Siūlome portalo Echo Moskvy specialaus korespondento Iljos Azaro interviu su Ukrainos užsienio reikalų ministerijos vadovu Andrejumi Deščica
Ilja Azaras | echo.msk.ru | 2014 m. balandžio 7 d.
Rusijai aneksavus Krymą, Ukraina pareiškė atliksianti tokius užsienio politikos žingsnius, kuriuos Rusija galėtų vertinti priešiškai. Ukraina rengiasi palikti NVS (Nepriklausomų valstybių sąjunga – Tiesos.lt), įvesti vizas Rusijos piliečiams, pasirašė sutartį dėl asociacijos su ES (buvusiam prezidentui Viktorui Janukovyčiui atsisakius pasirašyti šią sutartį, 2013 metų lapkritį prasidėjo protestai), atnaujino stojimo į NATO klausimo svarstymą. Einantis Ukrainos užsienio reikalų ministro pareigas Andrejus Deščica interviu, duotame Kijeve Echo Moskvy korespondentui, papasakojo, kad Ukraina nesieks įvesti RF piliečiams vizų režimą, tačiau apribos jų buvimo šalyje laiką. Ministras sakė, kad Kijevas ketina susigrąžinti Krymą ir kovos su Rusija, jeigu ji įves kariuomenę į rytines Ukrainos sritis, tačiau kol kas norėtų su Rusija plėtoti „pozityvų dialogą“.
Koks, jūsų vertinimu, yra dabartinis bendravimo su rusų kolegomis lygmuo?
Džiugu, kad įvyko susitikimas su ponu [RF URM vadovu Segejumi] Lavrovu, ir žinau, kad kai kurie mano kolegos ministrai taip pat palengva ėmė bendrauti su savo kolegomis. Galimi net ir jų susitikimai.
Bet ar tai yra konstruktyvus dialogas?
Net kažkaip keista [tai vertinti], juk [dar neseniai] buvo labai intensyvūs santykiai, labai daug vizitų, susitikimų – oficialių ir neoficialių, buvo strateginė partnerystė. Ir čia tenka viską pradėti nuo nulio, tai neįprasta.
Tačiau vis dėlto manau, kad tos pastangos yra konstruktyvios, nes mes neturime kitos išeities, kaip tik pradėti bendrauti. Nelengva yra todėl, kad kiekviena pusė turi savo požiūrį, savo poziciją, savo supratimą apie Krymo įvykius. Ir mums bus sunku kurti ateitį, jei nesuprasime vienas kito pozicijų, kuo mes vadovaujamės ir ko tvirtai laikomės.
Taigi, kada nors reikia pradėti, ir, manau – kuo greičiau, tuo geriau.
Po karo su Rusija netekusi dalies savo teritorijos, Gruzija apskritai nutraukė diplomatinius ryšius su Maskva. Galbūt dėl Rusijos agresijos ir jums vertėjo taip pasielgti?
Mes laikėmės ir tebesilaikome taikaus konflikto sureguliavimo pozicijos. O ir kito kelio nėra, tik diplomatinis. Tai ne mūsų know how, tai yra žinoma nuo amžių. Paminėtieji Gruzija ir Rusija po penkių metų savo santykius atnaujino.
Taip, Ukrainoje yra įvairių nuomonių, ir daugelis sako, jog su Rusija reiktų elgtis griežčiau. Tačiau diplomatinių santykių nutraukimas – paskutinysis diplomatinio darbo veiksmas. Diplomatiniams santykiams nutrūkus, nebelieka žodžių, [lieka] tik karas. Mes nenorime karo, ir esu tikras, kad Rusija taip pat.
Susidaro įspūdis, kad Vladimiras Putinas ir jo artimiausioji aplinka, visus išvadindami fašistais ir antisemitais, nelabai suvokia, kokie čia žmonės valdžioje.
Norint sužinoti, kas yra valdžioje – geriausia yra susitikti ir pačiam įsitikinti, su kuo tu bendrauji. Mažiausiai penki mūsų vyriausybės nariai yra gimę Rusijoje, vienas Azerbaidžane. Yra Krymo kilmės žmonių – ten tebegyvena socialinės politikos ministro mama. Buvęs premjeras Vladimiras Groismanas – žydų kilmės.
