Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Veidaknygė

Pagaliau Lietuvos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pasirodė viešumoje. Ir ne bet kur, o Seimo tribūnoje, atsakinėdama į parlamentarų raštu pateiktus klausimus. Prisimenu, kaip man virpėjo kojos stovint garbingiausioje valstybės tribūnoje pirmą sykį. Ir antrą, ir trečią… ir paskutinį.

Tačiau Ruokytė-Jonsson be mažiausio jaudulio ar virpulio, juo labiau baimės stovėjo priešais Seimo narius demonstruodama storą nepramušamą biurokratės odą. Kad tai šalta biurokratė, kuriai nepažįstamos žmogiškos silpnybės ir jausmai, byloja ir ciniškas apskaičiavimas: iš lapo skaitomus atsakymus ištempti 20 min. (tiek pagal Seimo statutą skiriama Vyriausybės nario atsakymams), kad nebeliktų laiko Seimo nariams tiesiogiai užduoti klausimų, į kuriuos jau derėtų atsakinėti ne iš lapo.

Bet intelektualusis Vytautas Rubavičius grakščiai išsityčiojo (ČIA) iš Lietuvos kultūros ministrės užsienietiška pavarde lietuviškos antikultūros rudimento – pomėgio imant naują savo atsakymų popieriaus lapą paseilinti pirštų galiukus. Pridurkime: ir pirštais šluostyti nosį. Bet šiurpino ne tik kultūros ministrės kūno kalba. Ne mažiau – ir pati šneka. Nyki valdininkės kanceliarinė kalba (raštu), niekad neįtartum, jog ji – kultūros ar meno žmogus. Neatsitiktinai Ruokytė-Jonsson Kultūros ministeriją lygiuoja į Energetikos ministeriją.

Ir dar klaikiau šneka gyvai: „kad išsaugoti…“ Dar nė vienas iki šiol Lietuvos kultūros ministras nevartojo jungtuko kad su bendratimi. Supranti, kodėl Seimo nariams kilo abejonių dėl kultūros ministrės išsilavinimo. Pasirodo, Ruokytė-Jonsson aukštąjį mokslą įgijusi pagal individualų grafiką ir nenuolatinėmis studijomis.

Todėl nieko nuostabaus, kad ši kultūros ministrė Nacionalinio operos ir baleto teatro laikinuoju vadovu paskyrė bankininką, kuris, kaip baisisi šio kolektyvo muzikantai, neskiria arfos nuo fleitos.

Nieko nuostabaus, kad šiai kultūros ministrei neskauda širdies dėl nekilnojamo turto plėtotojų niokojamo ir griaunamo Vilniaus senamiesčio.

Nieko nuostabaus, kad ši kultūros ministrė piestu stojo prieš Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko „Laisvės karį“ (Vytį) Lukiškių aikštėje suvienydama visus mankurtus ir meno diletantus, samprotaujančius, ar Vytis nėra per daug agresyvus, kuo skiriasi arklys nuo žirgo ir pan.

Mankurtui bandymas atgaivinti istorinę atmintį sukelia nepakeliamą galvos skausmą. Žiūrėdamas tolimais 1983-iasiais Jaunimo teatre Eimunto Nekrošiaus režisuotą Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimmečiais diena“, aš niekad nebūčiau patikėjęs, kad aktoriaus Sauliaus Bareiko vaidinamas Mankurtas galėtų tapti Lietuvos kultūros ministru, tegul ir apsimetęs teatro žmogumi.

P.S. Dėkingas V.Rubavičiui, kuris atkreipė dėmesį į Ruokytės-Jonsson nevalingą pirštų laižymą. Smalsu, ar per tas 20 min., praleistų Seimo tribūnoje, ji nepritrynė ant pirštų galų ir liežuvio pūslių? Suskaičiavau iki 20 lyžtelėjimų, paskui pamečiau skaičių.

Pabandykite ir Jūs – ne seilinti pirštus, bet paskaičiuoti. Smagaus skaičiavimo.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top