Vadas savo kareiviams laužtuvu perskrodė pilvus ir dar gyvus sudegino.
2023 m. rugpjūtį Rusijos armijos Baškirijos karių būrio „Vatan“ vadas Ramilis Ulmasbajevas, pasivadinęs „Samurajumi“, nušovė tris jam pavaldžius kareivius – kontraktininkus ir sudegino juos dar gyvus. Apie tai leidiniui „Vot Tak“ pranešė liudininkai, tarnavę tame būtyje. Leidinio žurnalistai rekonstravo tragiškų įvykių grandinę ir papasakojo apie specifinius papročius Rusijos daliniuose Ukrainos fronte.
2023 m. balandį iš Ufos į karą buvo išsiųsti dalinio „Vatan“ (išvertus iš baškirų kalbos – Tėvynė) kariai. Tuomet jo vadas Ramilis Ulmasbajevas pažadėjo „padaryti viską, kad berniukai grįžtų gyvi ir sveiki su pergale“. Baškirų televizijos kanalas BST parodė du interviu su „Baškirų samurajumi“: 2022 m. gruodį ir 2023 m. kovą. Juose jis giriasi savo koviniais nuopelnais ir kalba apie savo patirties, kurią perduoda pavaldiniams, svarbą.
Po keturių mėnesių jis žiauriai nužudė tris pavaldinius: Ilnarą N. (šaukinys „Svyatoy“), Salavatą R. (šaukinys „Yakuza“) ir Aidarą A. (šaukinys „Rafa“). Pasak liudininkų, Ulmasbajevas peršovė jiems kelius, laužtuvu perskrodė pilvus ir sudegino dar gyvus.
Pirminis konfliktas tarp dalinio kariškių įvyko 2023 m. rugpjūčio 21 d. Melovatkos kaime, Luhansko srityje. Du kariškiai ėmėsi auklėti ( mušti ) tarnybos draugą dėl to, kad nuo jo sklido alkoholio kvapas. Tada mušamasis griebė automatinį šautuvą ir paleido šūvių seriją vienam savo skriaudėjų į krūtinę, po to jį apvertė ir paleido dar seriją į nugarą. Šią situaciją matė daug žmonių.
Tada būrio vadas „Samurajus“ pasiėmė keletą karių, ir, apsiginklavę kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiu, jie nusprendė pašalinti nusikaltimo liudininkus iš savo bataliono. Tie taip pat apsiginklavo ir užėmė žiedinę gynybą. Tačiau „Samurajus“ iššovė iš granatsvaidžio ir vyrai išsibėgiojo. Bet jam pavyko sučiupti tris vaikinus, kurie matė žmogžudystę. Jis šovė jiems į kelius ir ėmė daužyti laužtuvu. Tada laužtuvu perskrodė jiems pilvus. Pasak liudininkų, dar gyvi jie buvo pakrauti į UAZ visureigio bagažinę ir kažkur išvežti.
Tik po to būrio kariai per žmonas, motinas ir pažįstamus ėmė masiškai skųstis karinei vadovybei. Šioje situacijoje prokuratūra „nebegalėjo vilkinti bylos“. Buvo paskelbta tų trijų vaikinų paieška. Jų kūnai buvo rasti rugsėjo pradžioje miško juostoje netoli dalinio.
„Samurajus“ ir jo vairuotojas, kuris vairavo automobilį tuo metu, kai buvo nužudyti kariai, buvo sulaikyti įtariant juos nužudymu. Tyrėjai aukų šeimoms pasakojo, kad Ulmasbajevas pranešė apie trijų kariškių „pabėgimą“, siekdamas apkaltinti juos pačius.
„Samurajus“ buvo išvežtas į tardymo izoliatorių, o su vairuotoju tyrėjai „dirbo beveik savaitę“. Galiausiai jis parodė nusikaltimo vietą ir prisipažino, kad padėjo viršininkui įkelti tris sužeistuosius į UAZ bagažinę ir juos nuvežė prie Lugano upės užtvankos. Jie apipylė juos benzinu ir padegė. Nesudegusius kūnų likučius sprogdino granatomis, kad sudraskytų į kuo mažesnes dalis, kad kūnų nebūtų galima atpažinti.
Teismas „Samurajų“ nuteisė 25 metus kalėti. Liudininkai papasakojo ir daugiau detalių apie „Samurajaus“ dalinyje buvusias taisykles. Viena plačiai taikytų nuobaudų kareiviams buvo sodinimas į duobę. Ši duobė buvo naudojama nuolat, „ji niekada nebuvo tuščia“. Duobė buvo dviejų su puse metro gylio ir pusantro metro pločio. Viršuje įrengtos grotos, pro kurias lyja lietus. Jei pasitaikydavo „normalūs“ sargybiniai, tai jie atnešdavo įkalintiesiems maisto, cigarečių, putplasčio lakštų miegoti Nes visi žinojo: šiandien tu kitus saugai, o rytoj pats ten sėdėsi. Kita bausmė buvo prirakinimas prie medžio, kur palikdavo parai laiko ir dar ilgiau ant saulės ir lietaus be maisto ir vandens.
Visi žinojo, kas vyksta būryje, tačiau niekas iš vadovybės nekreipė dėmesio į nukentėjusiųjų ir liudininkų skundus tol, kol neįvyko minėtos masinės žudynės. Tiesa, galima buvo iš būrio vado nusipirkti atostogas. Už 14 dienų atostogas kareivis turėjo susimokėti 60 tūkst. rublių.