Kelią pasaulinei skalūnų revoliucijai į Lietuvą valdžia nutarė pralaužti kvaišinančiomis propagandos dujomis. Tiesos.lt jau rašė apie Lietuvos geologijos tarnybos planuojamą propagandinį turnė po Žemaitiją ir tuo tikslu parengtą propagandinį filmą „Skalūnų dujos Lietuvoje. Saugi aplinka ir ekonominė nauda“.
„Minijos nafta“ direktoriaus Thomo Haseltono dešinioji ranka, gamybos vadovas Ignas Vaičeliūnas ruošiasi naujam sezonui. skalunai.info nuotr.
Šiandien skelbiame dviejų specialistų – 25 metų patirtį turinčio geologo, hidrogeologo, naftos gavybos inžinieriaus Vytauto Švanio ir režisieriaus bei dramaturgo Simono N. – komentarus apie šio neva pažintinio filmo dalykinę ir meninę vertę.
Vytautas Švanys. Kvalifikuotai parengtas juodos ir baltos propagandos mišinys
Šis Geologijos tarnybos užsakymu parengtas propagandinis filmukas – kvalifikuotai parengtas juodos ir baltos propagandos mišinys: daug teisingos informacijos, bet ir daug iškraipymų, netikslumų, svarbių dalykų nutylėjimų.
Viskas pateikta, kaip norėtųsi, kad būtų, ir visiškai ignoruojami faktai, kaip yra iš tikrųjų, kokia yra padėtis ten, kur jau dabar vykdomi skalūnų gavybos darbai. Ir tas nutylimas faktas yra labai grėsmingas: visur, kur tik vyksta skalūnų angliavandenilių gavyba, yra stebimas vandens ir aplinkos užterštumas.
Akivaizdžiausiai manipuliacijos pasimato, kai statinį modelį specialistai ima taikyti dinaminiam procesui. Pavyzdžiui, kai kalbama apie nelaidžius vandensparinius sluoksnius, visiškai ignoruojama tas faktas, kad hidraulinio plėšymo metu jie bus pažeisti, kad bus pažeista tektoninė pusiausvyra, atsivers plyšiai ir tektoniniai lūžiai.
Kitas pavyzdys – aiškinama apie apsauginių kolonų leidimą ir cementavimą, bet nutylima, kad dėl geologinių ir technologinių komplikacijų daugeliu atveju yra neįmanoma kokybiškai užcementuoti. Kalbama apie hermetiškumo patikrinimą, bet nutylima, kad technologiškai neįmanoma tą nehermetiškumą pašalinti.
Kai pasakojama apie chemines medžiagas, naudojamas hidraulinio plėšymo darbuose, nuolat akcentuojama, kad tos medžiagos yra leistos naudoti ES. Išties ES leista naudoti ir naudojama daugybė įvairiausių labai toksiškų, radioaktyvių medžiagų, bet juk tai joks argumentas – svarbu, kokiu tikslu naudojama, kokie naudojimo mastai, kaip tai saugu, kaip tai gali veikti aplinką, žmones. Filmuke nutylėta, kad į žemę bus pumpuojami milžiniški kiekiai toksinių medžiagų, kad dalis jų grįš į paviršių ir nėra jokių saugių būdų jas utilizuoti.
Seismologė kalba, kad hidraulinio plėšymo metu nebuvo užfiksuota seisminių impulsų. Teisingai, jų ir negali būti užfiksuota, nes jų nėra. Bet hidraulinio plėšymo metu sluoksnyje sukeliamas milžiniškas slėgis, kuris išbalansuoja tektoninę pusiausvyrą sukeldamas įtampas, ir yra tik laiko klausimas, kada tos įtampos „išsikraus“ didesniais ar mažesniais žemės drebėjimais.
Be to, filme tapatinamas įprastų ir išsklaidytųjų angliavandenilių išgavimas, nors mastai ir technologijos skiriasi, ypatingai skiriasi poveikis aplinkai.
