Bernardinai.lt
Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija tuščiai ieškojo naujos didžiosios strategijos – ko nors, kas apibrėžtų tai, kas yra rusai ir kur jie eina. „XX amžiaus Rusijos istorijoje būta įvairių periodų – monarchijos, totalitarizmo, perestroikos ir galiausiai demokratinio vystymosi perspektyvos. Kiekvienas etapas turėjo savo ideologiją, tačiau dabar neturime jokios“, – prabėgus keleriems metams nuo Sovietų Sąjungos žlugimo kalbėjo tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
Kad užpildytų šią nišą, 1996 metais B. Jelcinas subūrė grupę mokslininkų, kad šie surastų tai, ką rusai vadina „rusiška idėja“. Tačiau darbą jie baigė tuščiomis rankomis. Tuo pačiu metu šią užduotį sau išsikėlė įvairios kitos grupės, kurių gretose buvo ir būrelis konservatyvių rusų politikų bei mąstytojų. Savo grupę jie pavadino „Susitarimas vardan Rusijos“. Kaip ir daugeliui kitų Rusijos intelektualų, jiems ramybės nedavė Rusijos valstybės silpnumas. Jų manymu, šita situacija turėjo būti ištaisyta, kad Rusijai būtų grąžinta jai priderama šlovė. Kaip tai turi būti padaryta, buvo jau ateities klausimas.
Vladimiras Putinas, su kuriuo daugelis būrelio „Sutarimas vardan Rusijos“ narių vis dar palaiko ryšius, sutiko su jų iškeltais idealais ir visuminiais tikslais. Į valdžią jis atėjo 1999 metais turėdamas platų mandatą stabilizuoti Rusijos ekonomiką ir politinę sistemą. Dėl kylančių pasaulinių energetinių išteklių kainų jam tai padaryti pavyko greitai. Praėjusio dešimtmečio antroje pusėje jis jau galėjo lengviau kvėpuoti, ir tai leido sugrįžti prie Rusijos idėjos klausimo. Rusija, kaip teigė V. Putinas, pati savaime yra unikali civilizacija. Ji negali būti pritaikyta europinėms ar azijietiškoms normoms, todėl turi gyventi remdamasi unikaliomis savo pačios rusiškomis taisyklėmis ir morale. Padedamas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, V. Putinas pradėjo kovą prieš liberalias (vakarietiškas) normas, kuriomis ėmė sekti dalis Rusijos visuomenės. Šie jo žingsniai – „homoseksualų propagandos“ kriminalizavimas, feminisčių iš kolektyvo „Pussy Riot“ įkalinimas dvejiems metams dėl kaltinimų chuliganizmu – susilaukė pasmerkimo Vakaruose, tačiau buvo populiarūs pačioje Rusijoje.
Tiesa ta, kad V. Putino teiginiai apie tai, kad Rusija negali būti vertinama pagal vakarietiškas normas, rodo, jog naujasis V. Putino konservatizmas taip pat netelpa į vakarietišką konservatizmo apibrėžimą. Iš tiesų šiuos naujuosius konservatorius vienija opozicija liberalizmui. Vakaruose konservatoriai baiminasi didžiulio valstybės aparato ir į pirmąją vietą iškelia individą, o Rusijos konservatoriai pasisako už valstybės galią ir individą regi kaip tarnaujantį valstybei. Įkvėpimo jie semiasi iš ilgalaikės Rusijos imperinio konservatizmo, o ypač eurazijanizmo tradicijos. Ši srovė savo pačia esme yra autoritarinė, tradicionalistinė, antiamerikietiška ir antieuropietiška, ji vertina religiją ir viešą paklusnumą. Ir, kas svarbiausia šiandienos aktualijomis, ji yra ekspansionistinė.
