Vaidą Šalaševičių, trisdešimt penkerių metų politiką ir teisininką, Druskininkų-Lazdijų apygardoje iškėlė į Seimą Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Jį taip pat remia Lietuvos Sąrašas. Vaidą Šalaševičių kalbina Tiesos.lt žurnalistė Neringa Lašienė.
Kodėl Jūs, teisininkas, teisinių paslaugų firmos „Justicija“ įkūrėjas ir savininkas, nusprendėte eiti į aktyviąją politiką?
Pasakysiu paprastai – Marijampolėje buvau aktyvus pilietis. Beveik prieš dešimtį metų įsteigiau pirmąjį Marijampolėje verslo ir konsultacijų centrą, dukart buvau išrinktas jaunųjų verslininkų klubo prezidentu, taip pat vadovavau pasaulinės jaunųjų lyderių kalvės – Junior Chamber International JCI (Tarptautinių jaunimo rūmų) Marijampolės skyriui, įkūriau privatų verslo inkubatorių, įgyvendinau įvairius projektus, iki šių metų dėsčiau Marijampolės kolegijoje verslo ir teisės dalykus. Įstojau į partiją.
Pas mus žmonės politikais yra laikomi nuo tada, kai jie pakliūva į viešąją politikos erdvę – tampa Seimo ar savivaldybių tarybų nariais, eina dirbti politinio pasitikėjimo darbą. Politika – tai viešojo intereso gynimas, viešasis valdymas. Politikoje esu pakankamai seniai, gal jau dešimtį metų. Ši sritis, politiniai procesai visada man buvo įdomu. Pradėjau daugiau domėtis politika, ėmiau dalyvauti rinkimų kampanijose, štabų veikloje, dirbau Seimo nario padėjėju.
Stebint politiką iš provincijos ji atrodo visai kitokia. Padirbėjęs Seime, arčiau politikos lyderių, galėjau stebėti politikus iš arčiau, mačiau tikruosius jų veidus. Kai kurie iš jų gerokai skyrėsi nuo sukurto įvaizdžio, nuo to vaizdo, koks matomas toli nuo centro. Ne visi politikai ir seimo nariai žiba savo kompetencija, dažnas politinės lyderystės vaidmenį stengiasi nusigriebti labiau įžūlumu, rėkimu, o ne darbais. Pamąsčiau, kad savo teisininko ir politiko patirtimi galėčiau būti pravartus Lietuvos valstybei. Ir dar vienas dalykas – prisiminkite, kad buvo politikoje prieš dvidešimt metų ir kas yra dabar. Taip, senstelėjo kiek. Kiek žmonių pasikeitė? Daugiau kaip dvidešimt metų praėjo nuo Nepriklausomybės paskelbimo, o dalis žmonių valdžioje – tie patys.
Galima sakyti, kad Lietuva yra kaip miegančioji gražuolė?
Teisingai. Asmenybės nesikeičia. Gal tai ir jaunų politikų problema, kad jie nedrįsta eiti? Ramesni, kompetentingi, kultūringi žmonės neina į Seimą, nes žino, kur pateks. Dalis mano bičiulių, draugų sako – ko ten eini, tu ką, išprotėjai? Ko ten lendi? Papulsi į mėsmalę, kurioj bus nesivadovaujama jokia kompetencija ar protingumo kriterijais, bet dalyvausi gladiatorių kovose, kur kovos be taisyklių: kuris kurį garsiau nurėks, kuris bus nustumtas tikrais ar sugalvotais kompromatais ir pan. Yra pas mus ir tokios politikos Norėčiau, ir sieksiu to, kad pas mus būtų kitaip. Noriu būti naudingas savo patirtimi, noriu išbandyti save, pažiūrėti, ar galiu laimėti, įtikinti kalbėdamas argumentų, žinių kalba.
