Kalba rimtas ir šventas dalykas. Tai Dievo duota, gamtos išauklėta, su mumis sukibusi nebeatskiriamai kaip oda. Imtų kas tave bielyti [dirti], žiūrėk, kaip rėktumei. Kai saviškai kalbėti ar rašyti kas draudžia, žiūrėk, kiek mums širdį sopa.
Bet atsitinka kitaip. Su sava kalba žinokis, niekas jos tau nedraudžia, bet ir nepagerbia. Palieka kaip seną vyžą šiukšlyne, o vis vartoja kitą, savąją, ne tavąją.
Vadinas, prie paprasto, pilko tavo rūbelio prisega svetimą skaistų, bet be vertės lakatėlį ir sako: Ne, tatai gražu! Tada ir jis pats ima prisisegioti ir vaikščioti pasipūtęs. Iš šalies žiūrintiems nei tai gražu, nei tai negražu. Taip sau. Tuo kvailys tesigrožėja savo viduje. Ir jis nelaimingas, jis – ligonis. Tokie reikia gydyti.
Žinai, apie ką aš kalbu? Apie tavo tetos vyrą. Aš tikrai žinau jį esant tokį pat gryčios vaiką, kaip ir mes, jo namiškai nė nemoka lenkiškai. O jis dedas lenku.
Jis nė nežino, kas ta Lenkija ir ko jai reikia. Jis težino vieną jos kalbą, kurios mieste pramoko ir tuo gašavojas kaip skaisčiu lakatėliu.
Mums, žinoma, dėl to nei šilta, nei šalta, nei jis mūsų dabar nepagadina, nei pagijęs pataisys. O vis dėlto tai rakštis. Jei jis būtų tikras lenkis, jis mums visai nerūpėtų, o jis rūpi.
Ksaverai, vėžys mus ėda. Tai tokia puvimo liga. Ji supūdo bet kurį kūno narį: lūpą, pilvą. Įpūdo ir medį. Sveikutėliausiame medelyje atsiveria žaizda, ir medelio gyvenimas nebeilgas ir tas pats suskurdęs.
Tai šen, tai ten mūsų giminės, lietuvių tautos paviršė, kaip to medelio luoba, įtrūksta ir ima skėstis. Ir per ją kaip iš beržo ima išvarvėti gyvybės sula.
Į mūsų gyvenimą braujas svetimieji. Vieni akiplėšiškai ateina, išsižergia ir sako: ot, ir nebeišeisiu, ir jūs man nieko nepadarysite! Tai rusai.
Kiti neva draugais ateina, kaip opšrus pas lapę į jos olą, anot tos pasakos; įsiprašyt įsiprašo, o kaip reikia išeiti, nebeišeina, paleidžia bjaurų savo kvapą, kurio lapė nepakenčia.
O kai ima bartis, tai akiplėša opšrus sako: jei tau čia su manim negera, tai pati išeik, o man čia gera, tai ko aš eisiu? Tai lenkai.
Vėžys – ruskis: jis ėda viešąjį mūsų gyvenimą. Vėžys – lenkis: jis, ruskių atstumtas nuo viešojo gyvenimo, ėda bent šeimyninį mūsų gyvenimą.
alkas.lt