Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Baltarusijos visuomenininkė, pasisakanti prieš branduolinių jėgainių plėtrą regione, Tatjana Novikova laikinai buvo tapusi nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje. Bandymai teisme išsiaiškinti tokio sprendimo motyvą atsimušė į kol kas nepramušamą valstybės paslapties sieną.
„Tikėjomės, kad teisme Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovai supažindins teisėjus su ta slapta medžiaga, kuria remiantis buvo priimtas sprendimas. Iš pradžių nustebino jau tai, kad posėdis paskelbtas uždaru. Dar daugiau – posėdžio metu nebuvo paaiškinti jokie tokio URM sprendimo motyvai ir priežastys. Viskas laikoma paslaptyje. Net nuo teisėjo, – stebisi demokratinės Lietuvos praktika T. Novikova. – Tad daryčiau paprastą išvadą – kaltinimų, kurių pagrindu manęs, kaip pavojingo asmens, neįleido į Lietuvą, tiesiog neturima. Aš tuo esu įsitikinusi dėl paprastos priežasties – jei būtų kuo mane kaltinti, tai tie kaltinimai ar įtarimai ir būtų aiškiai suformuluoti ir pateikti.“
Akivaizdu ir tai, kad „pavojinga“ Lietuvai T. Novikova buvo tik tris mėnesius, prieš referendumą dėl Visagino AE (VAE) statybos. Į Lietuvą taip pat nebuvo įleistas ūkininkas Nikolajus Ulasevičius nuo Astravo bei dar keli asmenys, kurie, kaip ir T. Novikova, dalyvauja Baltarusijos branduolinės energetikos priešininkų judėjime, kurio veikloje – ir kova už visą regioną be atominių elektrinių. Jiedu, kaip žinia, vyko į Vilnių Seimo konferencijos „Lietuva-Baltarusija: atominės energijos kaimynystė“ organizatorių kvietimu, kur turėjo skaityti pranešimus apie Baltarusijos Astravo AE žalą.
Kodėl nenorima Astravo AE?
„Važiavome į Vilnių ne apie Visagino AE rėkauti, o papasakoti, ką žinome apie Astravo AE, – aiškino T. Novikova. – Esame prieš jos statybą, nes tai kurortinė zona, kuri vienintelė nenukentėjo nuo radioaktyvių Černobylio AE dulkių, kur dar galima užsiimti ekologiniu ar agroturizmu.“
Pasak jos, viskas prasidėjo nuo protestų prieš Astravo AE, kai buvo pasirašyta sutartis su „Rosatomu“, vėliau prisijungė Karaliaučiaus aktyvistai, prieštaraujantys Baltijsko AE statybai, atsiradus ketinimų protokolui su japonų „Hitachi“, protestuojama ir prieš Visagino AE, kuri yra visiškai šalia Gudijos, statybą.
„Jeigu jūsų valdininkai ir politikai turėtų rimtus, įtikinamus argumentus už Visagino AE, tai jiems nereikėtų bijoti atominės energetikos priešininkų. Tad keistai atrodo, kodėl Lietuvos prezidentė, kuri teigia, kad žmonės, balsavę referendume „prieš“, buvo apgauti. O kas gi trukdė tiems žmonėms pasakyti visą tiesą apie atominę energetiką, įtikinti, kad ji saugi ir reikalinga? – pusiau retoriškai klausia T. Novikova. – Juk tiesa yra viena – atominė energetika pavojinga.“
Pasak jos, tik Baltarusijos branduolinių jėgainių priešininkų dėka Lietuvoje plačiau sužinota apie Astravo AE statybą. „Dar 2010 m. Seime darėme pranešimus ir reikalavome stabdyti šį projektą, kėlėme ant kojų Lietuvą, kad ir ji pareikštų savo nuomonę, – tikina T. Novikova. – Kalbos apie tai, kad mes esame už Astravą, o prieš Visaginą, yra visiška kvailystė. Ir tai sakau, ne konkrečiai jums, o jūsų „kagėbėšnikams“ (turimas galvoje VSD – aut. past.).“
Ji rekomendavo ekspremjerui Andriui Kubiliui, prieš trejetą metų dviračiais nukeliavusiam į Astravo AE statybos aikštelę, dar sykį atvažiuoti į Astravą ir pažvelgti į tą duobę, kurioje 2010 m. jis nematė jokių realių AE statybos darbų, o tik keletą savivarčių.
„Dabar ta duobė jau išbetonuota, tačiau tai atlikta be jokio projekto. Ir Lietuvai kažkodėl tai visai nerūpi, nes jūsų valdžia užsiima kažkokia „špionomanija“, niekais? Lietuvos URM turėtų kovoti prieš Astravo AE statybas, o ne užsiimti niekais, – įkaista T. Novikova. – Ir jūsų KGB turėtų galvoti apie šalies saugumą, o tai pirmiausia – visos pastangos, kad Astravo AE nebūtų jums pašonėje pastatyta.“ (sakydama „KGB“, T. Novikova turėjo galvoje VSD, teatleidžia jai Vytenio g. 1 – aut. past.)