Rusiškos šaknys
Eurazijanizmo šaknys glūdi Rusijos bolševikinėje revoliucijoje, nors dauguma idėjų, patenkančių į šią ideologiją, turi ilgesnę istoriją. Po 1917 metų Spalio revoliucijos ir po to kilusio pilietinio karo šalį paliko 2 mln. prieš bolševikus nusiteikusių asmenų. Nuo Sofijos iki Berlyno ir vėliau Paryžiaus šie išeivijoje atsidūrę rusų intelektualai dirbo tam, kad sukurtų alternatyvą bolševikiniam projektui. Viena iš tų alternatyvų netrukus tapo būtent eurazijanizmo ideologija. Šios ideologijos šalininkai teigė, kad klysta tiek tie, kurie bando suvakarietinti šalį, tiek bolševikai. Vakarietintojai klydo manydami, kad Rusija yra atsilikusi europinės civilizacijos dalis ir dėl to ragino vystyti demokratiją. Bolševikai klydo manydami, jog visą šalį reikia perkonstruoti per klasių konfrontaciją ir globalinę darbininkų klasės revoliuciją. Eurazijanizmo ideologai aiškino, kad Rusija yra unikali civilizacija, turinti savo vystymosi trajektoriją ir misiją: sukurti skirtingą galios ir kultūros centrą, kuris nebūtų nei europietiškas, nei azijinis, tačiau turėtų abiejų požymių. Eurazijanizmo šalininkai tikėjo neišvengiamu Vakarų nuosmukiu ir manė, kad Rusijai atėjo laikas būti pirminiu pavyzdžiu pasauliui.
1921 metais išeivijoje atsidūrę mąstytojai Georgas Florovskis, Nikolajus Trubeckojus, Piotras Savickis ir Piotras Suvčinskis išleido straipsnių rinkinį „Egzodas į Rytus“. Šį įvykį galima vadinti oficialiu eurazijanizmo ideologijos gimtadieniu. Knyga buvo paremta pamatine idėja, jog Rusijos likimą lemia jos geografija ir kad nė vienas lyderis negali pabėgti nuo būtinybės ginti savo žemes. Turint omenyje Rusijos platybes, anot jų, visi šios šalies lyderiai turi remtis imperialistiniu mąstymu ir įtvirtinti savo dominavimą bei asimiliuoti visas pavojingas prie sienų gyvenančias tautas. Be to, kiekvieną demokratijos formą, atvirą ekonomiką, vietos savivaldą ar sekuliarią laisvę jie laikė pavojingu ir nepriimtinu dalyku.
Šiuo atžvilgiu eurazijanizmo išpažinėjai laikė XVIII a. šalį valdžiusį ir ją suvakarietinti bandžiusį carą Petrą Didįjį priešu ir išdaviku. Jie palankiai žvelgė į XIII–XV a. mongolų–totorių valdžią, kai Čingischano imperija davė rusams esminių pamokų apie tai, kaip reikia kurti stiprią, centralizuotą valstybę ir piramidės principu paremtą paklusnumo bei kontrolės sistemą.
Eurazijanizmo įsitikinimai įgavo stiprią politiškai aktyvios emigrantų, t. y. baltųjų rusų, bendruomenės paramą. Jie taip siekė remti kiekvieną alternatyvą bolševizmui. Tačiau pačioje Sovietų Sąjungoje ši filosofija buvo visiškai ignoruojama ir net persekiojama, todėl praktiškai išnyko kartu su savo kūrėjų mirtimi. Taigi Rusijoje ši ideologija negyvavo iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo, kuris šalies ideologinį lauką paliko visiškai tuščią.
Revoliucionieriaus evoliucija
Po Sovietų Sąjungos žlugimo ultranacionalistinės ideologijos buvo aiškiai išėjusios iš mados. Dauguma rusų tikėjosi Rusijos demokratizacijos ir reintegracijos į pasaulį. Tiesa, būta kelių užkietėjusių patriotinių elementų, kurie ir toliau priešinosi desovietizacijai ir manė, kaip kad šiandien mano V. Putinas, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Jų gretose buvo ir ideologas Aleksandras Duginas – reguliarus ultranacionalistų analitinio centro bei laikraščio „Den“ (vėliau žinomo kaip „Zavtra“) bendradarbis.
Pirmą kartą daugiau dėmesio jis sulaukė 1991 metais, kai pasirodė jo pamfletas „Kontinentų karas“. Šiame straipsnyje A. Duginas apibrėžė besitęsiančią geopolitinę kovą tarp dviejų tipų globalinių galių: žemyninių galių, arba „Amžinosios Romos“, ir jūrinių civilizacijų, ar „Amžinosios Kartaginos“. „Amžinoji Roma“ remiasi valstybingumo, kolektyvizmo, bendruomeniškumo ir bendrojo gėrio viršenybės principais, o tuo tarpu „Amžinoji Kartagina“ laikosi individualizmo, prekybos ir materializmo principais. A. Dugino supratimu, „Amžinąją Kartaginą“ istoriškai įkūnijo Atėnų demokratija bei olandų ir britų imperijos. Dabar ją įkūnija JAV. Tuo tarpu „Amžinąją Romą“ įkūnija Rusija. A. Dugino įsitikinimu, konfliktas tęsis tol, kol viena iš galių bus galutinai sunaikinta, ir to negali sustabdyti joks politinis režimas ir jokios prekybos apimtys. Tam, kad „gėris“ (Rusija) nugalėtų blogį (JAV), kaip rašė A. Duginas, turi įvykti konservatyvi revoliucija.
