Bernardinai.lt
Kovo 28 dieną Kijeve leidžiamame laikraštyje „Den“ (Diena) pasirodė žurnalisto Jurijaus Čiornomoreco interviu su Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios vadovu Sviatoslavu Ševčiuku. Siūlome šio interviu ištraukas.
Man susidaro įspūdis, kad popiežius mažai ir labai atsargiai kalba apie Ukrainą. Ar jis bijo Rusijos pykčio? O gal man susidarė klaidingas įspūdis?
Man atrodo, kad jūsų įspūdis klaidingas. Kodėl? Popiežius daug kalbėjo apie Ukrainą. Tačiau jis kalbėjo tokiu būdu, koks pritinka visuotiniam pontifikui. Jis negali girti specifinių konkrečios valdžios veiksmų. Jis kalba kaip Bažnyčios ganytojas, kalba Dievo žmonių vardu. Sausio 26 dienos Angelus kreipimesi jis labai aiškiai įvardijo tuomet Ukrainoje vykusio vidinio konflikto priežastis ir teigė, kad tai yra konfliktas tarp valstybės ir pilietinės visuomenės. Manau, kad popiežius pateikė labai išmintingą ir įžvalgią įvykių Nepriklausomybės aikštėje analizę. Kita vertus, popiežius visas savo pastabas perteikė kaip bendrojo gėrio idėją, kuri yra pamatinis Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos principas.
Patriarchas Kirilas ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodas atsisakė pasmerkti Rusijos agresiją Ukrainoje. Ar ši tyla yra paprasčiausia silpnybė, ar lūžinis momentas krikščionybės istorijoje?
Manau, kad tai yra neabejotinas silpnybės ženklas. Kiekvieną kartą, kai Bažnyčia atsiduria neįprastai arti konkrečios valdžios institucijos, kiekvieną kartą, kai harmoningi valstybės ir Bažnyčios santykiai virsta vienos iš šių institucijų dominavimu kitos atžvilgiu, tuomet Bažnyčia tampa nepajėgi išsakyti visą tiesą konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Manau, kad būtent tai šiandien ir regime.
Aš tikrai norėčiau, kad Ukrainos Stačiatikių Bažnyčia vienybėje su Maskvos patriarchatu ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčia imtų kvėpuoti abiem plaučiais ir išskleistų visą savo ganytojišką potencialą. Tuomet ji galėtų būti autentiška krikščioniškos tiesos liudytoja be jokių politinių interesų, susijusių su vienos ar kitos valdžios ideologija.
Ar mūsų politikai yra pernelyg „susitepę“, o mūsų politika pernelyg „pasiligojus“, kad Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčia galėtų tikėtis tikro krikščioniškos demokratijos suklestėjimo Ukrainoje?
Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčia tiki krikščioniškosios demokratijos galimybe, tačiau ji niekada netaps politinio proceso dalimi. Ne vieną kartą mes teigėme, kad nepalaikome jokios politinės partijos ir jokio konkretaus politiko. Mes stengiamės ugdyti krikščionis, kurie būtų pajėgūs sąžiningai politikai.
Šiandien daugelis žmonių apie valdžios reformą kalba vartodami terminą liustracija. Į tai, kaip ši tema yra aptariama visuomenėje, žvelgiu su nerimu. Deja, pastebiu tendenciją šį politinį apsivalymą pasitelkti suvedinėjant asmeninius santykius.
Tam, kad galėtume kalbėti apie sąžiningą apsivalymą, yra privalu nustatyti aiškias moralines taisykles, kriterijus, pagal kuriuos visa tai vyktų. Priešingu atveju liustracija gali tapti priemone beatodairiškai susidoroti su žmogumi.
Čia, manau, Bažnyčia turi tarti savo žodį. Šiandien mes svarstome ir dirbame siekdami pasiūlyti moralinius principus kuriant įstatymą dėl politinio apsivalymo. Būtina, kad šios normos, viena vertus, apsaugotų asmens orumą, o kita vertus, padėtų kurti politinę visuomenę, paremtą sąžiningumu, skaidrumu ir atvirumu.
Ar nejaučiate, kad Ukrainos krikščionys yra iš dalies atsakingi dėl kraujo, kuris Ukrainoje yra ir dar gali būti pralietas ateityje? Ar šiandien vardan Ukrainos darome viską, kas įmanoma?