Kai dešinieji ėjo į valdžią, jie kalbėjo apie teisingumą. Būtent teisingumo ir buvo tikimasi iš valdančiųjų, iš Tėvynės sąjungos. Ar per ketverius metus padaugėjo Lietuvoje teisingumo?
Nemanau, kad teisingumo Lietuvoje padaugėjo. Man jo trūksta. Todėl ir mano šūkis yra „Tvirtai ir teisingai“. Aš turiu žinių, teisinį išsilavinimą, patirtį ir žinau, apie ką kalbu. Tvirtai žinau. O „teisingai“ – nes manau, kad tik teisingomis priemonėmis gali būti pasiektas tikslas, nes neteisingos priemonės galiausiai iškreipia pati tikslą. Žinoma, nemanau, kad galima pasiekti tobulo teisingumo, tai neįmanoma. Bet siekti, kad mūsų gyvenime teisingumo būtų kuo daugiau, būtinai reikia. Kalbant apie tai, nekaltinčiau vien Vyriausybės ar Tėvynės Sąjungos kaip valdančiosios koalicijos dalies, kad jiems valdant teisingumo žmonės daugiau nemato. Gal pas mus partijoje yra per mažai profesionalų žmonių, dirbančių teisės srityje, nes šią teisingumo sistemą reikia pažinti iš vidaus, žinoti, kaip ji veikia. Yra keletas politikų, kurie yra iš tos sistemos atėję, su ta sistema susidūrę ar joje veikia, bet jų tikrai labai nedaug. Kompetentingų žmonių per mažai. Kitas dalykas – pas mus teisingumo sistemą formuojant ir ją prižiūrint pagal Konstituciją, pagal valdžių padalijimo principą dalyvauja ir Prezidentūra, ir Vyriausybė, ir Seimas. Galų gale, netgi valdymo principai labai atriboti. Šios valdžios pagal Konstituciją į teisingumo sistemą kištis gali mažai. Teismai yra savarankiški, tarnybos yra savarankiškos, vadovų dažnai keisti negalima. Politikai labai didelių pokyčių padaryti negali.
Lietuvos sąrašas, kuris Jus remia, taip pat pirmiausia kalba apie teisingumo atkūrimą.
Taip, aš pritariu didžiajai daliai Lietuvos sąrašo išsakytų nuostatų, taip pat ir tam, kad vieninelė institucija, kuri gali įtakoti ir pagal konstituciją dalyvauti tos sistemos formavime ir įtakojime, yra seimas, kaip institucija, užtikrinanti teismų priežiūra. Būtent priežiūrą, o ne kontrolę. Seimas gali prižiūrėti atitinkamas institucijas, kaip jie vykdo įstatymus. Klausimas, kiek toji priežiūra gali būti efektinga, kai seimo tokie žemi reitingai, kai požiūris į seimą yra tik kaip į šokėjų ir artistų sambūrį, kai specialiųjų tarnybų pareigūnai ir vadovai mano, kad seimas jau nėra ta institucija, kurios galima būtų bijoti, kuri būtų aukščiau už juos. Aukščiau už generalinį prokurorą, STT vadovą, policijos vadovą, kitų tarnybų vadus…Specialiųjų tarnybų vadovai įsitikinę, kad aukščiau jų jau jokių instancijų nėra. Jų tiesiog negali niekas kontroliuoti, prižiūrėti. Vienintelė policija dar yra pavaldi vidaus reikalų ministrui.
Na, tai, kaip policija pastaruoju metu elgiasi, kelia klausimu, kam ji pavaldi. VRM ministras nežino, kas duoda įsakymus vienoms ar kitoms, sakyčiau, baudžiamosioms ar net gąsdinančioms Lietuvos piliečius akcijoms surengti, kas siunčia į 240 policininkų į privačius namus, policija kaltina ir duoda signatarus į teismą, kurį, beje, jie laimėjo, paduoda į teismą visuomenininkus dėl to, kad jie vaikščiojo gatve, taip, protesto vardan, bet netrikdė nei eismo, nesutrikdė viešojo gyvenimo… Kaip iš teisininko pusės galima būtų komentuoti?