Maždaug pusė ministrų kabineto narių yra kilę iš Rytų ir Centrinės Ukrainos. Save priskirti geografiškai man yra sunku: gimiau Vakarų Ukrainoje, ten prabėgo vaikystė, metai, kai mokiausi ir studijavau, ir jau 25 metus gyvenu Kijeve. [Apskritai] vyriausybę būtų sunku susieti su „vakarų ekstremistais“.
Pateiksiu kiek anekdotišką pavyzdį: mes bendravome su ponu Lavrovu, kalbėjomės geranoriškai, nebuvo jokių problemų. Aš jam sakau: „Sergejau Viktorovičiau, jūs juk mane pažįstate, aš juk nesu ekstremistas“. O jis atsako: „Taip, jūs ne ekstremistas, bet visa vyriausybė – taip“. Manau, reikia, kad kiekvienas ministras susitiktų [su savuoju vis-à-vis] ir įtikintų, jog mes nesame ekstremistai.
Tačiau kol kas Lavrovas primygtinai siekia, kad Ukrainoje būtų įvykdyta konstitucinė reforma, priimti federalizacijos ir valstybinės rusų kalbos taikymo įstatymai. Juk visa tai nepriimtina dabartinei ukrainiečių valdžiai?
Mes manome, kad konstitucinė reforma ir apskritai reformos jau yra pradėtos ir kokių nors įstatymų priėmimas yra išimtinė ukrainiečių tautos ir valdžios teisė. Mes įsiklausome į mūsų rytinių ir vakarinių kaimynų nuomonę.
Privalome labai atidžiai ir atsakingai pasielgti su Konstitucija ir su Kalbos įstatymu. Su šiais dokumentais dirba Aukščiausiosios Rados komisija, mes bendraujame su Europos Tarybos Venecijos komisija, kur nustatome, kaip šie dokumentai atitinka europinius reikalavimus.
Mes manome, kad šie įstatymai turi būti suvokiami kaip teisės aktai, atitinkantys civilizuotus reikalavimus ir nusistovėjusias europines demokratines vertybes. Jeigu tokiais pat požiūriais vadovausis mūsų kolegos iš Rusijos, tuomet tokie įstatymai bus priimti ir Rusijoje, ir mums bus lengviau vienas kitą suprasti.
Tačiau kuo apskritai grindžiamas dialogas, jei su Lavrovo reikalavimais Ukraina greičiausiai nesutiktų. Yra vėl didinama dujų kaina, Jaceniukas sako, kad reikia ruoštis tam atvejui, kai dujų tiekimas bus visiškai sustabdytas. Tuomet kokį pagrindą dialogui jūs išvis matote?
Mes turime su prekyba susijusių problemų, tačiau prekybos nenutraukiame. Yra žmonėms savrbūs klausimai dėl vienas kitą kasdien aplankančių giminaičių, jų bendravimo galimybių. Mudu suprantame, jog privalome padaryti viską, kad Kryme ir Rytų Ukrainoje nebūtų aukų, ir už tai aš esu dėkingas Sergejui Viktorovičiui.
Nes karo veiksmai pasibaigia, o atminimas lieka. Mums vis tiek teks gyventi kartu, nes geografiškai esame [kaimynai]. Vyriausybė pasikeičia, o tautos lieka. Rusijoje aš turiu giminių ir paprasčiausiai neįsivaizduoju, kaip mes vėliau galėtume žiūrėti vienas kitam į akis, jeigu, neduok Dieve, prasidėtų karas.
Šiuo metu mūsų požiūriai kardinaliai skiriasi. Rusijos manymu, Ukraina Krymą prarado, o mes manome, kad Krymas – tai Ukrainos dalis. Tačiau mūsų kontaktai ir dialogas galėtų remtis ta pozityvia aplinkybe, kurią mes matome ateityje. Imkime puoselėti pozityvų dialogą, darykime viską, kad nesulauktume tolesnio situacijos pablogėjimo, ir juo labiau – aukų.
