Jūsų dėmesiui siūlome Valdo Adamkaus – kadenciją baigusio prezidento ir vieno iš dviejų 2016 metų Laisvės premijos laureatų – kalbą, pasakytą per iškilmingąjį Seimo posėdį minint Sausio 13-osios įvykius.
2011 metais Seimo įsteigta Laisvės premija skiriama žmonėms, nusipelniusiems laisvei, demokratijai ir žmogaus teisėms. Ja gali būtų įvertinti ir asmenų bei organizacijų nuopelnai skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovoje už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvos Atkuriamojo Seimo Pirmininke ir jos nariai, gerbiamieji žuvusiųjų Lietuvos laisvės gynėjų artimieji, laisvės kovų dalyviai, diplomatai, viešnios ir svečiai,
šią akimirką, esu giliai sujaudintas. Manau, kad neįmanoma tokią dieną, kaip Sausio 13-oji, stovėti šioje tribūnoje be pačių tikriausių emocijų. Juo labiau, gavus garbingą apdovanojimą, kaip Laisvės premija. Esu tikras, kad emocijos valdo ir jus, ir mane. Negaliu ramiai prisiminti tų įvykių, negaliu ramiai klausytis liudininkų pasakojimų, negaliu ramiai galvoti apie Lietuvos istoriją, kuri gyvena ne knygose, o mūsų atmintyje ir mūsų širdyse.
Likimas taip susiklostė, kad lemtingomis sausio dienomis buvau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir patikėkite: esant toli nuo Lietuvos atrodė, kad šią akimirką būti tarp žmonių, būti savo tautoje, tegu ir mirtinos grėsmės akivaizdoje, ne taip baisu, kaip laukti. Tas laukimas, nežinia, įtampa nuo vieno telefono skambučio iki kito, vieni kitus vejantys įvykiai ir žudantis klausimas: o kas bus toliau? Ar atsilaikysime? Ar nepasikartos represijos? – visus mus varė iš proto. Kaip žmogus, iš kurio vieną kartą jau buvo atimta tėvynė, ir vėl jaučiausi bejėgis ką nors pakeisti, ką nors realaus padaryti. Taip, buvo aukščiausiu politiniu lygmeniu teikiami protestai, buvo telefonų skambučiai, peticijos, straipsniai spaudoje. Tačiau visi supratome – tikroji, galutinė kova vyksta Lietuvoje.
Ir vėl, kaip XIX amžiaus sukilimuose ar XX amžiaus pokario kovose, už laisvę kovoja visa sąmoninga tauta. Todėl visada kartojau ir kartosiu, kad 1991 m. sausio 13 d. įvyko stebuklas. Tauta, gyvu žiedu apsupusi parlamentą, televizijos pastatą, transliacijos bokštą, gynė ne pastatus ir ne juose esančius žmones, – tauta gynė save ir savo prigimtinę teisę į orų gyvenimą. Žiauru, kad už teisę į orų gyvenimą kai kuriems teko sumokėti gyvybe. Tačiau šioje tragedijoje yra ir labai daug dangiškosios šviesos – tai mūsų tautos didvyrių panteonas. Tai mūsų istorijos ir mūsų dvasios viršukalnė, mūsų moralinis orientyras ir amžinas pasididžiavimas. Sausio 13-oji padėjo galutinį tašką mūsų tautos apsisprendime, būtent siekti laisvės, o kartu ji tapo slenksčiu į naują istorijos tarpsnį. Buvo aišku, kad Lietuva sausio 14-osios rytą pasitiko jau iš esmės kitokia – pašventinta krauju, nusiteikusi pati kurti savo gyvenimą, nusiteikusi priešintis agresoriui ir gyventi pagal sąžinės, žmogaus teisių, civilizacijos ir demokratijos dėsnius.
Bet tuo pačiu kildavo klausimas, ko mes taip skubame į tarptautines organizacijas, būtent NATO, Europos Sąjungą? Kodėl tiek dėmesio skiriame saugumui? Mano atsakyme, be kita ko, būdavo ir tokie žodžiai: „Mes išmokome Sausio 13-osios pamoką. Ta diena parodė, ką reikia daryti. Šiandien mes matome, kaip keičiasi pasaulis ir kas jame yra tikrasis agresorius, kuriantis revanšistinius planus apie imperijos atkūrimą. Mes matome, kad šiandien Gruzija ir Ukraina. Ir žiūrėdami į jas mes atpažįstame save. Mes matome Lietuvą, kas jos būtų laukę, jei ne integracija į galingiausią pasaulio gynybos sistemą.
Ką gi, tai tik dar kartą patvirtina kadaise mano sakytus žodžius: „Laisvė iškovojama ir apginama, įtvirtinama ir įprasminama, tačiau ji niekad nėra baigtinė būsena, leidžianti atsipalaiduoti ir užsimiršti. Laisvė yra kaip budėjimas ir širdyje – saugantis savo ir savo tautos vertybes, ir tautoje – saugant jos vienybę ir laisvę. Kaip budėjimas prie Laisvės laužų 1991 metų sausį.