Policija turi vykdyti įsakymus ir paklusti tik įstatymams. Žinant tai, kad policija teisme akivaizdžiai pralaimi bylas, kyla klausimas, ar policija nerodo per didelės iniciatyvos, kada, jų nuomone, jie vykdo įstatymus pagal savo supratimą.
Koks turėtų būti Lietuvos valstybės policininkas?
Esu iki 2000–ųjų metų dirbęs policijoje. Visada įsivaizdavau, kad policininkas, pareigūnas turi būti daugiau pagalbininkas žmogui. Jis turėtų būti tas, į kurį žmogus, pakliuvęs į nelemtą situaciją, nebijotų kreiptis. Bėdai atsitikus būtų pagalbininkas, o įvykus nusikaltimui – nusikaltėlį persekiotų, jo ieškotų, nusikaltimą išaiškintų. Jis būtų tarsi visuomenės sargas. Pas mus policininkas daugiau įsivaizduojamas kaip baudėjas. Ar policija gali bausti? Tarybų sąjungoje buvo tokia sistema, kad teisininkai privalėjo tik paklusti išleidžiamiems teisės aktams ir negalėjo komentuoti. Galėjo tik vykdyti. Gal mes iš to neišaugome? Gal laikas išaugti, kad teisininkai galėtų komentuoti ir siūlyti pakeitimus, kad sistema būtų ne tik baudėja ir vykdytoja, bet būtų realiai nukreipta į pagalbą žmogui, į žmogaus interesus. Dalyje Lietuvos sąrašo keltų programoje užduočių ir mačiau tai – ateiti arčiau žmogaus, didinti seimo autoritetą, įtaką ir galią visuomenėje ir valstybėje. Teisinė sistema negali be priežiūros, be atskaitomybės. Sistemos be atskaitomybės iškrypsta.
Kodėl Jus, Tėvynės sąjungos– krikščionių demokratų partijos narį, šiuose rinkimuose remia ir Lietuvos sąrašas?
Pritariu didžiajai daliai Lietuvos sąrašo idėjų, ypač kalbant apie teisingumo sistemą. Lietuvos sąrašas remia tuos, kurie nesusitepę, kurie turi gerų ketinimų, kurių ėjimas į seimą susijęs su jų siekiais keisti valstybę į labiau demokratišką, į žmogaus teisių ir laisvių gynimą. Kodėl pas mus teisininkai vengia kalbėti apie nekaltumo prezumpciją? Kai kas bijo net vartoti tą terminą. Pas mus teisingumą vykdo dažnai ne teismai, o struktūros, kaip STT, FNTT ar prokurorai. Jie pamiršta, kad jų pareiga aiškintis, tirti, o ne viešinti ir teisti. Neretai “nuteisiama” dar iki teismo, sakykim, prokuratūra ar specialiosios tarnybos viešai pateikia įtarimus, nepaisydami nekaltumo prezumpcijos nuostatų, o politikai bijo pasakyti, kad nekaltumo prezumpcija privalo galioti. Mano kaip teisinnko principas, kad visi nusikaltę asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybės, kad nebūtų nebaudžiamumo, kad nusikaltimai būtų išaiškinti, o ne vien paviešinti įtarimai, ir paskui viskas nugęsta, supliukšta, nes, pasirodo, žmogus nusikaltęs nebuvo, teismas jį išteisino ar net apskritai nebuvo prieita iki teismo. Siekiu tokios valstybės, kad ar žmogus kaltas, ar ne, nustatytų tik teismai.
Turiu pasakyti, kad ne su visomis nuostatomis ir idėjomis, iškeltomis Lietuvos sąraše, aš sutinku. Nepritariu, kai viena idėja, keliama dėl vieno Lietuvos skandalo, tampa aukščiau kitų idėjų. Viena idėja neturi užgožti visų principų.
