respublika.lt
Tik per plauką Lietuva antrąkart netapo Gelbėtojo mito auka. Šiuo atveju – Gelbėtojos.
Gelbėtojo mitas – vienas iš didžiųjų politinių mitų, kurių visuomenė pradeda alkti krizių, sukrėtimų, nestabilumo laikais. Į 2008 m. finansų krizės parklupdytą Lietuvą tartum iš dangaus (iš Briuselio), pačios Apvaizdos atsiųsta, 2009 m. nusileido Dalia Grybauskaitė, įkūnijusi kolektyvinės mitinės sąmonės, tiksliau – vaizduotės, lūkesčius, pavargusios nuo Lietuvos politikų vidutiniškumo ir pilkumo, dažnusyk apsimelavusių ir apsivogusių, negalinčių žiūrėti žmonėms į akis. O čia narsioji mergelė, be išvedžiojimų kalbanti trumpai drūtai, kapotais vientisiniais sakiniais, lyg aforizmais ar karinėmis komandomis, su panieka iš aukšto žvelgianti į susikompromitavusias partijas ir jų suprakaitavusius, pleiskanotus veikėjus, žadanti išgaudyti visus iždo vagis, laurus Lietuvai skinanti tarptautinėje politikoje.
Tikras mito pergalės prieš tikrovę paminklas – šios Mykolo Burokevičiaus bei Mykolo Algirdo Brazausko ugdytinės ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos monolitas, dėl kurio konservatoriai negrįžtamai ir nepataisomai prarado tapatybę. Visomis išgalėmis prisidėdami prie naujos D.Grybauskaitės tapatybės, mažai ką bendro turinčios su jos realia biografija, kurios baltų dėmių net pati Rūta Janutienė savo knygos „Raudonoji Dalia“ antroje laidoje nepajėgė išgaudyti – tiek jų daug.
Bet kai kurių nutylėtų D.Grybauskaitės gyvenimo faktų nereikia ieškoti Rusijos slapčiausiuose archyvuose – tarkim, jos Europos Komisijos etapas, ne menkiau mitologizuotas: „Metų komisaro“ (2005 m.) titulas ir pan. Bet finišas buvo anaiptol nepergalingas, veikiau – gėdingas: panelė komisarė, atsakinga Europos Komisijoje už finansinį programavimą ir visos Europos Sąjungos (ES) biudžetą, pramiegojo atslenkančią 2008 m. finansų krizę, o skaudžiausia – nepastebėjo, kad Graikija, iki ausų klimpdama į skolas, už nosies vedžioja Europos Komisiją ir visas ES nares. Bet kai trenkė 2009 m. rudenį Graikijos skolų skandalas, panelė komisarė, palikusi kitiems šią košę srėbti ir gelbėti bankrutavusią Graikiją, jau buvo įsitaisiusi Vilniuje, S.Daukanto aikštėje ir gelbėjo Lietuvą.
Nūnai ir vėl Lietuvai reikia Gelbėtojo(s). Strateginiuose žiniasklaidos postuose įsitvirtinę D.Grybauskaitės dvaro rekrūtai – žurnalistai, apžvalgininkai, politologai – skaičiavo kovos su pandemija fronte premjero Sauliaus Skvernelio ir jo komandos tikras ir tariamas klaidas neužmiršdami paklausti: o kur prezidentas Gitanas Nausėda, pasigesdami jo lyderystės, spirte spirdami jį imtis bemaž Napoleono vaidmens. O Aurelijui Verygai žiniasklaida pastatė personalinį ešafotą, į kurį jis buvo atvilktas jau pirmąją pandemijos valandą. Todėl A.Verygą būtų galima tituluoti pirmąja koronaviruso auka mūsų krašte.
Kadangi Vyriausybė niekam tikusi, valstybę ištikusi lyderystės krizė, nėra kam ginti Lietuvos nuo juodosios negandos, metas į sceną įžengti Gelbėtojui(ai). Ženklą paslaugiai davė finansų ministras Vilius Šapoka, D.Grybauskaitei įkūręs COVID-19 fondą ir ją paskyręs vadove. Dar nė kojų neapšilusi Gelbėtoja paskelbė, kad prezidentas su premjeru jau sutarę pakeisti A.Verygą – taikyta į silpniausią vietą, nuo kurios būtų prasidėjusi valdžios griūtis ir chaosas (lyg atsitiktinai tuo pačiu metu konservatoriai pradėjo svarstyti apie laikinąją vyriausybę, kuriai vadovautų D.Grybauskaitė).
Kodėl šįsyk Gelbėtojo mitas nesuveikė? Prezidentas G.Nausėda nesusigundė Napoleono vaidmeniu, mieliau pasirinko likti demokratiškos valstybės vadovu; nors Jo Ekscelencijos santykiai su valdančiąja dauguma toli gražu ne šilkiniai, dėl bendro intereso nesutiko aukoti A.Verygos. Svarbiausia – Gelbėtojui(ai) nė mažiausios erdvės nepaliko pats premjeras S.Skvernelis, protingai ir ryžtingai stabdydamas užkratą.
Mitui didžiausią pavojų kelia racionalus protas, kritiškas mąstymas. Nuo vieno „Kauno forumo“ talentingo publicisto Algimanto Rusteikos švelnaus prisilietimo V.Šapokos Gelbėtojai įkurtas fondas sugriuvo it kortų namelis: fondo nerasta Registrų centre, nerasta ir ministro įsakymo, kurio negalėjo ir būti, nes ministerija, kaip ir kitos biudžetinės institucijos, negali tapti paramos teikėja ar gavėja, taigi fondas, kaip ir pridera jį sukūrusiai mitinei sąmonei, yra miražas. Fantomo vaidmenį tebuvo lemta suvaidinti ir bandžiusiai sugrįžti Gelbėtojai.
P.S. Jeigu jau prakalbome apie vaidmenis (Napoleono, Fantomo), ar būtų didelis netaktas S.Skvernelio Ministrų kabinete vienam jo nariui skirti Judo vaidmenį?