tikslingumu – bandymu rasti savo prasmę per kažkieno kito egzistencinę kovą.
Kartu Ukrainos kova su Rusijos agresija tarnauja tam tikrai amerikiečių ir proatlantinių konservatyviųjų pažiūrų žmonių Europoje iliuzijai, kuri, ko gero, yra kur kas labiau apgaulinga, o gal net pavojinga: iliuzijai, kad Ukrainos patriotai gali užpildyti Vakarų dvasinę ir kultūrinę tuštumą.
Puikus šios iliuzijos pavyzdys – neseniai žurnale “First Things” pasirodęs jaudinantis žymaus katalikų intelektualo George’o Weigelio (Džordžo Veigelio) straipsnis, pavadintas tiesiog “Ką reiškia Ukraina”. “Vakarų civilizacija serga išsekimo liga – savigrauža, – tiksliai rašo Weigelis, grindžiama ydingomis idėjomis apie žmogaus asmenį, žmonių bendruomenę ir žmogaus laimę.
Vakaruose vyraujančios kultūrinės jėgos primygtinai teigia, kad esame tik troškimų, kurie visi yra moraliai lygiaverčiai arba lygiaverčiai, visuma; kad šių troškimų tenkinimas, vardan žmogaus teisių, yra pagrindinė valstybės atsakomybė.
Tuo tarpu iš mūsų aukštojo mokslo institucijų kaip maras plintanti ir administracinės valstybės biurokratiją užkrečianti “woke” kultūra kuria visuomenę, kurioje rasizmas, “lytinė tapatybė” ir įvairūs “izmai” turėtų skatinti solidarų gyvenimą, nors skatina kaip tik priešingus dalykus.
Visa tai yra tiesa, net skaudi tiesa. Weigelis klysta savo atvirkštinės inžinerijos teorijoje: kad Vakarai, padėdami Ukrainai, gali – arba jau yra – kažkokiu būdu distiliuoti, išgryninti arba transformuoti save į geresnę savo versiją – į patriotines, tradicines ir krikščioniško tikėjimo kupinas valstybes, kurios egzistavo iki konsensusą griaunančių septintojo dešimtmečio revoliucijų. “Žvelgdamas mirčiai į akis“, – rašo Weigelis,
ukrainiečiai… priminė Vakarams, kad esame daugiau nei mūsų subjektyvumas – kad galime pažinti, priimti ir gyventi tiesomis, kurios yra didesnės nei “aš”… tikėjimas didesne tikrove nei mes patys; tikėjimas likimu už šio gyvenimo ir jo didžiųjų, bet galiausiai laikinų pasitenkinimų.
Dar drąsiau Weigelis teigia, kad ukrianiečiai ateistiniams ar agnostiniams Vakarams perteikė katalikų socialinį mokymą:
Nuo Maidano orumo revoliucijos Ukraina, pati to nesuvokdama ir dažnai netobulai, vis dėlto iškėlė prieš savimi susižavėjusius ir dažnai dekadentiškus Vakarus … pamatinius Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos principus.
Jo žodžiai neabejotinai iškalbingi, bet ar jie tikslūs? Ar yra kokių nors ženklų, kad ukrainiečių pasiaukojimas bent jau turi šansų pataisyti “vyraujančias Vakarų kultūrines jėgas”, kurios “remiasi ydingomis idėjomis apie žmogaus asmenį”? Kodėl turėtume tikėti, kad uodega gali vizginti šunį, kai, jei kas nors ir atrodo kur kas labiau tikėtina, kad atvirkštinis variantas: Ukraina, vis labiau integruojama į dabartinius Vakarus, iš tiesų taps dar labiau priklausoma nuo vokietėjimo, “izmų”, “lytinės tapatybės” ir “rasomanijos” jėgų.
Tai, kad ES bėglių keliu stumia Lenkiją ir Vengriją dėl “LGBT teisių” ir imigracijos politikos, nieko gero nežada Vidurio Rytų Europos krikščioniškosios civilizacijos atgimimui, kaip siūlo Weigelis, ypač atsižvelgiant į Bideno administracijos polinkį eksportuoti Amerikos kairiųjų postmodernistinę žmogaus asmens antropologiją. Kaip teigia R. R. Reno, tokia politika neapsiriboja tik pozavimu ir dorybės demonstravimu, bet rodo iš Vašingtono sklindančios ideologijos “imperializmą”, reikalaujantį paklusti ir sąjungininkus, ir priešus.
Knygoje “Karas ir Rusijos socialdemokratija” Leninas garsiai teigė, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo apgalvotas “darbininkų masių dėmesio atitraukimas nuo vidaus politinės krizės”, kurią patyrė Prancūzija, Vokietija, Rusija ir t. t., ir vis kartojo, kad “darbininkų klasės” ir “dirbančiųjų masės” buvo apgautos.
Perkūrus Lenino Didžiojo karo kritiką XXI a. dešiniųjų disidentų požiūriu, būtų galima teigti, kad buvo apgauta ne Amerikos, Prancūzijos ar Vokietijos darbininkų klasė, o jos elitas. Koks infliacijos nualintas surinkimo linijų darbininkas Vokietijoje ar Amerikoje poetiškai kalbėtų apie tai, kad Ukrainos karas sugrąžino jam tikėjimą gyvenimo prasme ar krikščioniškojo socialinio mokymo nuostatomis?
