Siūlome rusų filosofo, publicisto, poeto Vadimo Štepos (Вадим Владимирович Штепа) svarstymus apie tai, kodėl Rusijos Federacija, po SSSR žlugimo tapusi savarankiška valstybe, taip ir nesurado savo istorinės vietos.
spektr.delfi.lv
Šį žodžių junginį – „Kitokia Rusija“ („Другая Россия“) – pradėta vartoti dar 2003-aisiais metais, kai legendinė leidykla „Ultra.Kultūra“ išleido to paties pavadinimo Eduardo Limonovo utopiją. Vėliau, 2006-2010 metais, šiuo vardu buvo vadinama daugialypė opozicinė koalicija. Pagaliau jį vėl susigražino Limonovas, šitaip pavadinęs naują partiją, – vietoje uždraustos NBP (Nacionalbolševikų partija). Tiesa, šiuo metu šioje partijoje jokio opoziciškumo jau nebelikę – buvęs „maištautojas“ šiandien tapo vienu pagrindinių rusiškojo oficiozo propagandininkų.
Nepaisant to ir nepretenduojant į termino „Kitokia Rusija“ autorines teises, vis tik norėtųsi jį interpretuoti truputį kitaip. Be literatūrinio šališkumo ir partiškumo evoliucijos – vien tik chronologiškai.
Mes kažkaip keistai pamiršome, jog prieš 23 metus, po SSSR griūties, 1991-ųjų gruodį, pasaulinėje politinėje erdvėje atsirado nauja šalis. Žinoma, Vakaruose ją ir toliau tradiciškai vadino „Russia“, tačiau ir Vakarams buvo aišku, jog tai jau „another Russia“, kuri ir savo ribomis, ir ideologija skiriasi nuo SSSR. Žvelgiant iš šalies vidaus, šis skirtumas buvo dar akivaizdesnis – pakanka prisiminti 1990–1991-aisiais vykusias nuožmias varžytuves tarp skirtingų politinių subjektų – „Sojūzo“ ir „Rusijos“.
Šis istorinis virsmas turėjo būti toks pat esminis, kaip ir totalitarinio Trečiojo reicho virtimas Vokietijos Federacine respublika. Netgi kuomet jas nominaliai vadino tuo pačiu žodžiu „Vokietija“, visiems buvo aišku, jog karui pasibaigus iš tikrųjų atsirado visiškai kitokia Vokietija.
Tuo tarpu Rusijoje šis persikūnijimasvyko ne kaip istorinė ir pasaulėžiūrinė revoliucija, o kaip konformistinis konsensusas. Atmetę pasenusią ideologiją, buvę partiniai veikėjai greitai prisitaikė prie naujos valstybinės sistemos. Jokių liustracijų nebuvo numatyta iš principo – buvęs disidentas Vladimiras Bukovskis ketino surengti procesą prieš SSKP, tačiau prezidentas Jelcinas šią iniciatyvą sustabdė pakvietęs „neįsiūbuoti laivo“.
Rašytojas Viktoras Pelevinas savo knygos Generation „P“ herojaus akimis sąmojingai pavaizdavo panašią situaciją:
„O tuo tarpu per televizorių rodė vis tuos pačius snukius, kurie pastaruosius dvidešimt metų visiems kėlė šleikštulį. Dabar jie kalbėjo visiškai tuos pačius dalykus, už kuriuos anksčiau į kalėjimą sodindavo kitus, tik dabar jie buvo narsesni, tvirtesni ir radikalesni. Tatarskis dažnai įsivaizduodavo keturiasdešimt šeštųjų metų Vokietiją, kur daktaras Goebbelsas per radiją isteriškai plyšauja apie bedugnę, į kurią fašizmas įstūmė naciją, buvęs Osvencimo komendantas koordinuoja nacistinių nusikaltėlių paieškos komisijos darbą, SS generolai paprastai ir suprantamai postringauja apie liberalias vertybes, o visai šiai kompanijai vadovauja pagaliau praregėjęs Rytų Prūsijos gauleiteris“.