Jei jau norime kam nors priskirti „kaltę“, t. y. atsakomybę dėl įvykių Ukrainoje, tai ji priklauso mums visiems, o ypač – krikščionims. Mes turime įvykdyti nuoširdžią akistatą su savo sąžine, kad atsakytume į klausimą: ar padarėme viską, jog užkirstume kelią kraujo praliejimui. Mes, Bažnyčios lyderiai, daug kartų bandėme įtikinti žmones taikių protestų veiksmingumu, taip pat neatidėliotina būtinybe tam tikrais momentais atšaldyti karštakošius, kad nebūtų pralietas kraujas. Ar mums pavyko? Galbūt ne, nes kraujas buvo pralietas. Ar krikščionys išgirdo mūsų balsą? Galbūt ne…
Jei šiandien norėtume savęs paklausti, kaip geriausiai galėčiau pasitarnauti Ukrainai, tai tuomet kiekvienas tiesiog turėtų puikiai atlikti tas pareigas, kurias dabar eina. Gydytojas tą darytų gydydamas ligonius, milicininkas – kovodamas su nusikalstamumu, politikas – tarnaudamas savo žmonėms, dvasininkas – savo gyvenimu įkūnydamas Dievo žodį, kurį skelbia kitiems. Tuomet kiekvienas, savo pareigose pirmiausia reikalaudamas šimtaprocentinio atsidavimo iš savęs paties, galėtų kažko reikalauti ir iš kitų. Manau, kad tuomet būdami tokie solidarūs, kokie esame dabar, mes galėtume būti labai geri savo ateities kūrėjai. Mūsų poelgius juk kada nors įvertins istorija.
Jaunas Andrejus Šeptyckis, prabėgus trejiems metams nuo to laiko, kai buvo paskirtas Lvovo metropolitu, paskelbė programinį ganytojišką laišką „Apie socialinį klausimą“. Kada panašų ganytojišką laišką paskelbsite jūs?
Labai ačiū! Manau, kad metropolitas Andrejus Šeptyckis tikrai buvo labai jautrus socialiniam klausimui, nes jis nestokojo empatijos jausmo savo žmonėms. Jis matė gyvenimo sąlygas Galicijoje, ypač Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Jis matė, kaip svarbu Bažnyčiai padėti žmonėms spręsti įvairias socialines problemas, nurodyti ekonomines galimybes, kad Ukrainos kaimiečiai galėtų klestėti savo žemėje. Tai buvo teisinga tuo metu, kai prasidėjo masinė emigracija iš Ukrainos. Atsakydamas į laikmečio problemas, metropolitas Andrejus ir parašė šį didį ganytojišką laišką.
Šiandien socialinės aplinkybės kinta taip greitai, o aš pats asmeniškai ir mūsų Sinodas bandome atsakyti į kiekvieno asmens klausimus ir poreikius. Jei kalbame apie prasmingą, bendrą, išsamų Bažnyčios pozicijos išdėstymą, tai manau, jog dar verta kiek palaukti, kad įžvelgtume naujas mūsų visuomenės vystymosi tendencijas. Mes matome, jog tai, ką būtume galėję pasakyti praėjusiais metais, šiandien jau yra pasenę, šiandien jau gyvename kitomis aplinkybėmis. Ar reikės parašyti ganytojišką laišką, ar skelbti Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną kokiu kitu būdu, tai yra jau antrinis klausimas, nes Bažnyčia kalbėjo ir kalbės.
Praėjusią savaitę Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios Kijevo patriarchato patriarchas Filaretas paskelbė labai griežtą ir nuoširdų laišką, atsakydamas į agresiją Kryme. Koks yra jūsų atsakas?
Mūsų atsakas yra panašus. Mes atsakome ne tik rašytiniu žodžiu. Mes bandome atsakyti pasitelkdami priemonių, kurias teikia mūsų pozicija, ir visų pirma bandome išnaudoti tarptautinius kontaktus. Juk esame Bažnyčia, kuri gyvuoja įvairiose šalyse visame pasaulyje, todėl siūlome vertinimą iš įvairių žiūros taškų.
Vieša paslaptis, kad Krymo aneksija de facto sulaužė visą tarptautinio saugumo sistemą. Prieš mėnesį, kai su patriarchu Filaretu buvome maldos pusryčiuose su prezidentu Baracku Obama, senatoriais ir įvairių valstijų lyderiais, mes pasakėme: „Tai, kas vyksta Ukrainoje, liečia ne tik Europą, bet ir visą pasaulį.“ Galbūt tuomet jie į mus pažiūrėjo kaip į pamišėlius. Tačiau šiandien pasaulis yra taip susaistytas, kad pasipriešinimas Ukrainoje gali atskleisti labai gilių konfliktų tarptautinėje bendruomenėje. Ir dabar, kai apie tai kalbu įvairiuose grupėse Europoje ar JAV, niekas nebesijuokia. Visi supranta, kokį didžiulį pavojų kelia ši agresija.
Šiandien, mano manymu, kiekvienas – mes Ukrainoje, Bažnyčia tarptautiniu lygmeniu ir visa globali bendruomenė – privalome daryti viską, kad išvengtume dar vieno karo. Ne tik šaltojo karo, tačiau tokio karo, kuris nusineštų žmonių gyvybes.
Pagal The Catholic World Report parengė Donatas Puslys