Atrodo, kad šioje eroje apgautieji yra globalistų ir neoglobalistų likučiai.
Šaltinis: europeanconservative.com
Ukraina gali . Ir ji isgelbes tiek vakariecius , tiek mus nuo ruskio. Nedaug liko !!! Svarbu ruskeli tiek nukenksminti , kad jis niekada daugiau (500metu ) nebutu pavojingas kaimynams bei pasauliui. Po karo ruskis privales atiduoti visus atominius ginklus + lauk is Suvienytu Naciju Saugumo Tarybos. Kur jis ir taip per klaida papuole. Tikiu kad Ukraina istengs tai padaryti.
Puola ruskis , puola. Prezidentas Landsbergis teisus buvo !!
Išgerk vaistus ir eik ramiai miegoti, d u r n e l i !
…ezy,…idi liesom…
Eik tu naxuj, debile nelaimingas! Išgelbės jį, matai, usraina nuo RUSO! Rinkis šmutkes ir kukink į savo išsvajotus išgodotus vakarus, nes čia jau, skaityk, kaip ir RUSO teritorija. Nedaug beliko laukti.
…vaska,balsa….,vaska,tarnaut,vaska,begte mars i latviu gve,ten kacapai primete kaulu….fit fit
Zdarov, marine, galvojau praslysti nepastebėtas, bet kur tau… Budri akis saugo kruglasutočno. Vis dar bandai tuos nedorėliu vatnykus į vakarus pakreipti?
Patriotų sienlaikraštis parašo Weigelis ir mane apima svetima gėda.
Apie gelbėtojus. Debilai, Ukraina nieko negelbėja. Šakalai atrado dar nenusiurbtų išteklių, pagonių apgyvendintą teritoriją, kuri nesugebėjo apsiginti ir ją pribaiginėja. Pažiūrėkite į veidrodį ir pamatysite Ukrainos ateitį. Mažiausiai ko linkėčiau Lietuvai, tai vakarietiškų vertybių pergalės.
Visiškai su Jumis sutinku. Paskutinis sakinys skamba itin gražiai. Labai viliuosi, kad „vakarėtiškos viartibes” visgi patirs visišką fiasco. Ir įsitvirtins vertybės kardinaliai priešingos vakarietiškom(dieve, koks man šlykštus šitas žodis).
…a mama nemoke Dievo varda rasyt didziaja,kacapuase parsidaveliskas
Dėkoju už pataisymą. Žmogus Jūs, matau, esate malonus ir mandagus, gerai auklėtas. Tėvas, musėt, ne vienas vadžias į tamstos subinę sudaužė, kol į žmogų užaugino?
Kokių pagonių?Ukraina krikščioniška labiau už vakarus,todėl ją ir drąsko vakarų stabmeldžiai
Leiskite pasiginčyti. Ji tiek nepagoniška, kiek ten yra rusų. Visi kiti graikų pagonys, naujieji valhalos ir Hitlerio garbintojai, žydai ir ko ten nėra. Negirdėjau, nei vieno dvasininko kreipimosi, nes visi palindę po generalisimuso plintusu, bažnyčias uždaro, simbolika vimdina, reklamos agresyvumas, Eurovizijos pidarų siautėjimas ir nieko krikščioniško. Tikintis chocholas yra kažkas archaiško. Labai panašu į gyvulius.
Kaip ir tikinčių lietuvių nedaug.Tie kur į bažnyčią nueina per krikštynas,vestuves ir laidotuves nesiskaito.
.Pas mus bažnyčių neuždarinėja,bet jos tuščios,o su laiku komunistų , liberalistų,ir vartotojiškos visuomenės bažnyčios bus parduotos, paverstos į kito naudojimo objektus,kaip ir vakaruose vyksta.
Post sovietinėje erdvėje krikščioniški kraštai sunkiai vėl iš naujo atranda savo krikščioniška sąmoningumą,tapatybę ,o ir laikas labai nepalankus tokioms mažoms,skurdžioms šalims,kaip Lietuva,Ukraina.Nes tie” krikščioniškuose” vakaruose,kurie turėjo mums padėti atsigauti po sovietų okupacijos ,savo rankomis griauna savo krikščionišką palikimą,ir ne tik patys vakarai grimsta į bedievystę,bet ir kitus paskui save traukia.Taip ir Ukrainoje yra visokių keistų grupių ar žydų,pagonių,bet šiaip šalis krikščioniška,bent jau „ant popieriaus”.
Čėpucha, jei nepradedate nuo to, kam tie du pasauliniai karai buvo naudingi ir kokios šalies agentu buvo Gavrilo Principas?
“Šiandien Vyšyvankos dieną švenčia ir puošiasi vyšyvankomis premjerė Ingrida Šimonytė, pirmoji valstybė ponia Diana Nausėdienė, beveik visi Seimo nariai…” Pikti liežuviai plaka, kad gegužės 16tą, po ilgos komos pas Banderą su reikalais išlėkė ukroreicho feldmaršalas Zalužnas. Visi norintys, galintys ir žinoma pasipuošę naujomis vyšyvankomis, gali jį aplankyti Kujevo morge nr1. Oranzereinaja 9. P.S. Jeigu pikti liežuviai nemeluoja, tai šventė gali būti dviguba…
Tai kapiec Zalužnyj , jau suklijavo ląstus. Dabar galės nabašnykas su sliekais kortomis lošti.