Tad tokia išvada: šalyje nesunkiai išsilaikė valdininkų nomenklatūra, kuri tik pasikeitė raudonus SSKP partinius bilietus į mėlynas plastikines „Vieningosios Rusijos“ korteles. Tačiau ankstesnieji pasaulėžiūriniai stereotipai ir valdymo modeliai nuo to nepakito. Ir štai šiandien jie galutinai nusimetė liberalųjį 1990-ųjų metų apdarą ir sužydėjo ryškiomis spalvomis…
Tenka tik stebėtis, jog anuomet, 1990-aisiais, „naujoje Rusijoje“ nebuvo stengtasi sukurti kokią nors iš principo naują valstybinę simboliką. Nors šalis iškart oficialiai save pavadino Rusijos Federacija – ir tai, atrodytų, turėjo ją atskirti ir nuo sovietinės, ir nuo imperinės epochos.
Vienok netgi 1992-ųjų metų Federacinė sutartis turėjo akivaizdžiai imperinį formatą. Joje buvo numatyti ne federacijos subjektų tarpusavio susitarimai (šitaip, pavyzdžiui, buvo steigiamos JAV), o Kremliaus „centro“ sutartys su įvairiomis „provincijomis“. Liūdna istorijos ironija: dar tik prieš kelerius metus – iki suformuojant šią „naują“ valstybę – Borisas Jelcinas savo pasisakymuose aštriai kritikavo Kremliaus „centrą“ jam priešpastatydamas „suverenią Rusiją“. Tačiau pakako jam užimti „centrinį“ postą ir visos kalbos apie regioninius suverenitetus greitai nutilo…
Beveik visą savo simboliką „Naujoji Rusija“ perėmė iš ikirevoliucinės imperijos. Trispalvė vėliava, dvigalvis erelis, nuo 1993-ųjų metų parlamentui sugrąžintas Valstybės dūmos pavadinimas. Netgi tapo madinga visa, kas susiję su monarchija, – ir tai visiškai sutapo su „caro“ visagalybę atitinkančiais prezidento įgaliojimais, kuriuos jam suteikė naujoji Konstitucija. Šiam simboliniam panirimui į praeitį atliepė ir sugrįžimas prie Rusijos imperijos kadaise vykdytų nesibaigiančių kolonijinių Kaukazo karų.
Šiandien Rusijos valdžia jau siekia pasiremti visa „tūkstantmete istorija“ – net ir tomis epochomis, kai dar net nebuvo „Rusijos“ sąvokos. Šią geidautiną „nepertraukiamą“ tėkmę lakoniškai aprašė RF kultūros ministras Vladimiras Medinskis: „Maskvos karalystė – Rusijos – Sovietinė imperija – Rusijos Federacija“. Štai jos – amžinosios šaknys to „Rusų pasaulio“,kuris pastaruoju metu ūmai įgavo apčiuopiamą formą. Tuo tarpu tas epochas lydėję revoliucinių virsmų periodai yra stropiai nutylimi arba apskritai paskelbiami klastingųjų užsienio priešų užmačiomis.
Galbūt dabartinio karo su Ukraina pamatinės ištakos paremtos būtent šitokia „integralia“ pasaulėžiūra? Juk Kijevo Rusios iš istorijos neišmesi – vadinasi, šiuolaikinę Ukrainą būtina politiškai pajungti, antraip jos alternatyvi istorinė koncepcija amžinai prieštaraus imperinei ir sugriaus jos menamą „logiškumą“.
O apskritai paėmus, visi šie bandymai Rusijos istoriją sukonstruoti pagal „vieningą tendenciją“ paaiškinami totaliu nepasitikėjimu dabartimi, siekimu nuo jos pabėgti į menamą „šlovingąją praeitį“. Tai būtų labai panašu į situaciją, kai italai ūmai imtų save suvokti kaiptiesioginiusRomos imperijos palikuonis (beje, Dučė tokią pasaulėžiūrą pabandė įtvirtinti – tačiau tai atrodė komiškai ir truko neilgai…). Arba, jeigu šiuolaikiniai anglai pareikštų, jog jie – „stambiausia pasaulyje padalinta tauta“ ir tuo motyvuodami, pareikalautų restauruoti Britų imperiją, prie jos prijungiant Šiaurės Ameriką ir Australiją. Ir jeigu vokiečiai staiga pripažintų, jog fiureris, nepaisant kai kurių perlenkimų, buvo „efektyvus vadybininkas“… Kaip bebūtų, tačiau Rusijoje atkakliai diegiamas būtent toks menamas „integralumas“.