Todėl, T. Novikovos giliu įsitikinimu, Lietuvos nenoras įsileisti branduolinės energetikos šalininkus yra grynai politinis. „Lietuvos URM tokį sprendimą priėmė, nesutikdamas su mūsų pilietine pozicija“, – mano T. Novikova, stebėdamasi tuo, kad teisėjas klausė, kodėl ji skundžia teismui tokį Lietuvos URM sprendimą, kai ji jau vėl, po trijų mėnesių pertraukos, gali laisvai įvažiuoti į Lietuvą? „Turiu atsakymą. Buvo sukurtas precedentas, kai mums buvo ribojamos mūsų pilietinės teisės sakyti savo nuomonę. Ir tas ribojimas buvo neteisėtas, politiškai nekorektiškas, neigiantis tuos principus, su kuriais formaliai sutinka Lietuva, būdama Europos bendrijos nare. Jei negintume šio sprendimo, tai atrodytų, kad Lietuva elgėsi teisingai ir teisėtai, – įsitikinusi T. Novikova. – Norime, kad tokie atvejai nesikartotų. Kitas dalykas – suduotas skaudus smūgis mano dalykinei reputacijai. Kai manęs klausia, ką iškrėčiau, kad manęs neįleido į jūsų šalį, tai negaliu paaiškinti, kad Lietuva nusirito iki tokio lygio, kad priima tokius keistus sprendimus, nors po šio sprendimo esu gavusi Vokietijos, Švedijos vizas. Aš paklūstu įstatymams ir nenoriu, kad mano reputaciją terštų ši „dėmė“.“
Pasak T. Novikovos, esama ir grynai pragmatinio šios bylos aspekto. Jei kada, prašant, pavyzdžiui, JAV vizos, tektų atsakyti, kodėl nebuvo įleista į ES valstybę, tai juk nepaaiškinsi, kad tokio sprendimo motyvus Lietuvos URM įslaptino ir jų nežinojo net teisėjas. „Mane, net neabejoju, palaikytų beprote“, – juokiasi T. Novikova.
Ministrai pliauškia niekus
Buvęs užsienio reikalų ministras, konservatorius Audronius Ažubalis, aiškindamas, kokiais motyvais vedinas neleido Baltarusijos aktyvistei atvykti į Lietuvą ir padiskutuoti su VAE šalininku Algimantu Čekuoliu, teigė, kad „valstybė turi teisę turėti paslaptis“.
Naujasis užsienio reikalų ministras, socialdemokratas Linas Linkevičius, beje, iki paskyrimo ambasadoriavęs kaip tik Baltarusijoje, apskritai apsimeta, kad nieko apie šią situaciją nežino.
Šiaip ar taip, URM atstovams prieštaraujant, teisme išsiaiškinta, kad teisėjai negali priimti sprendimo, nežinodami, kokiais motyvais remiantis neduotas leidimas atvykti į Lietuvą.
Baltarusijos aktyvistų advokatui Vidui Vilkui paprašius išslaptinti šią informaciją ar pateikti ją susipažinti, speciali URM sudaryta komisija atsisakė ją išslaptinti ir nurodė galinti pateikti tik asmeniui, turinčiam leidimą dirbti su slapta informacija. URM taip pat negalėjo nurodyti, kur advokatui kreiptis norint gauti leidimą dirbti su slapta informacija ar susipažinti su slapta informacija: URM kanclerio atsakyme advokatui Vidui Vilkui nurodoma, jog „URM negali nurodyti, kur kreiptis dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo, kadangi įstatyme nėra numatytas mechanizmas, kaip šiuo atveju būtų išduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“.
Tai, pasak T. Novikovos, unikali byla mūsų šalies istorijoje, kai kaltinimai grindžiami išimtinai įslaptinta informacija. Jai pritaria ir advokatas V. Vilkas – „nežinome absoliučiai jokių motyvų“. „Atvejų, kai įslaptinta tam tikra dalis informacijos, yra buvę, tačiau mūsų atvejis išskirtinis. Ką tokiu atveju daryti advokatui, kokius motyvus rašyti? Geras klausimas. Teko dėstyti tik numanomus, spėjamus tokio URM sprendimo motyvus, kurie galimai susiję su mano ginamosios požiūriu į atominę energetiką“, – teigė V. Vilkas.
Lietuvos URM iki vasario 18 d. turi apsispręsti, ar laikyti teisėjus asmenimis, kuriems suteiktas leidimas susipažinti su slapta informacija. Nors, pasak advokato, išaiškinimą, kad prisiekęs teisėjas automatiškai gauna tokią teisę, yra jau padaręs Konstitucinis Teismas.
VSD vykdo politinį užsakymą
„Ypatingą grėsmę Lietuvai kelia trukdymai apsirūpinti gamtinėmis dujomis, realizuoti Visagino AE bei Ignalinos AE eksploatacijos nutraukimo projektus. Tikėtina, kad tęsis užsienio valstybių užsienio valstybių pastangos trukdyti Lietuvai vykdyti strateginius energetikos projektus“, – pirmojoje viešoje ataskaitoje tvirtino VSD analitikai, iliustruodami teiginius Astravo AE statybų vaizdais.
„Kas yra jūsų Valstybės saugumo departamentas? Tai vykdomosios valdžios sudėtinė dalis. VSD pats negali kažko prisigalvoti ar inicijuoti bet kokios veiklos, jis, taip manau, vykdo vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, kurioms yra atskaitingas, pavedimus. Kad ir URM, kurios prašymu ir Migracijos departamento nurodymu nebuvau įleista į Lietuvą. VSD gali tik kažką sukurpti, nors net neįsivaizduoju, ką galima būtų sukurpti apie mane, – tvirtina T. Novikova, neabejojanti, kad prie istorijos gali būti rankas prikišusios ir Lietuvos specialiosios tarnybos. – Ir Baltarusijos, ir Lietuvos saugumiečiai, deja, gina ne nacionalinį savo valstybių, o valdančiųjų klanų saugumą ir interesus.“