Rasa Pakalkienė | „Lietuvos žinios“
Kalbant apie sovietmetį dažniausiai minimi oficialūs dalykai – paradai ir partiniai susirinkimai, pionieriai ir įvairios kitos organizacijos. Tačiau anuomet buvo ir nematomi visuomenės sluoksniai, dabar tapę mokslininkų tyrimo objektais. Jie slėpėsi už sovietinio fasado. Nemažai žmonių sovietmečio laikotarpiu apie juos nė nenutuokė.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja prof. dr. Ainė Ramonaitė taip kalbėjo per viešą paskaitą „Dvi nematomos sovietmečio visuomenės pusės“. Lektorė pristatė naujausius tyrimus apie sovietmečio „nematomą visuomenę“ – tuos, kurie buvo pasislėpę nuo režimo akių ar subtiliai užsimaskavę, jų nepastebėta ar nenorėta pastebėti – tai pogrindžio spauda ir oficialių organizacijų priedangoje slypėjęs neformalus etnokultūrinis judėjimas.
Sovietmečio visuomenės tyrimai, kuriuos atliko A. Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės suburta istorikų, politologų bei sociologų komanda, paskelbti ką tik išleistoje knygoje „Nematoma sovietmečio visuomenė“, kuri kartu su dviem leidiniais (tai šaltinių rinkiniai) yra didelio pastaruosius trejus metus vykdyto projekto rezultatas. Tai ir savotiškas 2011 metais išėjusios knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ tęsinys.
Pasak A. Ramonaitės, sovietmečio fasadas buvo oficialūs paradai, partiniai susirinkimai, pionierių ir kitos organizacijos. „Fasadas, aišku, buvo svarbus ir jį tyrinėti įdomu. Tačiau už jo buvo daug kitų dalykų, iš pirmo žvilgsnio nematomų“, – kalbėjo mokslininkė. Jos teigimu, egzistavo tai, ko lyg ir neturėtų būti sovietmečiu – pradedant šešėline ekonomika, „blato“ tinklais, baigiant slaptu pogrindžio leidybos tinklu ir valstybės nesurežisuotais renginiais, pavyzdžiui, Rasų šventimu. „Tai mes pavadinome nematoma sovietmečio visuomene“, – sakė ji.
Prieštaringos interpretacijos
Kaip aiškino profesorė, šia tema besidominčių Vakarų ir Rusijos mokslininkų interpretacijos skirtingos, prieštaringos. Vienų teigimu, slapti reiškiniai rodo, kad sovietinis režimas nebuvo totalitarinis (bent jau po Stalino mirties) – ne toks, kuriame viskas būtų suvaldyta. Kai kurie mano, kad žmonės sugebėjo priešintis, ir nors disidentų buvo nedaug, egzistavo slaptos pasipriešinimo formos. Tokie argumentai veda prie išvados, kad viską, ką darė žmonės, galima laikyti pasipriešinimu.
Kitą interpretavimo variantą A. Ramonaitė apibūdino kaip požiūrį, atsiradusį revizionistinės sovietologijos paradigmoje: esą į totalitarinės valstybės visuomenę galima žiūrėti panašiai kaip ir į kitas, kuriose būna visko. Neva išlieka tradicinės visuomenės elementai, totalitarinė valstybė nesugeba jų sulaužyti. Tarkime, Azijos valstybėse buvę klanai išliko ir prie sovietinės valdžios. „Tai būtų tarsi valstybės silpnumo apraiška: valdantieji bandė padaryti savaip, bet nepavyko“, – aiškino A. Ramonaitė.
Ji sakė, kad lietuvių autoriai tai vertina ne kaip sistemos silpnumą, bet greičiau kaip ją stiprinančią mutaciją. Tai laikoma sistemos gebėjimu panaudoti tuos dalykus, kurie visuomenei įprasti, natūralūs ir priimtini. Tokiu būdu kontrolė dar labiau stiprinama. Tada visa visuomenė paverčiama sovietine. „Iš to sektų išvada, kad nieko nesovietiško nebuvo – tiesiog modifikuotos versijos“, – sakė A. Ramonaitė.
Dar viena rusų sovietologo interpretacija – esą turinys atsiskyrė nuo formos, kuri liko sovietinė ir pradėjo laisvai klajoti. Taigi po sovietine forma galėjo būti „pakišta“ bet kas. Ir sovietinė sistema gyvavo būtent tokiu būdu.