Buvo kalbama apie vizų Rusijos gyventojams įvedimą. Šios idėjos lyg ir atsisakyta, tačiau kaip apskritai bus sutvarkytas sienos perėjimo klausimas, ar Rusijos piliečių atžvilgiu kas nors pasikeis?
Yra žmonių, reikalaujančių Rusijai griežtesnio atsako už jos įvykdytą Krymo aneksiją, daugelis politikų Rusijos atžvilgiu norėtų įgyvendinti radikalesnes priemones. Bet kur tokie veiksmai nuvestų?
Pirma, klausimo esmė yra ne vizų įvedimas, o šalies teritorijos apsauga nuo atvykstančių į Ukrainą ir čia provokacijas rengiančių nepageidaujamų asmenų. Mes juos vadiname politiniais turistais. Siekiant apriboti jų atvykimą, nebūtina įvesti vizų režimą, paprasčiausiai reikia sugriežtinti sienų kontrolę, naudoti record sistemą, kaip kad yra Šengeno šalyse.
Šiuo metu vizų režimo įvedimas neaktualus. Tačiau mes laikomės abipusio principo, ir kuomet Rusija Ukrainos piliečiams apribojo buvimo šalyje laiko trukmę – 90 dienų pusmečiui, tuomet ir mes tokį pat principą ėmėme taikyti Rusijos piliečiams. Apskritai, tai čia toks europinis principas, kurio laikomasi ir kitose šalyse.
Kas dar galėtų įvykti? Nuo sausio 1 dienos Rusija rengėsi įsileisti Ukrainos piliečius tik su užsienio pasais. Jeigu taip bus padaryta, tuomet ir mes Rusijos piliečių atžvilgiu būsime priversti taikyti analogiškas priemones.
Ar tai reiškia, kad jūs atsakote tik simetriškai?
Taip, kol kas nesiėmėme kažkokių kitų puolimo priemonių.
Vieni rusų žurnalistai Ukrainos pasienyje buvo deportuoti ir jiems uždrausta įvažiuoti į šalį net kelis metus.
Tie žurnalistai savo reportažais ir informacine medžiaga provokavo situaciją Ukrainoje. Taip buvo nuspręsta dėl pateikiamos melagingos informacijos Ukrainos piliečiams, žiūrintiems ir klausantiems rusiškos televizijos programas.
O kas ir kaip nusprendė, kad tie reportažai buvo melagingi? Kaip apskritai nustatyti, kuris reportažas skleidžia tiesą ar netiesą, kurį žurnalistą reikia išvyti, o kuriam leisti dirbti?
Tokių klausimų mes neviešiname, bet toks yra Ukrainos saugumo tarnybos sprendimas. Taip yra bet kurioje šalyje: nusprendžiama, kad kurie nors asmenys į šalį neįleidžiami, nustačius konkrečius tų asmenų veiklos Ukrainoje rezultatus arba pasirėmus jų padarytais viešais pareiškimais Ukrainos, jos piliečių ar ukrainiečių valdžios atžvilgiu.
Planuojama priimti įstatymą dėl okupuotų teritorijų. Koks žada būti jo turinys?
Iš tiesų, tokio įstatymo projektas yra užregistruotas Aukščiausioje Radoje, tačiau jo nuostatas iš karto imta labai aktyviai diskutuoti. Dėl šio įstatymo ukrainiečių visuomenės požiūriai įvairūs ir daugelis linkę manyti, kad jį priimti dar anksti.
Pavyzdžiui, Azerbaidžanas draudžia į šalį įvažiuoti tiems, kurie į Kalnų Karabachą atvyko per Armėnijos teritoriją. Ar įstatyme dėl okupuotų teritorijų bus teisės norma, neleisianti į Ukrainą patekti žmonėms, atvykusiems į Krymą per Rusijos teritoriją?