Pateikta nauja, iki šiol nežinoma informacija, kad skalūnai hidrauliniu plėšymu gręžta jau dviejuose gręžiniuose ir gauta nafta. Tačiau nė žodžio apie šio proceso poveikio aplinkai vertinimą? Kur informacija visuomenei apie tokius darbus? Ką veikia visi tie Aplinkos ministerijos ir Regiono aplinkos apsaugos departamentai?
Simonas N.: Akivaizdi režisūrinė manipuliacija
Šis filmas – propaganda, kuriama naudojant režisūrinius (dramaturginius, vizualinius ir akustinius) triukus bei banalius, bet visad veikiančius šablonus.
Visi kadrai, žargonu kalbant, akivaizdžiai „pastatyti“ ieškant kuo dinamiškesnio ir erdvesnio kompozicinio sprendimo. Tam naudojami energingi, perspektyviniai rakursai, baltai „iššviesti“, kai kur parenkami net baltai spindintys interjerai. Gerai, pozityviai atmosferai kurti neatsitiktinai parenkamos saulėtos dienos. Į akis krinta ir toks „sutapimas“: beveik visuose kadruose informaciją pateikia žmonės, vilkintys melsvų pustonių drabužius – tradicinis skaidrumo įvaizdis.
Geologinės schemos, kuriose taip pat nestinga melsvuose laukeliuose pateikiamų faktų, rodomos ryškios ir spalvingos, o tuo metu fone nuolat skamba neva pozityvi, atpalaiduojanti muzika – vadinamoji chill out (tarsi tikslinė auditorija būtų infantilai). Tokia muzika atpalaiduoja sąmonę ir kritinį mąstymą. Atkreipkite dėmesį – kai rodomi kadrai iš gręžybos aikštelių su dailiais, energingai ir pakiliai dirbančiais bei besišypsančiais gręžėjais (pagal senus gerus socrealizmo pavyzdžius!), tada muzika skamba dar energingiau, žvaliau, pakiliau… Ir išties – negi rodysi realius gręžimo garsus, prakaitą ir gana įtemptą atmosferą, kuri dažna bet kokiame darbe, o ypač tokiame pavojingame?
Ausį rėžia ir tai, kad filmuko pradžioje specialistai kalba kone mokyklinėmis mokytojų, dėstančių vaikams pradinį abėcėlės kursą, intonacijomis. Dažnai jų akys „gaudo informaciją danguje“, o rankos sunertos (ypač skalūnų priešininko Gedimino Motuzos!) – tokia kūno kalba tarsi susilpnina pasitikėjimą jais. Bet čia ir yra gudrybė – po jų visada rodomos tvirtas, aiškus, vyriškas tiesiai žiūrintis ir užtikrintai, bet liaudiškai paprastai kalbantis mūsų mielas dėdė Ignas Vaičeliūnas. Kontrastas vykęs: prieš tai kalbėjo visokie nelabai išmanantys teoretikai, laboratorijų ir kabinetų žmonės, o čia – pats šefas, praktikas, realus ir paprastas naftos ūkininkas.
Ypač tas kontrastas išnaudojamas rodant G.Motuzą: šis filmuojamas pabrėžtinai „teoretinėje“ aplinkoje: už nugaros – žemėlapis ir muziejiškai po stiklu sudėliotos iškasenos. Kitaip nei kituose kadruose, G.Motuza filmuojamas erdvę sumažinant iki minimumo – kone prispaustas prie sienos. Psichologiškai erdvė dar labiau suspaudžiama rodant sunertas geologijos eksperto rankas, o dešinioji – dar ir neurotiškai trūkčioja (matyt, nuo natūralios įtampos, bet ir tas išnaudojama…).