Jo idėjos apie konservatyvią revoliuciją yra perimtos iš tarpukario Vokietijos mąstytojų, raginusių sugriauti individualistinę liberalią tvarką ir komercinę pramoninės miesčioniškos civilizacijos kultūrą dėl naujos tvarkos, paremtos tokiomis konservatyviomis vertybėmis kaip individualių poreikių ir troškimų pajungimas daugelio poreikiams, valstybės organizuojama ekonomika ir tradicinių vertybių pritaikymas visuomenei, paremtai kvazireligine žiūra į pasaulį.
A. Duginui pamatinis konservatyvios revoliucijos pavyzdys buvo radikali, nacių remiama šiaurės Italijos Salo respublika, gyvavusi 1943–1945 metais. Ir iš tiesų A. Duginas vis grįždavo prie to, ką vadino nacių dorybėmis, ir garsiai reiškė savo simpatijas SS ir Hermano Wirtho okultinei Ahnenerbės grupei. Ypač A. Duginas gyrė ortodoksinius konservatyvius revoliucinius projektus, kuriuos SS ir Ahnenerbės grupė sukūrė pokario Europai. Pokario Europą jie regėjo kaip feodalinę sistemą, kur etniškai atskirti regionai kaip vasalai tarnautų vokiečių siuzerenams. Verta priminti, kad tarp kitų vykdytų projektų Ahnenerbės grupė buvo atsakinga už visus Aušvico ir Dachau koncentracijos stovyklose su žmonėmis vykdytus bandymus.
Nuo 1993 iki 1998 metų A. Duginas prisijungė prie Rusijos nacionalistų legendos Eduardo Limonovo kuriant dabar jau uždraustą Nacionalbolševikų judėjimą (vėliau Nacionalbolševikų partiją arba paprasčiausiai NBP), kuriame jis tapo pagrindiniu ideologu, sukūrusiu keistą mišinį iš socializmo ir ultradešinės ideologijos. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jis jau buvo pripažįstamas kaip viso dešiniųjų radikalų judėjimo intelektualinis lyderis. Jis turėjo savo leidyklą „Arktogeja“ (Šiaurės šalis), kelis paprastus interneto puslapius, keletą laikraščių ir žurnalų, taip pat paskelbė iškart bestseleriu tapusią knygą „Geopolitikos pamatas“, kuri buvo itin populiari kariuomenės gretose.
A. Dugino įsitraukimas į patį politinio proceso epicentrą įvyko 1999 metais, kai jis tapo Rusijos parlamentaro Genadijaus Selezniovo patarėju. G. Selezniovas buvo vienas konservatyviausių politikų, dukart Rusijos parlamento pirmininkas, Komunistų partijos narys ir Rusijos atgimimo partijos įkūrėjas. Tais pačiais metais, padedant po klaidinančiu Liberaldemokratų pavadinimu besislepiančios nacionalistinės partijos lyderiui Vladimirui Žirinovskiui, A. Duginas tapo Dūmos patariamosios tarybos nacionalinio saugumo klausimais geopolitinės sekcijos vadovu.
Tačiau jo įtraukimas į politiką dar nebūtinai reiškė, kad jo idėjos tapo populiaresnės politinio elito gretose. Dėl to A. Duginas turėjo transformuoti savo politinę ideologiją į kai ką išskirtinai rusiško. Todėl iš savo ideologijos jis pašalino pačius siaubingiausius, ezoterinius ir radikalius elementus, įskaitant ir savo misticizmą, ir ėmė remtis klasikine eurazijanizmo ideologija, kuriai anksčiau atstovavo N. Trubeckojus ir P. Savickis. Jis pradėjo kurti Tarptautinį Eurazijos judėjimą – grupę, kuri vėliau sujungė akademikus, politikus, parlamentarus, žurnalistus bei intelektualus ir Rusijos, kaimynių šalių, ir Vakarų.
