Bernardinai.lt
Negalėčiau prisiminti, kada pirmąkart pamačiau ambasadorių Vytautą A. Dambravą. Greičiausiai tai buvo apie 1995 metus Vilniuje, kai dar dirbau Seime – mačiau jį išeinant iš parlamento rūmų ir pagalvojau, kad greičiausiai čia ir yra tas garsusis ambasadorius ateitininkas. Apie jį buvau nemažai girdėjęs iš JAV ateitininkų, buvau skaitęs apie jo akciją vienos Pietų Amerikos šalies katalikiško atsinaujinimo judėjime išpopuliarinti ateitininkų ženklelio simboliką. Tuo metu jau buvau skaitęs jo knygą „Teisingumo principai“ (Kaunas, 1995), kurioje godžiai ieškojau teisingumo sampratos, tinkamos atkurtai demokratinei Lietuvos valstybei. Vėliau pamenu, kaip klausiau kompaktinės plokštelės su ambasadoriaus „Septyniais žodžiais“, kuriuos jis parašė Josepho Haydno kūriniui „Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai nuo kryžiaus“ (septynios sonatos instrumentiniam ansambliui). Taip pat pamenu, kaip kartu su kitais ateitininkais tikėjausi, jog ambasadorius pasiryš iškelti savo kandidatūrą 1998 metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose…
Korporacijos Iustitia atkūrimas 2013 metais
Ambasadoriui persikėlus gyventi į Vilnių, sutikdavau jį Ateitininkų Federacijos kongresuose ir suvažiavimuose bei Vilniaus krašto ateitininkų konferencijose, į kurias kviesdavome jį pasveikinti konferencijos dalyvius. Visuomet žavėdavo ambasadoriaus erudicija ir inteligentiška laikysena. Artimiau susipažinau su ambasadoriumi Redos Sopranaitės dėka apie 2008 metus, o intensyviau pradėjome bendrauti nuo 2009-ųjų, kai kilo mintis Vilniaus Universiteto Teisės fakultete įsteigti ambasadoriaus vardinę stipendiją, kuri nuo tada kasmet įteikiama spalio 25-ąją, t. y. Konstitucijos dieną. Ambasadorius neprieštaravo šiai minčiai ir mielai sutikdavo dalyvauti stipendijos įteikimo ceremonijoje, o jų metu pasakydavo trumpą sveikinimo kalbą. Į šią ceremoniją visuomet atvažiuodavo iškilmingai pasipuošęs ir segėdamas ateitininkų ženklelį. Tik 2015 metų rudenį dėl sveikatos nedalyvavo Fakulteto Konstitucijos šventėje ir stipendijos įteikimo ceremonijoje.
Pamenu, kaip vienąkart mums bendraujant, berods, 2013 metų vasarą, jis paklausė, ar Lietuvoje veikia studentų ateitininkų teisininkų korporacija Iustitia, kurios nariu jis tapo dar prieš karą. Man atsakius neigiamai, jis gana pranašiškai pasiūlė ją atkurti VU Teisės fakultete. Šiuo tikslu jis sugalvojo 2013 metų rugsėjį suorganizuoti susitikimą su fakulteto studentais ir pasidalinti su jais savo mintimis apie teisingumo sampratą. Prisipažinsiu, kad korporacijos atkūrimo klausimu fakultete neturėjau didelių lūkesčių, nes nevisai sėkmingas analogiškas bandymas jau buvo įvykęs 1992–1993 mokslo metais. Sutikau tik iš pagarbos ambasadoriui, tačiau šįkart rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius: po ambasadoriaus paskaitos studentai dar ilgai nenorėjo paleisti prelegento, o diskusijas tęsė net kieme, išėjus iš Fakulteto. Nežinau kaip, bet ambasadoriui pavyko įžiebti idealizmo ugnelę šių studentų širdyse ir jie jau 2013 m. spalio mėnesį ryžosi atkurti korporaciją. Tai tik patvirtina ambasadoriaus charizmatiškumą.
Liutauro Serapino nuotr.
Katalikas inteligentas ir patriotas lietuvis
Visuomet buvo malonu aplankyti ambasadorių jo namuose Vilniuje, Saulėtekyje, kur jis kartu su žmona Unda labai draugiškai priimdavo visus užklystančius svečius. Stebino jo pažįstamų ir draugų ratas: nuo diplomatinio korpuso atstovų (jis pažinojo daugelį Lietuvoje reziduojančių užsienio diplomatų) iki dvasininkų, politikų, žurnalistų bei visuomenės veikėjų. Ambasadorius labai mėgdavo gerą humorą: žinodavo daugybę anekdotų ne tik lietuvių, bet ir anglų, ispanų, rusų ir lenkų kalbomis. Savo 95-erių metų gimtadienio metu, 2015 metų birželio 10 dieną buvo pakankamai žvalus ir geros nuotaikos. O paskutinį kartą mačiau jį Vilniuje 2015 metų spalio pabaigoje prieš pat jam su šeima išvykstant žiemos sezoną praleisti Floridoje. Paskutinį kartą iš JAV man jis skambino 2016 metų sausio pabaigoje, sakė esąs pakankamai geros sveikatos, todėl vasario 6 d. žinia apie jo mirtį tiesiog pribloškė…
Apie ką dažniausiai kalbėdavo ambasadorius Vytautas A. Dambrava? Jo lūpose dominavo dvi temos: tikėjimas ir Lietuva. Jo tikėjimas tikrai stebino: visuomet domėdavosi Lietuvos ir visuotine bažnyčia. Net ir būdamas garbingo amžiaus, niekada nepraleisdavo sekmadienio šv. Mišių, skaitydavo dvasinę literatūrą. Lietuvos politiniai ir socialiniai reikalai – taip pat visuomet būdavo jo širdyje ir lūpose. Dažniausiai mėgdavo prisiminti savo diplomatinį darbą Lotynų Amerikoje, skaudžiai išgyveno dėl nepasisekusių pastangų suorganizuoti orimulsijos tiekimą į Lietuvą iš Venesuelos. Didelį įspūdį padarė, kai sužinojau, kad jis, pradėjęs dirbti Lietuvos Respublikos diplomatiniame korpuse, kurį laiką neėmė jokio atlyginimo. Įsiminė jo meilė savo mamai, apie kurios pasiaukojimą šeimai dažnai pasakodavo. Ypač dažnai prisimindavo dramatišką atsisveikinimą su ja 1941 metų vasarą Naujosios Vilnios traukinių stotyje, ją ištremiant į Sibirą.
Mielas ambasadoriau, mums trūks Jūsų šypsenos, subtilaus humoro ir draugiškų akių žvilgsnio…