Ačiū visiems, kurie budėjo tada ir budi šiandien, ir ačiū už garbingą įvertinimą, kurį priimu kaip to paties bendro budėjimo, bendro darbo, bendro gyvenimo vardan laisvės ženklą. Labai jums ačiū.
Nors, Dievas mato, neturiu nei menkiausio supratimo, už ką jam Auštrevičiaus premija skirta,bet, palyginus jo ir Landsbergio kalbas tą premiją pasiimant – jis tikrai jos vertesnis už Landsbergį
Visos tautos, kuriose žlugusi teokratija, skelbiasi turinčios „prigimtines teises”. Tų „prigimtinių teisių” proga stipresnės smaugia silpnesnes ir šiaip išpjauna vienos kitas perkeldamos gyvūnų rūšių biologinio reguliavimo dėsnius į žmoniją.
Kai buvusi teokratija ima kartoti paskui visokio plauko pažangius ateistus apie „prigimtines teises”, tai jau ženklas, kad tikėjimo nebėra.
tai kad apie milijonas tautos emigravo – kokios priežastys Adamkau? Vietoj oraus gyvenimo tas milijonas gavo šygą? O kiek skursta? Darbdaviai nesiskaito, pasiskūsti nėra kam, biudžetininkai naudoja antikonstitucinius veiksmus, žurnalistai pažeidinėja nekaltumo prezumpciją …- LTSR tokių dalykų netekę patirti.
besišypsančios jo akys.Geras tipas.Nekeliantus įtampos.
pajėgos į Lietuvą ir partijoms nebereiks mūsų gąsdinti Kremliumi,tada tai užvirs mūšiai tarp partujų,ir visur,nes įbauginimas atlėgs.Propaganda neteks prasmės ir liks patyčių objektu.Atneša amerikietiškos dvasios,kad ir nedaug tų pajėgų.
tiktai oru poneku gyvenima.
Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, sąvoka „laisvė” politikoje turėjo tik grynai politinį atspalvį, tiksliau Lietuvos politinę nepriklausomybę. Gerai padirbėjus kraštutiniams liberalams, šiandien „laisvės” savoka tapo dviprasmė: iš dalies reiškianti Lietuvos politinę laisvę, iš dalies reiškianti taip pat ir asmeninę (individualią) laisvę. Deja, asmeninė laisvė, šiandien jau beveik ima viršų prieš Lietuvos politinę laisvę. Būtent todėl daugeliui iš lietuvių Lietuvos politinė nepriklausomybė praranda prasmę, būtent todėl Lietuvos Nepriklausomybė yra dovanoja Briuselio eurokomisarams.
kai vieni ruskių tankus pasitiko su panceriais,adamkevičius nupyzdino arkli su vežimu, ir tepė slides. išėjusiems negryžti.bet tapkė gryžo ir dar moralizuoja.
Kas tas tautos „orus gyvenimas”? Galimybė palikti Lietuvą, išvykstant visam laikui gyventi į užsienio valstybes?
Aidis ?
Letai, kur tu pasaulyje matei teokratiją? Teokratija pasaulyje buvo įtvirtinta prieš 500 000 metų ir ji gyvavo 300 000 metų. Tuomet įvyko tas baisusis sukilimas Danguje, apie ką miglotai galima suprasti iškraipytame Apreiškime Jonui, kai kuriose Biblijos vietose. Teokratija buvo šiek tiek atgaivinta prieš 38 000 metų, atvykus į pasaulį Adomui su Ieva. Bet po Ievos pražangos su Žemės gyventoju ir ta teokratija pasibaigė. Nuo to laiko daugiau teokratijos šiame pasaulyje nebuvo. Jėzus net nepabandė atgaivinti teokratijos Žemėje, nors formaliai galėjo po stebuklingo minios pamaitinimo. Bet juk labai aiškiai to atsisakė… Apreiškimai padeda žmogui susivokti tik dvasiniuose jo ieškojimuose. Valdymo tvarką turi nusistatyti patys žmonės. Ir kol ta valdymo tvarka neatitiks dvasinių idealų, tol ir ji nieko gero pasauliui neduos…… Skaityti daugiau »
daugumai orus gyvenimas išvykti ir dirbti juodžiausius darbus kitatučiams, neturėti savo būsto, neišgyventi iš valstybės nustatyto atlyginimo minimumo
LTSR – taip iš Mūsų tyčiojamasi nebuvo. Admkus tapo prezidentu negyvenęs tris metus Lietuvoje kaip to reiklauja LR Konstitucija – jo prezidentavimas antikonstitucinis?
roshe run, nike roshe, glasses frames, barbour outlet, iphone case, ralph lauren, houston rockets jerseys, juicy couture outlet, north face, washington wizards jersey, giuseppe shoes, northface, baseball jerseys, oakley, cheap true religion, swarovski jewelry, nike outlet, golden state warriors jersey, coach store, sacramento kings jersey, adidas superstar, timberland boots, hogan outlet, nike.dk, ralph lauren, oakley outlet, hollister kids, san antonio spurs jerseys, patriots jerseys, giuseppe zanotti sneakers, cheap michael kors, ecco outlet,ewtu ray bans outlet, detroit pistons, heat jerseys, coach outlet, tracksuits store, utah jazz jersey, chrome hearts, oakley8