Manau, kad tai būtų neteisinga, nes žmonės privalo turėti galimybę vykti į Krymą. Ukrainai yra svarbu, kad vyriausybės lygiu būtų palaikomi Krymo gyventojai – Ukrainos piliečiai, turintys ukrainietiškus pasus. Žinoma, jų atžvilgiu reikia elgtis labai atsargiai. Jeigu kuris nors asmuo pabuvo Kryme, vėliau nuvyko į Chersoną, ar po to jam jau nevalia sugrįžti? Čia reikia būti labai atsargiems.
Ar Ukraina nepripažins Kryme sudarytų nekilnojamo turto sandorių?
Yra teismų sprendimai, kurių pagrindu visos Kryme atliktos nekilnojamo turto operacijos bus pripažintos negaliojančiomis. Ir manau, kad tie, kurie Kryme dabar aktyviai superka nekilnojamą turtą, turėtų pagalvoti, ar taip daryti verta, nes bet kokia su nekilnojamo turto pardavimu susieta veikla yra uždrausta. Vėliau net gali iškilti sunkumų, siekiant susigrąžinti pinigus. Nepatarčiau dėl šito skubėti.
Ar draudimas rusiškiems televizijos kanalams transliuoti Ukrainoje jums atrodo adekvatus ir logiškas?
Jeigu šie kanalai dezinformuoja, kviečia veiksmams prieš Ukrainą, demonstruoja atvirą panieką teisėtos ukrainiečių vyriausybės sprendimams, tada, mano nuomone, tokia priemonė yra adekvati: drausti tokių provokacinių kanalų transliaciją.
Net Europa nepritarė tokiam ukrainiečių sprendimui.
Man regis, Europa ne iki galo suvokia, kas yra rodoma ir kaip rodoma [Rusijoje]. Galbūt mes ne itin aktyviai nušviečiame situaciją ir nepaaiškiname Europai, kaip rusiškieji kanalai iškreipia informaciją. Rusijos propaganda labai galinga, taip pat ir Europoje, ir tai mums yra rimtas iššūkis.
Bet juk JAV ir Europa neišjungia Russia Today kanalo, nors ir vadina jį propagandistiniu. Jūsų veiksmai šiek tiek panašūs į cenzūrą.
Taip, šito šiek tiek yra, tačiau šiuo metu mes esame atvirų karo veiksmų būvyje. Tai ne ramus, komfortiškas europinio pasaulio būvis, o nervinga, provokatyvi, galimo karo laukianti būsena. Saugioje Europoje ar Amerikoje Rusijos žiniasklaida yra vienas iš daugelio demokratinės žiniasklaidos rinkos elementų, o Ukrainoje – prieš mūsų šalį veikiantis instrumentas.
Ar sutarties dėl integracijos su Europos sąjunga pasirašymas atidėtas?
Ne, kovo 21 dieną mes pasirašėme susitarimą dėl asociacijos, ir šio susitarimo politinė dalis jau veikia, ji bus ratifikuota Europos parlamente. Tačiau keturi skyriai, apibrėžiantys struktūrines reformas, finansinį bendradarbiavimą, teisinį pagrindimą, vidaus politiką, dar turės būti įtraukti į dienotvarkę. [Visa tai galioja] ir pačiam didžiausiam skyriui – dėl laisvosios prekybos zonos.
Iš pat pradžių mes buvome apskaičiavę – ir tai patvirtina mūsų partneriai Europoje, kad po prezidento rinkimų Ukrainoje abi pusės bus pasirengusios užbaigti šio dokumento pasirašymą.
Kiek suprantu, sutarties dėl asociacijos problema yra ne jos politinė, o ekonominė, būtent su Rusija siejama dalis.
Taip, labiausiai probleminė yra ekonominė dalis. Net ekonominių sutarties skyrių dalims tiek Ukraina, tiek ir Europos Sąjunga teikė labiau politinio aspekto dėmesį. Bet aš manau, kad pernai ir Europos Sąjunga, ir Ukraina buvo pasirengusios pasirašyti ir ekonominę sutarties dalį.