G.Motuzos pasisakymas – blankus, neužtikrintas, be to, jam skiriama mažiausia laiko (atkreipkite dėmesį, kaip žaidžiama kadrų trukmės kontrastais šiame filme…). Po Motuzos išgąstingų ir neužtikrintų „paveblenimų“ iškart rodomas penkiskart ilgesnis grėsmių paneigimo kadras – jame matome nepalyginamai labiau užtikrintą, savimi pasitikintį ekspertą, apsiginklavusį visokiausiomis schemomis.
Pačios skalūnų uolienos, dėl kurių kilo „tiek daug triukšmo ir grėsmėmis įsibauginusių žmonių gandų“ (toks medijų sukurtas kontekstas), rodomos jaukiose medinėse dėžutėse, išdėliotos ant žalios, sultingos pievos, vešliai lapojančių medžių apsupty – tiesiog aiškumo idilė. Pasirinktas gamtos kampelis, kuriame darniai sugyvena gelžbetonio blokai su tiesiog vešėte vešinčia žaluma. Kadre stovi doro ūkininko drabužėliais apsirengęs ponas ir kaip vaikams rodo, kokios paprastos tos uolienos, ir skyla lengvai, todėl esą ir vadinamos skalūnais…
Artėjant prie pabaigos, slopstant žiūrovo dėmesiui, natūralu, taikomi vis primityvesni, paprastai reklamose taikomi smegenų plovimo metodai: neatsitiktinai apie vieną rimčiausių problemų – žemėdrebas – kalba daili pupytė su nemaža iškirpte. Dešinę jos pusę dar labiau praskleidžia į marškinėlius įsegtas, juos tiesiog „nurengiantis“ mikrafoniukas. O pati pupytė savo kalbėjimu ir „charizma“ labiau panaši į orų mergaites, o ne į geologijos specialistes… Dėmesys nuplaukia… Pala pala – apie kokias seismines grėsmes jūs čia kalbėjote?…
Šios propagandos viršūnių viršūnė – Vaičeliūno rankose laikomas „Žalios girios“ mineralinis buteliukas su… skalūnų alyva – su „riebiais tokiais gyvūniukais“… Kitaip sakant – kone mineralizuotas, iš žemės gelmių motinos gamtos dovanojamas kokteilis, subalansuotas ir žaliavalgiams, ir mėsėdžiams.
Juokai juokais, bet sulėtintas kadras su „Žalios girios“ ryškia etikete ir tame buteliuke saulės šviesoje maloniai teliūskuojančiu nepavojingu skysčiu – idiotiška, bet veiksminga garsios mineralinio reklamos parafrazė. Bet žiūrovas jau dėmesio nebesutelkia, tad ir į tokią nesąmonę nekreips dėmesio.
Dar viena pastaba – vinjetėje nuolat naudojamas multiplikacinis naftos gręžinio siurbliukas. Turint omeny, jog tikslinė auditorija – suaugę infantilai, tai paveiku: žmonėms įprasta naftos išgavimo technika švelniai brukama, tarsi ji būtų naudojama ir skalūnų hidraulinio ardymo atveju. Toks faktų sukeitimas „suprantamas“: negi rodysi animaciją, kaip gręžiamos ir sprogdinamos uolienos?…
Filme daug nutylėtos informacijos, daug nutylėtų problemų, faktai sąmoningai pateikiami specifiniais, filmo užsakovams naudingais rakursais. Pavyzdžiui, I.Vaičeliūno kalba apie technologijos saugumą apsiribojo idiotišku gręžybos aikštelės pocementinės plėvelės – neva svarbiausio ir pakankamo saugumo garanto – demonstravimu. Bet nerodami toksinių atliekų, liekančių po tokio gręžimo, atviri ir garuojantys rezervuarai ir kt.
Žodžiu, tai elementarios kritikos neatlaikantis propagandinis filmukas, bet jis sueis kaip saldainiukas tai tautos daliai, kurią 20 metų dresavo TV, pramogos ir lengvi delfio skaitaliukai. Užsakavo požiūriu, turint omeny, kad klipo tikslinė auditorija – infantili masė, propagandinis filmas tiesiog puikus.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam