„Kai sužinojau, kad mano bičiulis Liudvikas Jakimavičius Žirmūnuose kandidatuoja į Seimą, pirmiausia pagalvojau, kad tai „šposas“. Kam lįsti į mėsmalę tokiam puikiam kūrėjui kaip Liudvikas? Juk galėtų eiti link teatro akademijos ir vėl burti jaunus aktorius „Šėpos“ teatrui – okupacija dar toli gražu nesibaigė, o ir siužetų su stribų link skraidančiomis stiklinėmis – kiek tik nori. Regis, greitai vėl prireiks ir disidentinio „Sietyno“, slapta leisto sovietmečio agonijoje.
Man artimesnis Liudvikas dramaturgas, eseistas, humoristas, ir visų pirma – autentiškas, subtilus poetas:
iš brūzgynų varovai išvaro
paliegusį milžiną,
medžiokliai nušauna,
stovi ratu ir žiūri
– didelis milžinas…
Tačiau toliau galvodamas apie Liudviką, kaip apie būsimąjį Seimo narį, pradėjau regėti ir teigiamų reiškinio pusių – kitoks, „nesuformatuotas“ politikas įneštų gaivaus vėjo, gal net darytų įtaką žaidimo taisyklių kaitai. „Nesufotošopintas“ Liudvikas yra nuoširdus, sako tai, ką galvoja. Be to, neturi genetinės traukos loviui – tai pranciškoniškos mąstysenos žmogus, ateinantis tarnauti.
Tik vieną pavojų matyčiau – jis per atviras, per jautrus eiti stumdytis seimūnų kaukių baliuje, jis nedalyvaus nešvariuose susitarimuose ir nemeluos. Bet gal tai savybės, kurių labiausiai ir trūksta naujai, kitokiai politikai.“
Daugiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/15060644/Obuoliai.obuoliai=2012-10-12_07-00/