Turbūt, būtų buvę sudėtinga implementuoti (tarptautinėje teisėje: tarptautinių įsipareigojimų faktinis įgyvendinimas valstybės viduje, kai tarptautinės-teisinės normos transformuojamos, kad jos atitiktų nacionalinius įstatymus ir poįstatyminius aktus – Tiesos.lt), nes Ukrainos ekonomikos tuometinė būklė mums atrodė daugiau ar mažiau okay, o Europos partneriai jau tada buvo šiek tiek šokiruoti. Anuomet mes buvome pasirengę sutartį pasirašyti tikėdamiesi turėti iš to naudos. Pateikdama tikrovės neatitinkančius skaičius, buvusi vyriausybė faktiškai apgaudinėjo Europos partnerius. Šiandien mes realiai vertiname Ukrainos ekonomikos ir finansų būklę, ir aš manau, kad europiečiai taip pat visa tai mato jau kitomis akimis – juk mūsų dialogas yra atviras.
Kas dėl Rusijos, tai trijų pusių komisijos sudarymo problemos nėra. Mums būtina susitarti su ES dėl sąlygų stojant į laisvosios prekybos zoną ir jau po to tartis su Rusija: „Mes turime štai tokį su Europa pasirašytą dokumentą, kaip pasiremdami šiuo dokumentu galėtume tęsti mūsų prekybinius ryšius?“
Jūs turbūt pamenate Viktoro Janukovyčiaus ir Regionų partijos retoriką, kai jie atsisakė pasirašyti asociacijos susitarimą, antraip Rusija uždarysianti savo rinką ir tada Rytuose viskas sužlugs.
Taip, atsimenu, bet, man rodos, čia išgalvoti argumentai. Dabar Europa pati vienpusiškai atsisakė muitų mokesčių. Nuo gegužės 15 dienos ukrainietiškos prekės ims judėti Europos rinkoje. Ir tada Rusijos pusei mes pasakysime: „Brangūs partneriai, pažvelkite, štai tokie dabar yra mūsų reikalai. Imkime ir kartu pažiūrėkime, kada naudinga, o kada nenaudinga jums su mumis prekiauti“. Juk Ukrainos atvejis nebūtų unikalus – štai, pavyzdžiui, Europos Sąjungos narė Suomija puikiausiai prekiauja su Rusija.
Premjeras Dmitrijus Medvedevas jau pareiškė, kad jeigu tokia sutartis bus pasirašyta, Rusija imsis priemonių savo agrarinei rinkai apsaugoti. Ką daryti, jeigu Rusija uždarys savo rinką?
Tikimės, kad žinybų lygmenyje mums vis dėlto pavyks surengti derybas, kad Rusijos pusei galėtume pateikti objektyvų vaizdą, kuris galbūt sudomintų mūsų partnerius, ir galbūt jiems tai būtų naudinga.
Medvedevas pasisakė, nežinodamas klausimo esmės. Tai tik propaganda, tik retorika. Verčiau tegu susitinka ekspertai ir nusprendžia. Galbūt Rusijai taip pat bus naudinga prekiauti su Ukraina pasiremiant PPO (Pasaulio prekybos organizacija – Tiesos.lt) arba Europos Sąjunga. Juk Rusija bendradarbiauja su Europa neklausdama Ukrainos, kaip jai prisitaikyti prie veikiančių susitarimų tarp Rusijos ir Europos. Mes taip pat manome, kad turime suverenią teisę pasirinkti, su kuo mums prekiauti, ir mes prekiaujame bei pasirašome sutartis su Europa. Ir nesakome, jog šitaip nusisukame nuo Rusijos. Paprasčiausiai imkime ir pažiūrėkime, kaip galėtume siekti abipusiai naudingos prekybos, abipusio bendradarbiavimo.
Kitas atsakymas į jūsų klausimą bus tas, jog mes ieškome ir kitų rinkų. Jei Rusija šį klausimą politizuos, neturėsime kito kelio, teks ieškoti išeities iš situacijos. Mes tai jau darome, ir, pirmiausia, dujų tiekimo klausimu. Niekaip nepagrįsdama, Rusija didina dujų kainą iki padebesių – 468 doleriai už barelį. Tokių kainų nėra niekur, net Europoje. Mes ieškome kitų kelių, kaip Ukrainai gauti dujų, taip pat ir kitų energijos tiekimo šaltinių. Vienas tokių variantų – reversas iš Europos. Tai pareikalautų laiko ir pinigų, tačiau energijos tiekimo diversifikacija mums yra labai svarbi.
Dėl dujų kainos Ukraina jau kariavo su Rusija – tuomet tranzitas kuriam laikui nutrūkdavo. Ar dabar Ukraina rengiasi imtis panašių žingsnių?
Ne, mūsų vyriausybė pareiškė, kad mes dujų čiaupo neužsuksime. Jeigu Rusija dujas Europai tieks per Ukrainos teritoriją, mūsų šalies dujų transportavimo sistema dirbs efektyviai.
Kiek suprantu, jau yra nuspręsta išstoti iš Nepriklausomų valstybių sąjungos?
Kol kas mes pasitraukėme iš pirmininkavimo NVS, nes praktiškai nebuvo galima įgyvendinti pirmininkavimo veiksmų plano – dėl ignoruojamų visų mūsų iniciatyvų. Niekas nenorėjo atvykti į Kijeve rengiamus susitikimus, todėl mes ir atsisakėme pirmininkauti, kad vėliau nebūtume apkaltinti action plan‘o nevykdymu. Kam būti „atpirkimo ožiu?, jei negali į tai visapusiškai atsakyti?
Mūsų narystės NVS klausimas dar nebaigtas spręsti. Kad ir dėl narystės sustabdymo. Šiuo metu analizuojame pasirašytas sutartis, kai buvome NVS sudėtyje. Ir ar jos galėtų būti pakeistos įvairių – ekonominių, socialinių, transporto sričių – dvipusėmis sutartimis. Reikia pažiūrėti, kiek mums bendradarbiavimas su NVS yra naudingas. Juk lygiagrečiai mes turime sudarę puikiai veikiančias atskiras sutartis su kiekviena NVS šalimi-nare.
Mes nesame visateisiai NVS nariai – nors buvome šalis, dalyvavusi įkuriant šią sąjungą, bet niekada nebuvome tapę jos nare. Juridiškai mums daug paprasčiau išstoti iš NVS, tačiau kol kas dar dalyvaujame NVS organų darbe, gal tik žemesniu lygiu, negu praėjusiais metais.
Tai reiškia, kad norėsite išstoti iš NVS tik tada, kai tai bus tikslinga ir naudinga?
Taip, tokių norų esama. Jei neklystu, toks įstatymo projektas Aukščiausioje Radoje yra net užregistruotas. Jeigu išanalizavę įstatyminę bazę suprasime, kad pasilikti NVS mums nenaudinga, tuomet ir išstosim. Jeigu būtų tikslinga dar bendradarbiauti, užbaigti kai kurias procedūras, tuomet kol kas pasiliksime.
Man atrodo, kad ši tema Rusijai yra labai svarbi. Kaip kad ir NATO klausimas. Jūs sakėte, kad neteiksite stojimo į NATO paraiškos. Ar tikrai?
Skirtingai, nei sprendžiant išstojimo iš NVS klausimą, mūsų dienotvarkėje klausimo dėl įstojimo į NATO nėra. Tai susiję su tuo, kad pirmiausia mes neturime juridinio pagrindo teikti paraišką NATO narystei, nes šiuo metu Ukrainos įstatymai tokios narystės nenumato. Antra, mums reikia paisyti Ukrainos visuomenės nuomonės, iš pradžių sužinoti, ar šalies žmonės tokiems veiksmams tikrai pritaria, ir tik tada, kai būsime įsitikinę, jog NATO pasirengusi mus priimti, – rengti rimtas derybas ir konsultacijas su NATO.
Ir trečia, mums, žinoma, reikia atidžiai įvertinti galimą Rusijos reakciją į tokį mūsų žingsnį. Priimant sprendimus, ši aplinkybė yra ypač reikšminga ir svari.
Ar manote, kad jei Ukraina judėtų NATO kryptimi, Rusija taip supyktų, jog, pavyzdžiui, įvestų kariuomenę į Rytų Ukrainą?
Man sunku pasakyti, kas tokį veiksmą galėtų išprovokuoti, todėl kad ir anksčiau nemaniau, jog yra kokių nors priežasčių įvesti kariuomenę į Krymą. Argumentai, kuriuos vėliau nurodė Rusijos pusė, nuolat keitėsi – tai ir rusų kalbos apsaugojimas, ir Juodosios jūros laivyno kariškių saugumas, ir būtinybė reaguoti į buvusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus kreipimąsi, nors iš tikrųjų visa tai yra visiškas juridinis neraštingumas.
Mano manymu, dabar nėra jokio pagrindo įvesti kariuomenę į rytinius Ukrainos regionus. Net žmonių, dalyvaujančių [prorusiškose] manifestacijose Rytų Ukrainoje, kiekis kiekvieną savaitę mažėja, ir visa tai negali pagrįsti būtinybės įvesti kariuomenę.
Manau, kad jeigu jau toks planas yra, tai jis gali būti realizuotas, nepriklausomai nuo to, ar yra paraiška stoti į NATO ar dar koks kitas Aukščiausios Rados priimtas įstatymas.
O jūs manote, kad jei staiga, neduok Dieve, taip atsitiktų, galėtų kilti karas? Ar Ukraina visa tai priimtų taip pat daugmaž ramiai, kaip ir Krymo netektį?
Ne, šįkart ramiai nepriimtų. Pirmiausia, mūsų kariuomenė yra pasirengusi atremti karinį antpuolį. Manau, kad ne tik kariuomenė, bet ir rytinių Ukrainos sričių gyventojai yra pasirengę apginti savo tėvynę.
Man atrodė, kad Krymo krizės metu Ukraina vylėsi, jog Europa ir JAV kažkaip paveiks Rusiją. Ar jus tenkina JAV ir Europos reakcija?
Mano nuomone, pirmiausia mes turime pasikliauti patys savimi. Bet taip pat esame labai palaikomi Europoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje. Apskritai, galėčiau sakyti, jog Ukrainai pritariama visame pasaulyje. Ir aš esu patenkintas šio proceso pažanga, kai matyti, jog vakarų pasaulis ne tik vis labiau telkiasi palaikyti Ukrainos vyriausybę ir tautą, bet atitinkamai vertina ir oficialius Rusijos asmenis, priėmusius sprendimus dėl įsiveržimo ir Krymo aneksijos. Štai tokia reakcija teikia vilties ir pasitikėjimo.
Dėl Krymo įvykių jūs pateikiate ieškinius tarptautiniams teismams. Ar manote, jog vienaip ar kitaip apskritai įmanoma susigrąžinti Krymą? Kažin ar Rusija atiduos Krymą, kai jis jau tapo nuosava teritorija?
Oficialioji Maskvos pozicija šiandien itin kategoriška: Krymo jūs jau netekote, Krymas – Rusijos dalis, pamirškite apie jį. Mums taip neatrodo. Mes manome, kad Krymas – tai Ukrainos dalis ir sieksime visiškos Krymo kontrolės susigrąžinimo. Tačiau jei kalbame apie taikius Krymo grąžinimo kelius, tuomet ieškiniai, pateikiami tarptautiniams teismams, yra viena iš priemonių spausti Kremlių, priėmusį sprendimą aneksuoti Krymą.
Žinoma, Rusija su tarptautinių teismų sprendimais nesutiks, tačiau tarptautinei bendrijai toks faktas taps papildomu argumentu, rodančiu, jog spaudimą Kremliaus administracijai didina ne tik Ukraina, ne tik teismai, bet ir tarptautinė bendrija. Ir aš manau, kad šis žingsnis jau sulaukė kai kurių rezultatų. Ekonominės sankcijos [buvo vaisingos]: šiuo metu Rusijos partneriai patys siekia susitikti, Putinas paskambino Obamai, praėjusį savaitgalį Lavrovas susitiko su Keriu. Jau esame gavę kvietimą dėl ekonomikos ministrų susitikimo. Taigi, Rusijos pusė bando rasti išeitį iš situacijos, kuri, jei nebus sustota, turės jai skaudesnių pasekmių.
Ilja Azaras