– Tai sakote pedofilijos nebuvo? – atsargiai teiraujuosi.
– Nieko nebuvo. Nieko įdomaus, – atsako.
– Tikrai, tikrai nieko? – tikslinuosi.
– Tikrai nieko, – geranoriškumu trykšta teisėsauga.
– Suprantate, paprastas buitinis konfliktas, na, mergaitė patvirkinta kiek. Tas taip. O daugiau – tik žmonių fantazijos…
– O kas tvirkino mergaitę, pedofilai ? – smalsauju.
– Ką jūs, kokie pedofilai. A… taip. Seneliai. Seneliai tvirkino, – teisėsauga rimtai rėžia teisybę motulę.
– Ištvirkę seneliai tvirkino anūkę? – nesuprantu, kodėl seneliai taip begėdiškai su anūke. – Jie neturėjo ką veikti?
– Na, tyrimo ‘turėjo, ką veikti ar ne’ tokio nedarėme, – atvirai šypsodamasi dėsto. – Tyrimo – tvirkino ar ne – irgi nedarėme, – jau net kaip draugui atvirauja. – Mes tik įrašus darėme. Mūsiškiai ten pasiklausymo įrangos seneliams nežinant sugebėjo primontuot.
– Aha. Supratau. Jūs iš įrašų nustatėt – seneliai demonstravo anūkei kažkokias grožybes, maudė be žaisliukų, rodė nuogišių paveikslėlius, vadino vienas kitą ir ją mažybiniais, bet tikrai gašliais žodžiais, – supratingai dėstau.
– Šiek tiek gal kitaip, na.. – kažkokiais neaiškiais garsais suniurna teisėsauga.
– Nenaudėliai fotografavosi kartu nuogi internetui, dar ir tikriausiai išrengę anūkę rodė per langą kaimynams, – piktinuosi jau nebesivaržydamas.
– Nelabai, – stebiu murmant sau panosėj teisėsaugą ir jau susidomėjusią žvelgiant į mane.
– Nelabai? Sodint tokius senelius reikia, sodinti, – karščiuojuosi. – Pensijas atimti, neleist nemokamos kavos į Vilnių, – nebelaiko savitvarda.
– Mes nuteisėme. Juos, – iškilmingai pertraukia mane teisėsauga.
– Su turto konfiskacija, iki gyvos galvos ir sušaudymu? – nespėjęs atvėsti viltingai atitariu.
– Bauda, – nukerta teisėsauga.
Nutylu, pagalvoju ir sprogstu:
– Kokia jūs teisėsauga, tik bauda už nuogybes plastikiniame dviejų pertvarų lange, rankų nelaikymą, gašlias demonstracijas praeiviams praskleidus lietpalčius, ir tik bauda. Tik bauda!!! Bauda??? – neišlaiko nervai.
Kilnus pasipiktinimas ima viršų. Rėkiu paėmęs teisėsaugai už atlapų tiesiai į veidą.
– Bauda, – atsitraukdama teisėsauga tvyksteli šalčiu.
Ir juk suprantu ją. Kai piktinuosi – seilės trykšta.
– O bauda už ką? – drąsiai metuosi persekioti.
Teisėsauga išpučia krūtinę, suneria rankas, oriai pakelia valingai didvyrišką teisėsauginį smakrą:
– Už kalbas. Ilgai neturėjom kaip užčiaupt. Pričiupom, kai neišlaikę liejo pyktį apie iškrypėlius prie vaiko. Nors buvusi teisėja prašė sustoti, vėlu. Prisikalbėjo, – teisėsauga atsipalaiduoja, rankos pirštai išsineria tam, kad barbentų į palangę…
– Br, br, br… – pradeda aidėti koridoriuje.
Sustingstu.
– Br, br, br… – barbenimas pereina į ritmą.
Ženklas ne koks, apdairiai sumoju. Juk irgi kalbėjau. Ir Ivanauskas kalbėjo. Ir gydytoja. Jiems tik pakalbėk.
– Tai gal aš jau eisiu? – akimis šaudydamas į šalis pabrėžtinai lėtai imu nuo palangės skėtį.
– Taip, taip. Gal jūs… – stebiu tariant kažko besistebeilijančią į koridoriaus galą teisėsaugą.
– Pats žinau, kas man geriau, aiškins mat – drąsiai spiriu į tuščią plastiko butelį tolokai nuo pokalbio vietos ir krūpteliu.
O jei įsirašė?