Posovietinei Rusijai apskritai nepasisekė su istorinio įvaizdžio įtvirtinimu. Fatališka tokio įvaizdžio stoka pasireiškė, pavyzdžiui, Sočio Olimpiados atidarymo iškilmėse. Kaip įprasta, tokios ceremonijos metu šalis-organizatorė paprastai demonstruoja savo istoriją – tegul meninėmis priemonėmis ir gerokai mitologizuotą. Tuo tarpu Sočyje Rusijos istorija buvo parodyta kaip istorinis kelias iš legendinio Kitežo miesto, žygiuojant per bajoriškas puotas ir komunizmo statybas iki finalo – vėlyvojo sovietmečio „atlydžio“. Tuo tarpu dvidešimt treji posovietinės istorijos metai kažkur pasimetė… Jeigu įsivaizduotume Olimpiados atidarymo iškilmes bet kurioje kitoje posovietinėje šalyje, ten būtų skiriamas labai didelis dėmesys parodyti nepriklausomybės atgavimo laikotarpį.
Tačiau dabartinėje Rusijoje pasigendama būtent tokios savivokos – kad ji yra nauja nepriklausoma šalis. Priešingai – ir politikų sąmonėje, ir analitiniuose sluoksniuose tvirtai vyrauja suvokimas apie „nepertraukiamą ryšį“ su istorinėmis praeities epochomis. Toji aplinkybė tapo pagrindiniu kliuviniu, neleidžiančiu įsisąmoninti, jog šiuolaikinė Rusija – jau seniai nebe imperija, o viena iš suverenių posovietinių valstybių, kurią supa tokios pat suverenios posovietinės šalys.
Skaitant tokius tinklalapius kaip „Russkaja idea“, kur publikuojamos daugelio įtakingų ekspertų mintys, dažnai apima toks jausmas, tarsi autoriai gyventų 19-ame amžiuje. Jie vis dar mąsto imperijų priešpriešos kategorijomis, nurodo Dostojevskį ir Danilevskį, o į kaimynines šalis žvelgia nuo imperinės geopolitikos varpinės, Ukrainą ir Baltijos šalis paniekinamai pavadindami „limitrofinėmis“ (iš lot. limitrophus – esantis pasienyje, pasienio zonoje; politologine prasme – valstybė, arba grupė valstybių, susidariusių buvusių imperijų pakraščiuose – vert. past.).
Šie autoriai save laiko konservatoriais ir siekia pasiremti ne tik imperine, bet ir nuo amžių įsisenėjusia klerikaline pasaulėžiūra. Tačiau tuo pačiu jie patys sugriauna savąjį „istorinio nepertraukiamumo“ idealą. Pavyzdžiui, SSSR su jos ateistine ideologija niekaip nepritampa prie „stačiatikių šalies“ įvaizdžio. Žinoma, būtų absurdiška gaivinti sovietinį ateizmą, tačiau nešališki analitikai negalėtų neatsižvelgti į šį netrumpą istorinį periodą, kurį patyrė Rusijos žmonės – tad juos vadinti „įbažnytinta tauta“ būtų neteisinga. Tačiau „konservatoriai“ į panašią painiavą nesigilina – iš įvairių epochų jie pasitelkia tik tokius laikotarpius, kurie pasitarnauja imperijos įtvirtinimui.
Tokia pasaulėžiūrų sintezė – nuo viduramžių Moskovijos (iš kur atėjo šiandien tapusi pagrindine lapkričio 4-osios nacionalinė šventė) iki Rusijos imperijos ir SSSR – kaip tik ir neleidžia šiuolaikinei Rusijai tapti naująja šalimi. Ir apskritai, dabartį vis labiau imama suvokti tik kaip „didžiųjų istorinių pergalių“ inerciją ir kaip tinkamą metą pastangoms siekiant išsaugoti tų pergalių reikšmę. Būdinga yra tai, jog dabartinėje Rusijoje apskritai nesama jokių kūrybingų ir ambicingų ateities projektų. Ir nėra ko stebėtis – juk net šalies intelektualinis elitas gyvena praeitimi.
Visa tai gali baigti tuo, jog šalis savo praeityje pasiliks visam laikui. Jeigu neatsiras Kitokios Rusijos –šiuolaikinės federacijos pasaulėžiūros, tuomet gali nutikti taip, kad netrukus Rusijos nebus iš viso. Ir „trečioji Roma“ pakartos „pirmosios“ likimą – kadaise romiečiai taip pat buvo įsitikinę, jog jų imperija amžina…
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas