Bernardinai.lt
Kuo baigsis šis ukrainiečių sukilimas? – klausiame Tatianos Narkyavichenės ir Juozo Valiušaičio, kurie savo pasakojimo pirmoje dalyje teigė, kad Ukrainoje vyksta ne geopolitinė, o dvasinė kova. Ir ties šiuo klausimu mūsų pašnekovų nuomonės vienintelį sykį išsiskyrė.
Tatiana įsitikinusi, kad kova bus ilga ir labai sunki, o Kremlius ir V. Janukovyčius bandys bet kokia kaina išvaikyti Maidaną. Kremlius mato, kaip vienas po kito Ukrainoje griūna Lenino paminklai ir supranta, kad, Maidano sukilėliams atsilaikius, pradės byrėti ir režimas Rusijoje. „Sistema ginsis iš paskutiniųjų ir mes visas savo pajėgas. Galutiniam komunizmo sugriovimui reikės labai daug aukų“, – įsitikinusi Tatiana (skaitytojams priminsim, kad mūsų pokalbis vyko dar prieš kruviną šios savaitės dramą – red.).
Pasak Tatianos, lietuviai klysta, lygindami Ukrainos revoliuciją su 1991 metų kruvinuoju sausiu Vilniuje. „Tuomet lietuviai gynė savo teisėtai išrinktą valdžią, barikadas aplink Seimą statė kartu su savo valdžia. Ukrainoje, priešingai, žmonės sukilo prieš esamą santvarką ir barikadas stato gindamiesi nuo savo valdžios. Tiksliau pasakius, nuo svetimos valdžios marionečių, įsitvirtinusių savoje valdžioje“.
Juozas įsitikinęs, kad sukilėliai dvasiškai jau yra laimėję, ir tiki, kad iki vasaros jie ir fiziškai paims visą valdžią. Juozas savo spėjimą grindžia skaičiais: Ukrainos vidaus kariuomenėje yra 100 tūkst., o milicijoje – 300 tūkst. žmonių per visą Ukrainą. Iš jų – 8 tūkst. žiauriųjų, į žmones šaudančių berkutininkų („Berkutas“ – tai specialusis milicijos būrys „Erelis“).
Tačiau pagal žudymo, tardymo būdą, pagal įprotį pjaustyti ausis, ukrainiečiai mano, kad tarp „Berkuto“ karių yra persirengusių rusų, kurie ypatingą žiaurumo patirtį įgijo vadinamuosiuose mirtininkų daliniuose Čečėnijos kare.
O štai sukilėlių savigynos būriuose, kurie palaipsniui perima krašto drausmę visoje Ukrainoje, yra dvigubai, o dabar gal net trigubai daugiau nei milicininkų – apie milijoną. Beje, absoliuti dauguma jų – labai jauni: 18–30 metų. Kaip sako ukrainietės motinos, ši revoliucija – jų vaikų karas. Jie ir bus naujos, kitokios Ukrainos teisėtvarkos pamatas.
Pagrindinis klausimas, kurį šiuo metu kelia sukilėliai, yra ne sutartis su Europos Sąjunga, o liustracijos klausimas. Būtent jį akcentuoja ir vienas iš Maidano lyderių Vitalijus Klyčko.
Tačiau kalbėdami apie ukrainiečių ryžtą mūsų pašnekovai vėl vieningi: sukilėliai laikysis iki paskutinio, iki savo plaukų galiukų. Tai matyti iš jų akių. Jiems tai yra kova ne tik dėl savo ar vaikų ateities. Jiems tai kova už visos ukrainiečių tautos išlikimą.
Jeigu europietį tik per jėgą, surišus, priversi apsivilkti savo tautinius drabužius, tai Ukrainoje gatvėje sutiksi įvairaus amžiaus vyrų – nuo septyniolikmečio jaunuolio iki aštuoniadešimtmečio senolio, apsivilkusius tautiškai išsiuvinėtus marškinius, kurie dėvimi prie džinsų ar kitokių modernių kelnių. Okupacijos metai neišnaikino ir kazokiškų barzdų ar sruogų. Ukrainietiškai „chochol“ reiškia „kuodas“. Jis kazokui yra taip pat svarbus kaip, tarkim, samurajams jų kasa. Neseniai per pasaulį nuskriejo vaizdai, kaip specialus milicijos būrys (beje, ne „Berkutas“) tyčiojosi iš nuogai ant sniego išrengto vieno sukilėlio – kazoko. Tačiau šiam kazokui didesnis pažeminimas buvo ne nuogas išrengimas, bet jo kuodo nuskutimas.
Sukilėliams (kaip, matyt, ir kiekvienam tikinčiam) labai svarbi simbolių kalba. Štai viena pirmųjų aukų, sausio 22 d. nužudytas baltarusis, dabar jau Ukrainos didvyris Mychailas Mychailovičius Žyznevskis buvo pašarvotas Šv. Mychailo vienuolyne (beje, jo kūnas karste liko užklotas Tatianos Narkyavichenės pasiūta Ukrainos vėliava). Simboliškas ne tik vardų sutapimas: 25 metų žuvusiojo pavardė kilusi nuo slaviško žodžio „gyvybė“.
Kitam žuvusiam jaunam sukilėliui – 22 metų Serhejui Nagojanui, Ukrainos armėnui – poetui, kompozitorius Valentinas Silvesteris jau sukūrė muzikinį kūrinį.
Ukrainų kalba žodis „maidan“ reiškia tiesiog „aikštė“. Kijevo Nepriklausomybės aikštė, kuri šiuo metu pasaulyje žinoma tiesiog kaip Maidanas, yra maždaug trijų Vilniaus Katedros aikščių dydžio. Nuo pernai gruodžio 1 dienos Maidanas virto miestu mieste: praėjimai tarp šimtų palapinių jau tapo lyg neoficialios Maidano gatvelės su savo neoficialiais pavadinimais: Poltavščinos, Charkovo, Dnepropetrovsko ir t.t.
Ant palapinių, kur vieši svečiai iš užsienio, iškabinamos tų šalių vėliavos. Pavyzdžiui, Tatianos ir Juozo atvykimą maidaniečiai pasitiko lietuviškai (tiesa, su dideliu akcentu) atliekamomis dainomis „Ant kalno mūrai“ ir „Žaliai balti, baltai žali“ („Žalgirio“ sirgalių himnas), o pasisakymus nuo scenos, kuriuos transliavo ir televizija, lietuviškomis skanduotėmis: a-čiū.
Maidano sukilėlių ir milicijos fronto linijas iki šios savaitės kruvinųjų įvykių skyrė keturios barikadų juostos: pirma juosta buvo sudeginti milicijos smogikų autobusai, visos kitos – barikados iš plytų ir maišų, daugiausia pripildytų ledo gabalais. Šiuo atžvilgiu sukilėliams labai padėjo į barikadas nukreipta vandens patranka, kurią milicija laikė nuolat paruoštą, todėl, kad ji neužšaltų, buvo priversti dieną naktį iš jos leisti vandenį. Iš patrankos tekantys vandens upeliai šaltyje greitai virsdavo ledu ir sukilėliams puikiai pasitarnavo barikadų stiprinimui.
Už pirmos barikados, į tiesioginį frontą, išeidavo tik vyrai su šalmais ir neperšaunamomis liemenėmis. Už antros barikados stovėdavo tik vyrai su šalmais. Prie trečios ir ketvirtos barikadų jau dirbo visi kiti – neapsišarvavę vyrai, moterys, paaugliai.
Dabar jau tos barikados – tik didinga istorija, nes šios savaitės trečiadienio naktį „Berkuto“ smogikai, padedami šarvuočių, jas nugriovė, o kitą dieną jų vietoje valdžia jau statė savas – betonines. Tačiau ketvirtadienį sukilėliai vėl susigrąžino prarastas pozicijas ir vėl pradėjo sunkų ir kruopštų barikadų atstatymo darbą. „Tegyvuoja Ukraina! Tegyvuoja didvyriai!“.
Čia matome ukrainiečių moterų audžiamo 40 metrų ilgio Ukrainos žemės ir Maidano dvasinės apsaugos apeiginio rankšluosčio modelį. Jis turi būti nuaustas iki kovo 9 dienos – Ukrainos poeto Taraso Ševčenkos 200-osioms gimimo metinėms. Rankšluosčio centre bus įausti žodžiai: „ОБНІМІТЕСЯ Ж, БРАТИ МОЇ, МОЛЮ ВАС, БЛАГАЮ“ (Apsikabinkit gi, broliai mano, meldžiu Jus, maldauju). Juostos kairėje bus patarlė: „І ЧУЖОМУ НАУЧАЙТЕСЬ Й СВОГО НЕ ЦУРАЙТЕСЬ“ (Ir svetimo mokykitės, ir savo nesišalinkit), o dešinėje – „В СBОЇЙ ХАТІ СВОЯ Й ПРАВДА, Й СИЛА, Й ВОЛЯ“ (savoj troboj sava ir teisybė, ir galybė, ir valia).
Ukrainiečiai žada, kad mažesnė rankšluosčio kopija bus atvežta ir į Lietuvą – kaip padėkos už palaikymą ženklas, todėl į rankšluostį ketina įausti ir lietuvišką ornamentą. Su prašymu pasiūlyti lietuviškų ornamentų Ukrainos intelektualai šių metų pradžioje ir kreipėsi į Juozą Valiušaitį.
Ukrainos himnas
Pavlo Čubynsjkyj žodžiai, Mychajlo Vėrbycjkyj muzika, vertė Juozas Valiušaitis
Neišblėso Ukrajinos nei Garbė, nei Laisvė,
Šyptels mums dar, jauni broliai, likimas Tėvynei,
Išgaruos ir mūs’ priešeliai lyg rasa prieš saulę –
Ir gyvuosim vėlei, broliai, savoje šalelėj!
Priegiesmis:
Sielą, kūną atiduosim mes už savo Laisvę.
Ir įrodysim, jog, broliai, kilom – iš kazokų! || 2x
Kilsim, broliai, kraujo mūšin nuo Sjano lig Dono,
Savo šalyj viešpatauti – niekam mes neleisim!
Jūra šyptels mums Juodoji, pradžiugs senаs Dniepras, –
Ir prisirps dar Ukrajinai dalužė kaip uoga!
Priegiesmis:
Sielą, kūną atiduosim mes už savo Laisvę.
Ir įrodysim, jog, broliai, kilom – iš kazokų! || 2x
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia.
Nuotraukos iš Tatianos Narkyavichenės ir Juozo Valiušaičio archyvo
Pasakojimą užrašė Dalius Stancikas