fotodailininko Juozo Valiušaičio,
gyv. Vilniuje,
nepagrįstai ir neteisėtai patraukto administracinėn atsakomybėn
už tai, ko nėra padaręs,
Kodėl esu kaltinamas tuo, ko nepadariau ir kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu esu patrauktas atsakomybėn, nesuprantu ir negaliu suvokti. Kaltu dėl to, ko nesu padaręs, neprisipažįstu ir prisipažinti negaliu.
Po pirmojo, šimtus tūkstančių žmonių sukrėtusio smurto prieš mergaitę jos gimtuosiuose namuose – iš arti išvysti, kas vyksta atkakliuosiuose Kedžių namuose, taip ištvermingai besipriešinančiuose, vadinamajam „teisėtam Teismo“, nesigilinančio į tikrąją padėtį Namuose ir žmonių santykiuose, „sprendimui“ – į Garliavą atvykau ir aš, kaip fotografas, kurį jaudina visi pilietiniai įvykiai tiek Lietuvoje, tiek kitose Laisvės siekiančiose šalyse, tokiose kaip Ukraina ar Baltų Rusija. Taigi, stebėjau ir fiksavau įvykius, pilietinės visuomenės formavimąsi Garliavoje – nuo 2012 m. balandžio 6 d.
2012 kovo 23ąją buvo pasikėsinta išvesti iš gimtųjų namų mažametę Deimantę Kedytę. Tą dieną antstolė Sonata Vaicekauskienė atvyko lydima 60-ties policininkų. Būtina pabrėžti, kad niekas iš tądien, kaip, beje, ir vėliau – 2012 m. gegužės 17 d., Kedžių sodybos kieme buvusių žmonių netrukdė nei antstolei, nei policininkams. Teismo nutarties vykdymą sustabdė profesionalus Vaiko teisių apsaugos tarnybos psichologės Andželikos Vežbavičiūtės reikalavimas nutraukti smurtą ir mergaitės traumavimą. Jokių kliūčių ar trukdymų teismo nutarties vykdymui žmonės nekėlė ir nesudarė.
Todėl, mano nuomone, 240 policijos pareigūnų būrio panaudojimas 2012 m. gegužės 17 d. buvo ne kas kita, kaip tik nepagrįstas, besaikis ir iššaukiantis galios demonstravimas visuomenei.
2012 m. gegužės 17-osios rytą buvau Garliavoje su fotoaparatu – neginčytinu tikrovės faktografu, kai į Kedžių namų kiemą šlumštelėjo daugiau nei pora šimtų policininkų. Likome apstulbę, pirmąkart išvydę prieš taikius ir beginklius žmones mestą šitokį skaičių ginkluotų pareigūnų. Tokio paveikslo Lietuva dar nebuvo mačiusi.
Noriu atkreipti Teismo dėmesį, kad visi, susirinkę Klonio gatvėje, buvome stebėtojai. Tarp jų ir aš – be jokios priešpriešos pareigūnams, be jokių provokacijų ar kokių piktų žodžių. Atvirkščiai, aš netgi rankos gestu ir žodžiu kviečiau antstolę praeiti. Ir būtent už tai iškart buvau sučiuptas ir suimtas. Tai patvirtina net paties prokuroro R. Gailevičiaus 2013 m. rugsėjo 3 d. pateikti R. Žiskos ir R. Ukso filmuotos video medžiagos įrašai. Tai patvirtina ir televizijos kompanijų „BTV“, „TV3“ reporterių bei tuo metu kieme buvusių žmonių filmuota ir fotomedžiaga.
Dabar trumpai pažvelkime į esminius šios bylos aspektus:
• Administracinio teisės pažeidimo NEPADARIAU.
• Antstolei vykdyti teismo nutartį NETRUKDŽIAU.
• Jokių kliūčių antstolei patekti į namo vidų NESUDARIAU ir NESUKĖLIAU.
• Policijos pareigūnams ir jų reikalavimams NESIPRIEŠINAU.
• 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje metu NEBUVAU nė prie vienų namo durų, kur savo buvimu būčiau galėjęs kam nors fiziškai sutrukdyti patekti į namo vidų ar iš jo išeiti. Administracinės bylos medžiagoje nėra jokių mano tariamai padarytą pažeidimą ir mano veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų.
• Tokie įrodymai NEBUVO pateikti teismui ir proceso metu.
