delfi.lt
Paskutiniųjų metų įvykiai pakoregavo mūsų saugumo aplinką. Ir kas galėjo pagalvoti, kad turėsime tiek visokių krizių, įtampų ir pavojų. Kaip iš gausybės rago pasipylė pandemija, migrantai, ribojimai ir net gresiantis karas. Ilgą laiką galvojome, kad pasaulis yra stabilus, ateitis prognozuojama, mūsų mažieji gyvenimai saugūs ir nuspėjami. Tik viskas bus geriau. Juk, esame NATO, visateisė Europos Sąjungos dalis. Tarsi, turėtume jaustis saugūs, o Gerovės valstybė, užtikrins visa, ko mes tikėjomės. Ar tikrai? Istorija baigėsi, kam ji įdomi. Pasirodo nesibaigė.
Iš kažkokių stalčių ar net spintų pradėjome traukti senus visuomenės receptus, kaip gi reikia gyventi ir auklėti savo vaikus. Nes kažkas nebeveikia. Nes gali būti visaip. Ir gerai, ir labai blogai. Kažkas prisimena, kad mokykloje mokė dalykų, kurie šiandien visai praverstų. Kitas mena, kas jam buvo pasakyta, ką jis turi daryti sunkiu metu, ištikus krizei šalyje. Gal per anksti nurašėme tą istoriją, šimtametinę ar net tūkstantmetinę, ir per anksti, užmiršę pareigas, puolėme rūpintis esamomis ar menamomis teisėmis? O gal gyvenimas vyksta ne pagal mūsų įsivaizdavimus, o pagal gamtos ar Dievo nurodytus dėsnius? Švento Rašto 127 psalmėje sakoma: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.” Panašu, kad jei valstybėje piliečiai gyvena tik savo individualistinėmis tiesomis besivadovaujantys, o Dievo tiesos nepažįstantys – vargu, ar tokia valstybė gali būti apsaugota nuo pavojų. O ir patirčių turime įvairių. Puikiai mename, 1991 -ųjų sausio įvykius, kai Lietuva ir teisingumu tikėję beginkliai tautiečiai iškovojo laisvę ir nepriklausomybę besąlygine meile ir tikėjimu savo Tėvyne.
O kiek mūsų rastųsi šiandieną, kurie nepabūgę tankų stotų už Lietuvą? Stebiu savo artimoje aplinkoje esantį jaunimą – čia Lietuvoje ir išvykusį studijuoti į užsienį, menu savuosius studentus, gilinuosi į savo vaikų mąstymą. Kokios yra „Y“ ir „Z“ kartų vertybės? Ar vis ryškiau pastebima minėtų kartų individualizmo ar vartotojiškumo išraiška sutelks juos bendram tikslui? Duok Dieve. Tik norisi būti ir vėl atviram – deja, bet nesu tikras, kad didžioji dauguma jų – besąlygiškai stotų ginti Tėvynės, kad sugrįžtų iš užsienio reikalui esant. Šiai dienai statistika žiauri. Pagal atliktą Lenkijos Nacionalinės gynybos universiteto sociologinį tyrimą apie Baltijos šalių visuomenių valią gintis ir priešintis rodo, kad savo šalies ginkluotoje gynyboje būtų linkę dalyvauti 29,9 proc. apklaustųjų Lietuvoje, iš jų tikrai dalyvautų tik 4,9 proc., o 25,7 proc. tik greičiausiai dalyvautų.
Pilietinio ir patriotinio jaunimo rengimas yra kiekvienos bendruomenės ir valstybės pareiga. Turime ruoštis kiekvieną dieną, kad galėtume ir vėl stoti ginti mūsų Laisvę, ypatingai šalia turėdami nedemokratinių režimų, neprognozuojamus kaimyninių valstybių vadovus, kurie jau kuris laikas kelia neramumus, žvangina ginklais, siunčia gausias karines pajėgas prie sienų ir kuriais negalime pasitikėti.
Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra panašu, kad dirba šioje srityje. Krašto apsaugos ministerija ir mūsų Nacionalinės gynybos ir saugumo komitetas kartu dėjo pastangas, kad būtų paruošta šių dienų aktualijas atspindinti bei visa saugumo modelį apimanti Nacionalinio saugumo strategija, kuri visai nesenai buvo patvirtinta Seime. Strategija remiasi visaapimančiu saugumo modeliu – valstybės gynyba, valstybės ir piliečių atsparumu ir Lietuvos Respublikos interesus atitinkančios tarptautinėmis saugumo sistemomis. Dokumente sakoma, kad saugumas yra visų ministerijų, visų institucijų, visų piliečių reikalas, todėl ir krizių valdymas turi būti kuo labiau koordinuotas ir tarpusavyje integruotas. Todėl Lietuva turi ugdyti valstybę ginti pasiryžusius piliečius, remiant pilietiškumą ir patriotiškumą ugdančias nevyriausybines organizacijas, plečiant gynybos pagrindų mokymą visose švietimo pakopose ir įgyvendinant inovatyvias neformaliojo ugdymo priemones.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.