Kaip partijoje sutiko žinią, kad sutikote būti Lietuvos sąrašo remiamas?
Įdomiai. Partijos kolegos žino mano nuomonę, aš jos nekeičiu. Visada bendravau su įvairių pažiūrių žmonėmis. Tačiau esu Tėvynės sąjungoje būtent dėl vertybinių dalykų. Visada žinojau, kad esu ne kairiųjų pažiūrų. Vienas filosofas ( prancūzas, Raymondas Aronas-N. L.) yra pasakęs – jei tau dvidešimt, o nesi komunistas, tai neturi širdies, o jei tau penkiasdešimt o tu vis dar komunistas, tuomet neturi proto… Na, man dar ne penkiasdešimt, bet dešiniųjų idėjos man labiau prie širdies. Tėvynės sąjunga–krikščionys demokratai, mano manymu, yra partija, turinti vertybes. Patriotizmas, meilė Tėvynei, pagarba šeimai ir tradicijoms, krikščioniškumas… Laikau save kataliku. Kaip partijai pavyksta išlaikyti vertybes, kas jas blaško – tai kitas klausimas. Bet dauguma partijos žmonių yra vertybiški, tai dalykai, kurie mus vienija.
Mane Sąrašas parėmė ir aš sutikau būti remiamas. Vien dėl to, kad esmines problemas Sąrašas kelia teisingas. Detalės, skandalai tiesiog perauga mus. Nereikia kreipti dėmesio į smulkmenas, o matyti esminius dalykus, žvelgti į pačią kryptį. Sąrašas ėmė telktis per FNTT vadovų skandalą. Žmonės siekė teisingumo. Teismas pripažino, kad majoras Vytautas Giržadas atleistas neteisėtai. Teismų reikia nenuvertinti. Esu tikras, kad visose sistemose, tiek teisingumo, tiek specialiųjų struktūrų yra gerų, padorių žmonių.Tačiau sistema menkai pakito, dalis jos vadovų yra seno kirpimo, išlikę tarybinio mentaliteto asmenys, kurie iki šiol vadovauja sistemai, ją valdo.
Klausydama prisiminiau pasaką apie princesę Rožę, kuri sulaukė pilnametystės – laiko, kai galėjo tapti savarankiška, bet piktosios burtininkės lėmimu, užmigo, kartu užmigo ir visas dvaras, o pilį apraizgė nepraeinami neprasibraunami erškėčiai. Gilios jų šaknys, iš tų šaknų prižėlė atžalėlių, nauji pumpurai prasiskleidė… Visa ta sovietinė sistema, kurios šaknų niekas neiškirto, naujais žiedais sužydo.
Geras pavyzdys. Estijoje siekta pakeisti sistemą ir tai pavyko, nes buvo pakeisti visi žmones, ypač vadovai. Sovietiniai vadovai nebuvo prileisti prie valdžios.
Skirtingai negu Lietuvoje, kurioje buvo išsaugota partinės nomenklatūrinės piramidės viršūnė su visu A. Brazausku, ir prosovietinė galios, valdžios piramidė taip ir liko užslėgusi Lietuvą…
Taip. O paskui mes stebimės – praėjo dvidešimt metų, ir niekas nepasikeitė. Visos įtakos išliko. Tačiau yra vilties, kad viskas keičiasi. Mano kartos ir jaunesni žmonės ateina į seimą. Gal tas sustingęs dvidešimties metų vaizdelis pagaliau ims keistis. Mano karta jau duoda pradžią, ateis jauni žmonės su kitu požiūriu. Nesu revoliucijų šalininkas, bet dabar jau, manau, atėjo pokyčių metas. Galbūt galima sistemą buvo pakeisti iškart, išsikovojus Nepriklausomybę, bet dabar jau ne revoliucijų, o gilių pokyčių, kurie įvyks atėjus jauniems žmonėms su idėjomis ir idealizmu, kuris pas mus dar vis nemadingas.