Pažymėtina, kad byloje esantys objektyvūs, pirminiai, o ne subjektyvūs, išvestiniai įrodymai: video (vaizdo su garsu) įrašai ir fotomedžiaga neabejotinai ir aiškiai įrodo man sukurpto kaltinimo nepagrįstumą, pareigūnų piktnaudžiavimą sąmoningai iškraipant ir nutylint mane teisinančius faktus bei kryptingai interpretuojant mano veiksmus kaltinamąja linkme, o kitaip tariant, sąmoningai juos suklastojant.
Todėl, atsakingai pareiškiu visiems ir prašau Teismo atkreipti deramą dėmesį į tai, kad 2012 m. gegužės 17 d., antstolės ir policijos pajėgų akcijos metu būdamas Klonio g. 5, esančiame senelių Kedžių sodybos kieme, aš, Juozas Valiušaitis, nepadariau jokio administracinio teisės pažeidimo, nei to, dėl ko visiškai nepagrįstai 2013 m. birželio 10 d. man buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nei jokio kito, dėl ko galėčiau būti teisiškai persekiojamas ir baudžiamas.
Esu tikras, kad bet kuris save bei Teisės ir Teisingumo principus gerbiantis Teismas privalėtų mane išteisinti, o administracinę bylą nutraukti. Papildomai atkreipiu dėmesį, kad protokolas dėl tariamai padaryto administracinio teisės pažeidimo man buvo surašytas be pagrindo, bylos nagrinėjimas pradėtas praleidus visus tokiam veiksmui leistinus terminus. Dėl to Teismas neturėjo pagrindo tęsti administracinės nuobaudos skyrimo termino ir bendrai priimti nagrinėti mano bylą absoliučiai nesant man nepagrįstai priskirtos kaltės įrodymų.
Keista, kad nuo pat pradžių šioje byloje nerūpėjo policijos pareigūnų veiksmų tikslingumas, kryptingumas, judėjimo kryptis į ten, kur nėra ir nebuvo galimybės patekti į namą ne dėl žmonių kaltės ar kliūties, o dėl fizinio tokio praėjimo nebuvimo.
Keista, kad nerūpėjo ir policijos pareigūnų reikalavimų „atlaisvinti“ fiziškai nesamą praėjimą nepagrįstumas ir iš jo kylantis neteisėtumas.
Keista, kad nekilo klausimų, kaip derėtų vertinti šitokius policijos pareigūnų reikalavimus: kaip teisėtai pagrįstus, ar- kaip pabrėžtinai paniekinančius ir provokacinius, siekiančius sąmoningai sukelti žmonių reakciją, kurios pagrindu, kaip matome dabar visi, esu apkaltintas kaip didžiausias nusikaltėlis.
Tai, kaip ir visas procesas šioje nesamo administracinio pažeidimo byloje, akivaizdžiai ir esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos Konvencijos, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pagrindiniams ir visiems kitiems reikalavimams, Padorumo, Teisingumo, Sąžiningumo, Profesionalumo principams, Etikos ir Dorovės nuostatoms.
Tikiuosi, bus atkreiptas deramas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių Lietuvos instancijų teismuose yra senai suformuota teisinė praktika ir priimta gausybė sprendimų, kuriais žmonės, tapę policijos ir prokuratūros provokacijų aukomis, buvo absoliučiai pripažinti nekaltais ir išteisinti.
Dėl šios priežasties Teismo sprendimas mano atžvilgiu tampa visuotinu Sąžinės ir Padorumo klausimu.
2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje yra akivaizdus nusikaltimas Žmoniškumui, už kurį numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 100-jame straipsnyje dėl savo pilietinę poziciją išdrįsusių atvirai pareikšti Žmonių bendruomenės persekiojimo ir pilietiškumo naikinimo, todėl labai svarbu koks bus šio Teismo sprendimas ir ką jis gins.
Esant šitokiai faktinei padėčiai, prieštaraujančiai teisinės atsakomybės pagrindams šioje byloje,
1. Administracinę bylą mano, t.y. Juozo Valiušaičio, gim. 1964 m. rugpjūčio 23 d., atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadariau jokio teisės pažeidimo, o mano Baigiamosios kalbos tekstą prijungti prie šios administracinės bylos medžiagos.
2. Teismui pateiktos bylos medžiagos ir joje sukauptų įrodymų pagrindu priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki šio momento trunkančio politinio-teisinio susidorojimo su pilietiškai aktyvia Lietuvos visuomenės dalimi, jos persekiojimo ir naikinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100-jame straipsnyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą Žmogiškumui, kurio prokuratūra netyrė ir nepateikė Teismui savo tyrimo išvadų, šiuo klausimu nepasisakė.
Pagarbiai,
Juozas VALIUŠAITIS
fotodailininkas