Bernardinai.lt
Baracko Obamos administracijos impotencija ir negebėjimas spręsti Sirijos pilietinio karo problemos ir pažaboti „Islamo valstybės“ teroristus leido Vladimirui Putinui paimti iniciatyvą į savo rankas, teigia žurnalo „Haaretz“ apžvalgininkas Anshelis Pfefferis.
Paskutinį kartą Vladimiras Putinas JT Generalinėje Asamblėjoje kalbėjo lygiai prieš dešimtmetį, ir tuomet jis apsiribojo penkių minučių kalba, aukštinančia JT dorybes. Pirmadienį jau regėjome kitokį, agresyvesnį V. Putiną. Jis kalbėjo 20 minučių ir pristatė aiškų ir galingą savo šalies užsienio politikos viziją.
V. Putinas pasirinko gana provokacinį būdą pradėti savo kalbą, primindamas susirinkusiems delegatams apie sąjungininkų susitikimą, kuriame „nacizmą nugalėjusių valstybių“ lyderiai rinkosi „mūsų šalyje – Kryme, Jaltoje“. Taip, Kryme, į kurį Rusija praėjusiais metais įsiveržė ir kurį aneksavo, atsakydama į provakarietišką revoliuciją Ukrainoje. Krymas, teigė jis, liks Rusijos dalimi, nepaisant to, ar Vakarai tą pripažins, ar nepripažins. Galbūt jis sutiks būti kiek lankstesnis dėl Rytų Ukrainos teritorijos, kur veikia Rusijos remiami separatistai kartu su Rusijos kariais, kurių buvimą Ukrainoje Maskva iki šiol neigia.
Karas prieš nacizmą taip pat buvo paminėtas neatsitiktinai. Vos kelios valandos prieš kalbą Rusijos ambasadorius Lenkijoje išreiškė „apgailestavimą“ dėl pykčio, kurį sukėlė jo praėjusią savaitę išsakyti žodžiai, jog Lenkija „užkirto kelią suformuoti antinacistinę koaliciją“, ir todėl jai tenka dalis atsakomybės dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios.
Šis kvapą gniaužiantis istorijos perrašymas, iš egzistencijos ištrinantis Sovietų Sąjungos paktą su nacistine Vokietija, dera su V. Putino kalbomis apie sukūrimą koalicijos, kuri kovotų su „Islamo valstybe“ ir įtrauktų Sirijos lyderį Assadą. Visa tai esą būtų kaip „antinacistinis aljansas“.
Nepaisant visų V. Putino kalbų, naikintuvai „Sukhoi“, kurie pastarosiomis savaitėmis buvo dislokuoti Sirijos Latakijos regione, dar nepadarė nieko, kad prisidėtų prie tarptautinės oro antskrydžių kampanijos prieš „Islamo valstybę“. Jie ten yra dėl visai kitų priežasčių. Tik Rusijos prezidentas spręs, kaip, kada ir ar apskritai Sirijos prezidentas Basharas Assadas baigs krauju persunktą savo valdymą.
Tai yra V. Putinas 2015 metų JT Generalinėje Asamblėjoje. Tai yra lyderis valstybės, kuri prisiima sau Hitlerio nugalėtojos mantiją Didžiajame patriotiniame kare, kuris valstybės patvirtintų istorijos vadovėlių duomenimis prasidėjo tik 1941 metais. Tai yra Rusija, kuri, tariant V. Putino žodžiais, nebekartos dezintegruojantis Sovietų Sąjungai padarytos klaidos leisti NATO aljansui plėstis į tokias valstybes kaip Lenkija, Baltijos šalys, kurios spėjo palįsti po Amerikos skėčiu.
Likus dviem dienoms iki V. Putino kelionės į JT, Rusija dalyvavo apsikeičiant šnipais. Rusai išmainė pagrobtą Estijos žvalgybos pareigūną, kurį prieš metus pagrobė valstybių pasienyje. Kai kurie apžvalgininkai Estono Kohverio paleidimą laikė bandymų kiek nusileisti Vakarams prieš prašant bendradarbiavimo Sirijos klausimu. Kiti jautė, kad Rusija specialiai atkuria sceną, primenančią Šaltojo karo laikų apsikeitimus šnipais žymiajame Čarlio patikros punkte.
E. Kohveris buvo pagrobtas prieš metus, prabėgus dviem dienoms nuo to laiko, kai JAV prezidentas Barackas Obama apsilankė Estijos sostinėje žadėdamas, kad NATO tvirtai gins Baltijos sąjungininkes. Dabar Rusija kalba apie savo karinių pajėgumų stiprinimą Baltarusijoje ir Kaliningrade. Jei tarp šių pastiprinimų bus ir priešlėktuvinės raketos, tai NATO taps žymiai sunkiau ateiti į pagalbą Baltijos valstybėms, jei joms kils pavojus.
Greitai to veikiausiai nenutiks. Rusija vis dar bando atsigauti nuo žalos, kurią patyrė dėl smukusio rublio kurso, naftos kainų kritimo ir Vakarų sankcijų dėl karo Ukrainoje. Kariniams nuotykiams kol kas dar ne laikas, ypač kai Rusijos armija yra tiek persitempusi, kad apimtų visą rytinę Ukrainą, taip pat ir naują įtvirtinimą Sirijoje. Iš Sirijos parkeliaujantys karstai gali pažadinti Čečėnijos ir Afganistano karų traumas bei pakenkti V. Putino populiarumui. Tačiau V. Putinas aiškiai brėžia savo raudonąsias linijas, kurios taip pat gali būti ir jo galios ribos.
B. Obamos administracijos impotencija ir nesugebėjimas kartu su kitomis Vakarų valstybėmis spręsti Sirijos pilietinio karo problemos ir „Islamo valstybės“ pavojaus atvėrė kelią V. Putinui perimti iniciatyvą. B. Obama ir kita pagrindinė Vakarų lyderė Angela Merkel jau rodo, kad gali lanksčiau pažiūrėti į reikalavimą, jog Assado pasitraukimas iš Sirijos lyderio posto yra būtina konflikto sprendimo sąlyga. B. Obama savo JT kalboje užsiminė apie „administruojamą valdžios perdavimą“. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas taip pat keičia poziciją ir tik Prancūzijos lyderis François Hollande’as nenusileidžia. JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas įvardijo Rusiją kaip pirmą iš penkių valstybių, kuri „savo rankose laiko raktus į Sirijos ateitį“ kartu su JAV, Turkija, Iranu ir Saudo Arabija. Koalicija yra pasirengusi ir jai vadovauja V. Putinas.
Atrodo, kad Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu buvo pirmasis, supratęs naują realybę, kai jis praėjusią savaitę nuskubėjo į Maskvą aptarti koordinavimo metodus, kurie leistų Izraelio karinėms pajėgoms toliau veikti Sirijoje kartu susitaikant su Rusijos įsitraukimu. Kol kas viskam vadovauja V. Putinas.
Parengta pagal „Haaretz“