Ukrainos karininkas, papulkininkis Piotras Ivanenko, paskelbė viešą kreipimąsi į Rusijos armijos karininkus.
Seniai, 1988 metais, aš prisiekiau ištikimybę sovietų liaudžiai.
Mano senelis ir tėvas buvo karininkai: vienas Raudonosios, kitas – sovietinės armijos.
Dabar aš – Ukrainos karininkas, prisiekęs Ukrainos tautai. Ant mano žetono – asmeninis numeris, o viršuje išlikusios raidės „BC CCCP“. Asmeninio numerio nekeičiau – jis su manimi bus iki pabaigos.
Kreipiuosi visų pirma į jus, vyresniuosius Rusijos Federacijos karinių pajėgų karininkus – jums suteikta teisė siųsti svetimus sūnus į mirtį, o patiems likti santykinai saugiems.
Mums, ukrainiečiams, dabar labai sunku – šalyje revoliucija ir ekonominė suirutė. Bet niekas net baisiausiame košmare negalėjo įsivaizduoti, kad Rusija mums smogs į nugarą. Jūsų rankomis.
Meskite šalin Čiurkino ir Lavrovo, Šoigu ir Kiseliovo, Putino ir Solovjovo pasakas. Jau vasario 27-osios rytą man, kaip ir daugumai ukrainiečių, buvo aišku, kad įvyko neįsivaizduojamas dalykas – Rusijos armija įsiveržė į Ukrainą.
Negi jums, Rusijos karininkams, pasiuntusiems savo karius su ginklais ir nuplėštais skiriamaisiais ženklais į kitos valstybės teritoriją, nepasidarė gėda už save ir savo vadovybę? Negi jums nepasidarė baisu supratus, kad nuo šios minutės ukrainiečiai jau niekada nebelaikys jūsų ir rusų tautos savo draugais? Supratus, kad rusiškais durtuvais į valdžią Kryme atvesti nusikaltėliai? Pamačius mano ginklo brolių tvirtybę Kryme, kai jie pasirinko vienintelę teisingą taktiką – nė vieno šūvio į rusus?
Protu sunkiai suvokiamoje, įtemptoje situacijoje, kuri susiklostė jūsų kareivių užblokuotuose Ukrainos armijos kariniuose daliniuose, iki šiol nenuaidėjo nė vienas šūvis. Mes žinome, kad krito pirma auka – ir jau nieko pakeisti ar sustabdyti nebepavyks. Karo logika negailestingai atves prie tūkstančių karių ir civilių žūties.
Mes nepaleidome nė vieno šūvio ir mes nugalėjome. Mes nugalėjome tuo, kad į raginimus išsižadėti priesaikos atsakėme sugiedodami Ukrainos himną.
Daug ką pasako tai, kad nė vienas rusų karininkas nesiryžo pasiūlyti Ukrainos kariškiams išduoti (savo priesaiką – Tiesos.lt pastaba) – Judo darbo ėmėsi admirolas-išdavikas. Tai rodo, kad karininko garbę dar esate išsaugoję. Ją turime ir mes. Ir ši garbė bus tai, dėl ko mes kariausime su jumis iki galo. Jei įvyks neįmanoma.
Ukrainos armija neturi teisės kištis į savo šalies vidaus politinį gyvenimą, į užsienio šalies – tuo labiau. Padarykite viską, kas nuo jūsų priklauso, kad jus ir jūsų karius vadovybė grąžintų atgal – namo. Niekas taip nesutepa karininko garbės, kaip dalyvavimas klastingame ir niekingame veiksme – broliškos, taikios šalies okupacijoje. Padėkite savo generolams išgirsti šią paprastą mintį.
Ir dar. Bendravimas su NATO kariais, į kuriuos mes iš pradžių žvelgėme atsargiai, kėlė mums mintį, kad mūsų reikalai, mūsų bėdos, mūsų ginčai jiems nė kiek nerūpi. Jie gyvena savo pasaulyje, ir šis pasaulis – deja! – yra geresnis už mūsų.
Bet po to, kas įvyko, aš nepažįstu NĖ VIENO Ukrainos armijos karininko, kuris būtų prieš Ukrainos stojimą į NATO. Juk į NATO valstybės teritoriją būtų neįmanoma įsiveržti naktį, kaip vagims? Ir mes turėtume tikrų karinių sąjungininkų – juk dabar nė vienas sveiko proto žmogus nelaikys Rusijos kariniu sąjungininku.
Todėl kreipiuosi į jus, Rusijos karininkus. Sustabdykite savo pavaldinius ir padarykite įtaką savo vadovybei. Susivokite – klaidą dar galima ištaisyti, o nusikaltimo prieš mūsų draugystę jau nepavyks niekada ir niekaip atpirkti.
Nešaudykite į mus, ir mes nešaudysime į jus.
Mūsų reikalas teisingas – už mūsų stovi mūsų šalis ir mūsų žemė.
Kitos žemės neturime ir niekada neturėsime. Ir mes už savo laisvę kovosime iki paskutinio kraujo lašo.
Turiu garbės*!
Piotras Ivanenko
* Rus. k. – Честь имею!