Į Europą ir už jos ribų
Kaip ir klasikinė trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio eurazijanizmo ideologija, A. Dugino ideologija yra antivakarietiška, antiliberali, totalitarinė, ideokratinė ir socialiai tradicionalistinė. Jos nacionalizmas nėra nukreiptas į slavus (nors rusai ir turi specialią misiją juos suvienyti ir jiems vadovauti), tačiau taip pat savo žvilgsnį kreipia ir į kitas Eurazijos tautas. Ši ideologiją racionalizmą laiko Vakarų produktu, todėl skatina mistinį, dvasinį, emocinį ir mesianistinį pasaulio suvokimą.
Tačiau A. Dugino naujasis eurazijanizmas smarkiai skiriasi nuo prieš tai buvusios eurazijanizmo minties. Visų pirma, A. Duginas Euraziją suvokia kaip gerokai platesnę teritoriją, nei kad anksčiau suvokė jo pirmtakai. Pavyzdžiui, P. Savickis manė, kad Rusijos–Eurazijos valstybė turi tęstis nuo Didžiosios Kinijos sienos rytuose iki Karpatų kalnų vakaruose, o A. Dugino nuomone, Eurazijos valstybė turi apimti visas buvusias sovietines valstybes, socialistų bloko šalis ir galbūt net įvesti protektoratą visoms ES narėms. Rytuose į Eurazijos valstybę A. Duginas siūlo inkorporuoti Mandžiūriją, Ksinjangą, Tibetą ir Mongoliją. Jis netgi siūlo ekspansiją vykdyti į pietvakarius Indijos vandenyno link.
Tam, kad į Euraziją įtrauktų Europą, A. Duginas turėjo perkurti priešą. Klasikinėje eurazijanizmo mintyje kaip priešas buvo įvardijama romanų ir germanų dominuojama Europa. A. Dugino versijoje priešu tampa JAV. „JAV yra chimeriška, antiorganinė, transplantuota kultūra, kuri neturi sakralinių valstybingumo tradicijų ir kultūrinės dirvos, tačiau vis dėlto bando kitiems žemynams primesti savo antietninį, antitradicionalistinį, „babilonišką“ modelį“, – rašo A. Duginas. Klasikiniai eurazijanizmo minties šalininkai, priešingai nei A. Duginas, simpatizavo JAV ir netgi laikė jas sektinu modeliu, ypač girdami jų ekonominį nacionalizmą, Monro doktriną ir neprisijungimą prie Tautų lygos.
Kitas esminis skirtumas yra A. Dugino požiūris į fašizmą ir nacistinę Vokietiją. Netgi prieš Antrąjį pasaulinį karą eurazijanizmo šalininkai oponavo fašizmui ir pasisakė prieš rasinį antisemitizmą. A. Duginas gyrė Izraelio valstybę už jos ištikimybę konservatizmo principams, tačiau taip pat kalbėjo apie sąsajas tarp sionistų ir nacizmo bei aiškino, jog žydai savo valstybę gavo tik dėl Holokausto. Jis taip pat dalina žydus į „gerus“ ir „blogus“. Gerieji yra ortodoksai ir gyvena Izraelyje, o blogieji gyvena už Izraelio ribų ir bando asimiliuotis. Savaime suprantama, kad tai yra tokios pažiūros, kurias jis šiandien vengia pristatyti viešumoje.
V. Putino žaidimas
Pradedant šio amžiaus pradžia, A. Dugino idėjos įgauna vis daugiau populiarumo. Šių idėjų populiarėjimas atspindi paties V. Putino pokytį iš tariamo demokrato į autoritarinį vadą. Iš tiesų V. Putino konservatyvus posūkis A. Duginui suteikė puikią galimybę „padėti“ Rusijos lyderiui pagrįsti jo politiką pagal tinkamus istorinius, geopolitinius ir kultūrinius išaiškinimus. Suprasdamas, kokios patrauklios A. Dugino idėjos yra kai kuriems rusams, V. Putinas priglaudė kai kurias iš jų, kad pasiektų savo politinių tikslų.
Nors A. Duginas kartkartėmis kritikavo V. Putiną dėl jo ekonominio liberalizmo ir bendradarbiavimo su Vakarais, jis iš esmės buvo nepajudinamas prezidento šalininkas. 2002 metais jis sukūrė Eurazijos partiją, kuri V. Putino administracijoje buvo daugelio palankiai sutikta. Kremlius ilgai toleravo ir net skatino tokių mažesnių sąjunginių partijų kūrimąsi, kad suteiktų Rusijos rinkėjams jausmą, jog šie iš tikro gyvena demokratijoje. Štai, pavyzdžiui, A. Dugino partija suteikia prieglobstį visiems, išpažįstantiems šovinistines ir nacionalistines pažiūras ir kartu lieka kontroliuojama Kremliaus. Tuo pačiu metu A. Duginas sukūrė tvirtus saitus su Sergejumi Glazajevu, kuris yra vienas iš patriotinio politinio bloko „Rodina“ lyderių ir dabar eina V. Putino patarėjo Eurazijos integracijos klausimais pareigas. 2003 metais A. Duginas kartu su „Rodina“ bloku bandė patekti į parlamentą, tačiau to padaryti nesugebėjo.
