Prisijungusi prie NATO Suomija sudavė didelį smūgį V. Putinui – tai padvigubino aljanso sienos su Rusija ilgį.
1948 m. Sovietų Sąjunga ir Suomija pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos sutartį, kuri tapo pagrindiniu abiejų valstybių santykių pagrindu, turėjusiu tęstis per visą šaltąjį karą.
Kadangi 1939 m. “žiemos karas” tarp šių dviejų šalių vis dar buvo labai aštrus, sutartyje buvo įtvirtinta Paasikivi-Kekkoneno doktrina, pavadinta dviejų pokario Suomijos prezidentų, 1946-1982 m. plėtojusių neutralios Suomijos, artimos SSRS, idėją, vardu.
Jis taip pat sukūrė kontekstą tarptautinių santykių tyrinėtojų vartojamam terminui “finliandizacija”, kuriuo apibūdinamas galingos šalies išorinis kišimasis į mažesnės kaimyninės valstybės užsienio politiką. Po metų, 1949 m. balandžio 4 d., dvylika NATO steigėjų pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį.
Per visą šaltąjį karą Suomija išliko neutrali valstybė, labiau dėl aplinkybių nei savo noru. Nepaisant to, kad Suomija turi 1 340 km (832 mylių) sieną su Rusija, ji XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje nusprendė nesijungti į NATO, nors tai padarė daugelis jos Rytų Europos kaimynių.
1994 m. ji oficialiai atsisakė neutralumo politikos ir 1995 m. įstojo į NATO Partnerystę taikos labui, o vėliau – į Europos Sąjungą. Tačiau siekis tapti visateise NATO nare dar nebuvo visai subrendęs. Viskas baigėsi 2022 m. vasario mėn. su antrąja Rusijos invazija į Ukrainą.
2022 m. gegužės 18 d. Suomija (ir Švedija) pateikė oficialius prašymus įstoti į aljansą, o NATO narės tam pritarė paskutiniame aukščiausiojo lygio susitikime Madride birželio mėn.
Nors prisijungimas prie NATO narystės vyko palyginti greitai, kai kurios narės, visų pirma Turkija ir, kiek mažiau, Vengrija, tam prieštaravo. Turkija stabdė Suomijos narystę (ir vis dar stabdo Švedijos narystę) dėl susirūpinimo, kaip ji vadina, parama teroristinėms grupuotėms, būtent Kurdistano darbininkų partijai (PKK). Vengrija taip pat prieštaravo dėl Šiaurės šalių kritikos demokratijai Vengrijoje. Bet NATO vadovas Jensas Stoltenbergas neseniai pareiškė esąs įsitikinęs, kad Švedija galėtų tapti nare iki vasaros.
Žvilgsnis iš Maskvos
Jei V. Putinas tikėjosi, kad vienas iš jo strateginių karo tikslų bus NATO finliandizacija, tai iš tikrųjų jis pasiekė Suomijos “natoizaciją”, nes ji tapo 31-ąja aljanso nare. Tai reiškia, kad 5 straipsnyje numatytos garantijos – vienos narės užpuolimas yra viso aljanso užpuolimas ir į jį turi būti reaguojama. Tai iš esmės keičia Suomijos ir visos Europos saugumo struktūrą. Tai turės įtakos aljanso dydžiui geografiniu pobūdžiu (dar labiau, jei netolimoje ateityje prie jo prisijungs Švedija), taip pat NATO ir ES – kito pagrindinio Europos saugumo architektūros ramsčio – tarpusavio organizaciniams santykiams.
Suomija nesistengia pasivyti savo įsipareigojimų NATO. Tiesą sakant, Suomija bus grynoji bendro aljanso kolektyvinės gynybos įnašo mokėtoja. Pastaraisiais metais ji modernizavo savo ginkluotąsias pajėgas, įsigijo tvirtus karinius pajėgumus ir, skirtingai nei dauguma valstybių narių, vykdo NATO tikslą savo gynybai skirti 2 proc. BVP.
Žinoma, Putinas įspėjo Suomiją (ir Švediją) dėl stojimo į aljansą. 2016 m. V. Putinas pareiškė: “Kai dabar žvelgiame per sieną, kitoje pusėje matome suomius. Jei Suomija įstos į NATO, matysime priešą”.
Nors buvo nevienareikšmiškų signalų dėl Rusijos požiūrio į suverenią Suomijos teisę prisijungti prie kolektyvinės gynybos organizacijos, jei ji to nori (nors pati Rusija šios pozicijos netaiko Ukrainai), jai didelį susirūpinimą kelia tai, kad NATO išdėstys karinius pajėgumus Suomijoje, jos pasienyje – ir netoli pačios Rusijos strategiškai svarbių bazių bei geografinių teritorijų.
Rusija labai daug dėmesio skiria savo strateginėms klaidoms Ukrainoje ištaisyti, ji kažkuriuo metu ims atsigauti, todėl atkurs savo ginkluotąsias pajėgas ir karinę laikyseną. Ypač didelį susirūpinimą gali kelti padidėjusi Rusijos priklausomybė nuo taktinių branduolinių ginklų, siekiant kompensuoti (laikinai) sumažėjusius įprastinių pajėgumų pajėgumus.
Nors nežinome, kokia bus ateitis, atsižvelgiant į karo trukmę ir galutinius rezultatus, Rusija ir toliau turės rūpesčių dėl savo saugumo. Dabar ji turi sieną su NATO, kuri drieksis nuo tolimosios šiaurės iki Juodosios jūros ir toliau. Tai garantuoja, kad įtampa tarp Aljanso ir Rusijos išliks ilgiems metams.
NATO iš esmės save laiko kolektyvinės gynybos organizacija, kurios pagrindinė stiprybė yra (branduolinis) atgrasymas. Rusija ir toliau laikys aljansą pagrindine tvirtove, jos suvokimu keliančia grėsmę ir gebėjimui daryti įtaką artimajam užsieniui.
Todėl, kai NATO būstinėje Briuselyje iškeliama Suomijos vėliava, būtų naivu manyti, kad Rusija į tai neatsakys, netgi esant šiuo metu šiek tiek sumažėjusiai jos galiai.
Šaltinis:dalymail.co.uk