Pone pranešėju! Pone Ministre Pirmininke! Vyriausybės, parlamento nariai, lordai.
Ponios ir ponai!
Kreipiuosi į visus Jungtinės Karalystės žmones. Visiems Didžiosios Britanijos žmonėms. Puikūs žmonės. Su puikia istorija. Kreipiuosi į jus kaip į pilietį, kaip į prezidentą, bet taip pat ir į puikią šalį. Su didele svajone. Ir didžiulė kova. Noriu papasakoti apie mūsų 13 dienų. 13 dienų stipraus karo, kurio mes nepradėjome ir nenorėjome. Bet mes pirmaujame.
Nes nenorime prarasti to, ką turime, kas yra mūsų – Ukrainos. Lygiai taip pat, kaip nenorėjai prarasti savo salos, kai naciai ruošėsi pradėti kovą už tavo didžiąją galią, mūšį už Britaniją.
13 dienų mūsų apsaugos.
Pirmą dieną 4 val. ryto į mus skriejo sparnuotosios raketos. Taip, kad visi pabudo – mes, vaikai, mes visi, gyvi žmonės, visa Ukraina. Ir nuo to laiko jis nemiegojo. Visi paėmėme ginklą. Tapo didele armija.
Kitą dieną jie kovojo su atakomis ore, sausumoje ir jūroje. O mūsų herojiški pasieniečiai Gyvatės saloje Juodojoje jūroje visiems pasakojo apie karo pabaigą. Būtent: kur atsidurs priešas. Kai rusų laivas pareikalavo, kad mūsų vaikinai padėtų ginklus, jie jam atsakė… Taip tvirtai, kaip parlamente negali pasakyti. Ir mes pajutome jėgą. Didelė mūsų žmonių stiprybė, kuri okupantą persekios iki galo.
Trečią dieną rusų kariai tiesiog slėpėsi žmonėse ir daugiabučiuose. Artilerija. Oro bombos. Ir tai pagaliau parodė mums, parodė pasauliui, kas yra kas. Kas yra puikūs žmonės, o kurie – tik žvėrys.
Ketvirtą dieną, kai jau buvome pradėję imti dešimtis belaisvių, orumo nepraradome. Ir iš jų nesišaipydavo. Elgiamės su jais kaip su žmonėmis. Nes ketvirtą šio gėdingo karo dieną likome žmonėmis.
Penktą dieną teroras prieš mus jau buvo tiesioginis. Prieš miestus, prieš mažus miestelius. Sunaikintos teritorijos. Bombos, bombos, bombos, vėl bombos ant namų, ant mokyklų, ant ligoninių. Ir tai yra genocidas. Kas mūsų nepalaužė. Jis sutelkė kiekvieną iš mūsų. Ir tai suteikė mums didelės tiesos jausmą.
Šeštą dieną Rusijos raketos nukrito ant Babij Jaro. Tai vieta, kur naciai Antrojo pasaulinio karo metais nužudė 100 000 žmonių. Po 80 metų Rusija juos nužudė antrą kartą.
Septintą dieną supratome, kad griauna net bažnyčias. Bombos! Vėl raketos. Jie nepažįsta švento ir didžiojo, kaip mes žinome.
Aštuntą dieną pasaulis išvydo rusų tankus, šaudžiusius į atominę elektrinę. Didžiausias Europoje. Ir pasaulis pradėjo suprasti, kad tai yra teroras prieš visus. Tai didelis teroras.
Devintą dieną klausėmės NATO šalių susitikimo. Ir be mums norimo rezultato. Be drąsos. Taip ir jautėmės – nenoriu nieko įžeisti – jautėme, kad aljansai neveikia. Jie net negali uždaryti dangaus. Štai kodėl saugumo garantijos Europoje turi būti kuriamos nuo nulio.
Dešimtą dieną okupuotuose miestuose masiškai protestavo neginkluoti ukrainiečiai. Šarvuočių stabdymas basomis. Mes tapome nepalaužiami.
11 dieną, kai jau buvo subombarduoti gyvenamieji rajonai, kai viską niokojo sprogimai, kai vaikai buvo evakuoti iš apgadintos vaikų onkologinės ligoninės… Supratome: ukrainiečiai tapo didvyriais. Šimtai tūkstančių žmonių. Miesto tikslai. Vaikai, suaugusieji – visi.
12 d., kai Rusijos kariuomenės nuostoliai jau viršijo 10 000 žuvusiųjų, šioje paskyroje pasirodė ir generolas. Ir tai suteikė mums pasitikėjimo: už visus nusikaltimus, už visus gėdingus įsakymus vis tiek bus atsakyta.
Tarptautinis teisingumo teismas arba Ukrainos ginklai.
13 dieną rusų okupuotame Mariupolyje mirė vaikas. Nuo dehidratacijos. Jie neleidžia žmonėms valgyti ar vandens. Jie tiesiog užblokavo – ir jie yra rūsiuose. Manau, visi girdi: žmonės ten neturi vandens!
Per 13 Rusijos invazijos dienų žuvo 50 vaikų. 50 didžiųjų kankinių. Tai baisu! Tai yra tuštuma. Vietoj 50 visatų, kurios galėtų gyventi, bet jie jas atėmė. Jie tiesiog jį atėmė.
Didžioji Britanija!
Ukraina to nenorėjo. Ji nesiekė didybės. Bet tai tapo puiku šiomis šio karo dienomis.
Ukraina, kuri gelbsti žmones nepaisant okupantų teroro. Ginti laisvę nepaisant vienos didžiausių pasaulio armijų smūgių. Kuris ginamas nepaisant atviro dangaus. Vis dar atvira Rusijos raketoms, lėktuvams, malūnsparniams.
„Būti ar nebūti?” – Jūs gerai žinote šį Šekspyro klausimą.
Prieš 13 dienų šis klausimas vis dar galėjo būti keliamas dėl Ukrainos. Bet ne dabar. Aišku, kuo būti. Aišku, būti laisvam. O kur, jei ne čia, priminti Britanijos jau girdėtus žodžius. Ir kurie vėl aktualūs.
Mes nepasiduosime ir nepralaimėsime!
Eisime iki galo.
Kovosime jūroje, kovosime ore, ginsime savo žemę, nesvarbu, kokia kaina.
Kovosime miškuose, laukuose, pakrantėse, miestuose ir kaimuose, gatvėse, kovosime ant kalvų… Ir noriu pridurti: kovosime ant piliakalnių, ant krantų. Kalmius ir Dniepras! Ir mes nepasiduosime!
Žinoma, su jūsų pagalba, padedant didžiųjų šalių civilizacijai. Su jūsų parama, už kurią esame dėkingi ir kurios tikimės. Ir aš esu ypač dėkingas tau, Borisai, mano drauge!
Sugriežtinti sankcijas teroristinei valstybei. Galiausiai pripažinkite ją teroristine valstybe. Raskite būdą, kaip padaryti mūsų Ukrainos dangų saugų. Daryk ką gali. Ko tau reikia. Ką įpareigoja jūsų valstybės ir jūsų žmonių didybė?
Šlovė didžiajai Ukrainai! Šlovė Didžiajai Britanijai!