Nors jo bandymas balotiruotis rinkimuose patyrė nesėkmę, kai kurių rinkėjų pozityvus nusiteikimas jo antivakarietiško projekto atžvilgiu paskatino A. Duginą ir toliau plėtoti savo Eurazijos judėjimą. Po šoką sukėlusios Ukrainos Oranžinės revoliucijos 2004 metais jis sukūrė Eurazijanistinę jaunimo sąjungą, kuri skatina patriotinį ir antivakarietišką ugdymą. Visoje Rusijoje ši sąjunga turi 47 koordinacinius biurus. Be to, dar 9 tokie biurai veikia Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse, Lenkijoje ir Turkijoje. Ši sąjunga pasiekia daugiau žmonių nei kuris kitas demokratiškai orientuotas judėjimas.
2008 metais A. Duginas buvo paskirtas prestižinio Maskvos valstybinio universiteto profesoriumi ir nacionalinės sociologinės organizacijos „Konservatyvių studijų centras“ vadovu. Jis reguliariai pasirodo visuose pagrindiniuose televizijos kanaluose, kur komentuoja tiek vidaus, tiek užsienio klausimus. A. Dugino įtaka išaugo po 2011–2012 metų sandūroje žiemą vykusių prodemokrtiškų protestų ir V. Putino sprendimo tuo pačiu metu kurti Eurazijos sąjungą. Tai, kad jis nuolat matomas Rusijos viešoje erdvėje, yra V. Putino pritarimo ženklas, nes šalies žiniasklaidą, o ypač televiziją beveik visiškai kontroliuoja Kremlius. Jei Kremlius nesutinka su konkrečiu asmeniu ar nemato iš jo jokios naudos, tai jis paprasčiausiai būna pašalinamas iš eterio.
A. Duginas ir kiti panašias idėjas išpažįstantys mąstytojai visiškai palaikė Rusijos valdžios veiksmus Ukrainoje. A. Duginas ragino Kremlių žengti dar toliau ir užimti Rytų bei Pietų Ukrainą, kuri, kaip jis rašo, „sveikina Rusiją, laukia jos ir maldauja ją ateiti“. Rusijos žmonės sutinka. V. Putino populiarumo reitingas per pastarąjį mėnesį išaugo, o 65 proc. rusų mano, jog Krymas ir rytiniai Ukrainos regionai yra „iš esmės Rusijos teritorija“ ir kad „Rusija elgiasi teisingai panaudodama karinę jėgą gyventojams apginti“. A. Duginas šiuo momentu pasirodė itin naudingas V. Putinui. Jis išpopuliarino prezidento poziciją dėl asmeninės laisvės suvaržymų, tradicinio šeimos supratimo, netolerancijos homoseksualų atžvilgiu ir Stačiatikių Bažnyčios svarbos Rusijai atgimstant kaip didžiajai galiai. Tačiau didžiausias jo kūrinys yra neoeurazijanizmas.
A. Dugino ideologija paveikė ištisą kartą konservatyvių ir radikalių aktyvistų bei politikų, kurie, jei gautų galimybę, kovotų už tai, kad pamatiniai principai būtų priimti kaip valstybinė politika. Žvelgiant į apgailėtiną Rusijos demokratijos būklę ir tolesnį šalies judėjimą tolyn nuo vakarietiškų idėjų ir idealų, galima teigti, kad eurazijanizmo ideologija turi vis daugiau galimybių užkariauti naujas teritorijas. Nors A. Dugino skelbiama ideologija yra labai teoriška ir giliai mistinė, tačiau ji pasirodo kaip stipri pretendentė tapti pamatine visos Rusijos politika. Nuo to, ar V. Putinas sugebės ją kontroliuoti taip, kaip sugebėjo kontroliuoti daugelį kitų dalykų, priklauso ir šios ideologijos ilgaamžiškumas.
Pagal Foreign Affairs parengė Donatas Puslys