Valstybės šimtmetis vis dėlto yra puiki proga giliau pažvelgti į istoriją, per ją – ir į dabartį.
Kodėl pas mus „šitaip“, kodėl medikai rezidentai šiandien eina į „oro uostą“, kodėl žmonės negali čia išgyventi ir nepaliaujamai didėjančiais srautais išvyksta, o valdžiai atrodo, kad tai „normalu“, kad „už teisę laisvai keliauti mes ir kovojome“, supratau skaitydamas 1919 m. sausio 12 d. „žinias iš Lietuvos“ dienraštyje „Lietuva“.
Kaip vis dėlto gerai žmonės tada rašė. Rodos, niekas jų nemokė aukštosios žurnalistikos meno, o tekstai kai kuriais atžvilgiais brandesni už šiuolaikinius.
Kiek dabar desperacijos, putojimo, rėkavimo! Ir tuo pat metu – nedaug faktų, ramios jų sklaidos ir analizės. O tada – priešingai: emocijų beveik nejusti, nes kalba faktai. Nors žmonės gyveno mirtino pavojaus akivaizdoje.
Ta ramybė likiminės grėsmės akivaizdoje, pasitikėjimas savo „reikalo teisumu“ ir kad užteks jėgų jį apginti, daro įspūdį.
Ir padeda suprasti iš kur dar ir šiandien gyvas mentalitetas „Vanjka postreliaj“ ir „sytyj rabotajet plocho“.
Na, bet paskaitykite patys…
„Iš bolševikų užimto krašto“
Utena
Gruodžio mėn. 23 d. į Uteną atėjo 40 žmonių. Visą savaitę laukė baterijos ateinant, bet nesulaukė. Į Uteną Raudonoji armija traukė iš Ežerėnų (Zarasų – V.V.) ir Slavikų. Eina „pulkais“, maždaug po 30 kiekviename. Į Uteną yra atėję viso labo 160–180 kareivių. Eina be tvarkos, šaudė į stulpų puodelius (gatvių apšvietimo žibintus – V.V.), „Vanka! Postrieliaj“ (Jonai pašaudyk!), sakė jie. Patronų turi mažai.
Vietose skiriami Revoliuciniai Komitetai, kurie verčia valstiečius vežti raudongvardiečius. Kartu su armija atvažiuoja ir Komisarai.
Duonos neturi. Perka ją priverstinai; moka „kerankomis“ (Kerenskio laikinosios vyriausybės išleistais piniginiais vienetais – V.V.). Duonos kaina pakilo nuo 1 markės iki 3 rub.
Raudonoji armija sako, kad juos kviečia „Verchovanaja litovskaja vlastsj“ (Vyriausioji lietuvių valdžia) tvarkos daryti, nes čionai viešpataujanti anarchija. Kariauti jie nenorį, sakosi tam ir bolševikais esą, kad nekariautų. Jeigu vietos gyventojai jų nenorėtų ir priešintųsi, jie nekariausią. Armijos pulkininkas liepė viską „pripriatatj“ (paslėpti), nes už savo kareivių pasielgimus neatsakąs.
Iš Salako kiebono paėmė bausmės 5,000 rub., atėmė 30 pūdų avižų ir daug bulvių. Taip pat bausią ir kitus. Žmones krečia – ieško ginklų ir ima kas jiems patinka. Žmonės nusiminę – laukia pagalbos. Jokių žinių iš Centro nėra.
Utenos revoliucinis Komitetas paskelbė atskyrimą Bažnyčios nuo Valstybės. Kitą dieną klebonui atsiuntė kortelę: „G. K. Meldžiu pranešti iš sakyklos, kad bus mitingas 1 val. po pietų. R. K. Komitetas. 1919.1.1.“
Dalyvauti mitinguose nebolševikams pavojinga, kas prieš mus, sako, tą prie sienos ir sušaudysime.
Bado bolševikai, matomai, nebijo – „sytyj plocho rabotaet“, sako jie. (Sotus blogai dirba). Kuomet žmonės reikalauja druskos, jie liepia atsiimti Uralą ir druskos būsią užtektinai.
Mažažemiai ir bežemiai ilgai sekiojo, prašydami duonos, bet matydami nieko negausią, nusispjovė ir…
Iš Utenos į Dvinską žydai veža miltus, grūdus, raudonarmiečių lydimi ir saugojami.
Utenos apskrities mokyklų viršininku paskirtas siuvėjas Žalys. Gruodžio mėn. 26 d. laike mišparų du vietiniu bolševiku ir vienas raudonarmietis atėjo į bažnyčią; raudonarmietis visą laiką vaikščiojo su kepure, laikydamas revolverį rankoje.
Žmones bauginami: visi žymesni veikėjai būsią suareštuoti, Tarybos valdininkai sušaudyti. Raudonarmiečiai su vokiečiais sutaria. Vokiečių laisvanoriai prieš ateisiant bolševikams pašaudo ir traukiasi. Jų vieton ateina bolševikų kariuomenė.
Subačius. Buvo krikšč dem mitingas. Kalbejo P. Sodis. Bolševikams atėjus jį suareštavo ir skelbia esąs sušaudyias.
Suėmė Komiteto pirmininką karininką Jackų. Grasina suimti dar aptie 100 žmonų, kuriuos sušaudysią.
Kauno chronika.
Vakar visą dieną mieste buvo girdėti armotų šaudymas. Tai lietuvių kariuomenė darė savo pirmąjį bandymą.
Miesto dūma prašo iš Laikinosios Vyriausybės paskolos miesto savivaldybės reikalams 1 milijoną rublių. Žymi prašomosios sumos dalis skiriama miesto milicijai laikyti.
Pradėjo veikti Lietuvos paštas. Laikinoji vieta did. Totorių gatvė Nr. 15. Kol kas priimami tik paprastieji laiškai.
Gatvėse išlipintas atsišaukimas Kauno bolševikų, kurie šaukia visus savo šalininkus sukilti prieš Tarybą ir Lietuvos valdžią.