Sudėtingiausi ir įdomiausi atvejai
„Mes sakome, kad egzistavo sovietinė ir nesovietinė nematoma visuomenė, – kalbėjo A. Ramonaitė. – Prigimtis, esmė ir sandara iš esmės skirtingi.“
Vykdant projektą šią tezę buvo siekiama pagrįsti. Kaip sakė mokslininkė, tyrėjai rinkosi sudėtingus atvejus. Tam tikslui buvo pritaikytas socialinių tinklų analizės metodas. Per tą laiką, kol įgyvendinamas projektas, pasaulyje atsirado nauja sąvoka – sąryšių sociologija. Pagal ją, tiek visuomenė, tiek individas yra sąryšių ir sąveikų rezultatas.
Panaudoti duomenys – sakytinė istorija, tai yra kokybiniai interviu, pasirodę ir atskira šaltinių knyga, surengta kiekybinė reprezentatyvi gyventojų apklausa apie sovietmetį. Buvo analizuojami sudėtingiausi ir įdomiausi atvejai. Tai pogrindžio savilaidos tinklai, Vilniaus senamiesčio „Bermudų trikampis“, viešos etnokultūrinio judėjimo akcijos, „blato“ tinklai, nomenklatūros medžiotojų būreliai ir pirmojo sekretoriaus „klanas“.
Tankūs ir decentralizuoti tinklai
Tie atvejai nagrinėjami atskiruose knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ skyriuose. „Vienas skyrius skirtas pogrindžio savilaidos tinklams, – pasakojo A. Ramonaitė. – Bandoma atsakyti į klausimą, kaip buvo įmanoma „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ sėkmė.“ Kaip sakė mokslininkė, buvo lyginami keturių pogrindinių leidinių leidėjų tinklai.
Kitame knygos skyriuje nagrinėjamas Vilniaus senamiesčio „Bermudų trikampio“ tinklas. Tai jaunimo gyvenimas pagal kitokius orientyrus nei bruko sovietmetis. Knygoje analizuojama ir viena žymiausių inteligentijos nepaklusnumo akcijų „Garažų istorija“.
Taip pat analizuotas etnokultūrinis judėjimas ir jo viešos masinės akcijos. Sovietmečiu nematomiems galima buvo būti dviem skirtingais būdais. Vienas – slėptis, kad tavęs nematytų. Kitas – apsimesti kuo nors kitu, tai yra naudoti kamufliažą. Pasak A. Ramonaitės, pastaroji taktika sovietmečiu pasiteisino, mat nuo KGB pasislėpti buvo sunku, bet apgauti – įmanoma.
Pasak lektorės, nesovietinės visuomenės tinklai buvo labai tankūs ir decentralizuoti. Pavyzdžiu galėtų būti itin tankus slaptas „Kronikos“ tinklas, kuris labai ilgai išsilaikė. „Jis apstulbino ryšių gausa“, – kalbėjo mokslininkė.
„Amoralus draugiškumas“
Pirmieji keturi knygos skyriai buvo skirti nesovietinės, kiti du – sovietinės visuomenės analizei. Kaip sakė A. Ramonaitė, šie tinklai – „blato“ tinklas, nomenklatūros medžiotojų būreliai, pirmojo sekretoriaus klanas – buvo sovietinės sistemos dalis
Mokslininkė teigė, kad visi pašnekovai, sovietmečiu buvę vienoje ar kitoje „barikadų pusė“, kalbėjo apie savuosius – tai raktas. Tinklams priklausę žmonės būdavo vieni su kitais susiję, prisiimdavo bendrą atsakomybę, negalėdavo vieni kitų įduoti.
Kaip veikė sovietinės visuomenės tinklai? Egzistavę „blato“ ryšiai buvo tarsi pagalba vieni kitiems, savotiškas solidarumas, bet kitoks, negu tarp nesovietinės visuomenės tinklų atstovų. „Tai buvo vieno su vienu grįstas santykis“, – sakė A. Ramonaitė.
Tokį principą, veikusį sovietmečiu, mokslininkė apibūdino kaip amoralų draugiškumą. Tikslas buvo ne bendros vertybės, bet asmeninės naudos siekis. Vieni kitiems padėdavo viešųjų išteklių sąskaita. Sovietinių tinklų nariai buvo tarsi bendrininkai, kurie vieni kitų neišduoda, nes visi yra įklimpę ir turi įkalčių prieš kitus. „Tai solidarumas iš išskaičiavimo“, – teigė A. Ramonaitė.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.