Penktadienį Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė nusprendė pasidalyti su žiniasklaida (kokiomis aplinkybėmis tai nutiko, šioji nutyli) savo įžvalgomis apie Vyriausybės vykdomas ir planuojamas reformas.
Vertinimai, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo aštrūs – šalies vadovė apkaltino valdančiuosius politine arogancija, rašo portalas Alfa.lt.
Sprendžiant iš citatų, pateiktų portalo publikacijoje „Prezidentės kritika valdantiesiems: ragina nedemonstruoti arogancijos ir sutvarkyti Darbo kodeksą bei urėdijų reformas“, prezidentė, paklausta, kodėl visuomenė nepritarianti Darbo kodeksui, klausime glūdinčia prielaida nė nesuabejojusi. Dar daugiau – jos įsitikinimu, toks likimas ištikęs ne tik Darbo kodeksą, bet ir Aukštojo mokslo bei urėdijų reformas: „Visos trys (reformos) buvo panašiai klaidingai pradėtos ir sukėlė didžiulį negatyvų atgarsį visuomenėje“, – pareiškė ji. Ir čia pat pridūrė: „Gal net ne dėl turinio, bet dėl to, kaip tai buvo daroma“.
Savo pasvarstymus apie reformas D.Grybauskaitė tęsia tarsi iš vadovėlio: „Darant bet kokias reformas, pirmiausia būtina žinoti, ko nori. Antra, įtikinti visuomenę ir kalbėtis su ja, girdėti. Ir tik radus konsensusą imtis reformos“. Tačiau pavyzdžio nepateikė. Ir žurnalistai nesumojo pasidomėti, ar bent prezidentė žino nors vieną reformą, būtent taip įvykdytą Lietuvoje? Beje, jei kartais tokio stebuklo būta ir tik užsimiršo, būtume dėkingi, jei jūs, mieli skaitytojai, primintumėte apie tai savo komentaruose.
Kodėl staiga, jau kitame sakinyje, prezidentė nustoja tvirtinti, o tik aprašo, koks vaizdas jai susidarąs (pats? savaime? be jokų pastangų? ir kodėl ji tuo vaizdu taip tiki?…), galima tik spėlioti: „Dabar susidaro vaizdas, kad viskas daroma atvirkščiai. Valdančiajai daugumai ir Vyriausybei kartais atrodo, kad užtenka, jog užtenka žinoti, ko jie nori, kad kitų nuomonė nesvarbi, kad įtikinėti kitų nereikia“. Bet išvadą ji daro ir vėl nė kiek nesuabejojusi: „Tokiu būdu labai atvirai demonstruojama politinė arogancija“. Ir pridūria: „Darbo kodekso atveju yra lygiai tas pats. Pirmiausiai buvo pažadai, toliau neva proceso ir derybų imitacija ir vėliau pažadų atsisakymas.“
Tačiau kitas D. Grybauskaitės klausimas, pasak Alfa.lt, buvęs ir vėl „retoriškas“: „Kai politikai mėgina savo atsakomybę paslėpti už trišalės tarybos, tai koks pasitikėjimas gali būti tokiu Darbo kodeksu?“ Portalo teigimu, ji pabrėžusi ir tai, kad „kodeksą dar teks taisyti“.
Kad „reformuoti Lietuvos miškų ūkį būtina“, prezidentė sutinkanti. Tik ir vėl – ne nuo to esą pradedama: „Nekalbama su žmonėmis, kišamas vienintelis variantas, nors kompromisų gali būti įvairių“. Dar blogiau – D. Grybauskaitės teigimu, „gąsdinimai, kad bus atleidžiami žmonės, kad tik vienintelis variantas yra teisingas, yra visiškai politiškai nekorektiškas ir griauna dar neprasidėjusią reformą“.
Kito klausimo, ne mažiau vadovėlinio, žurnalistai, žinoma, ir vėl neuždavė, bet ir pati prezidentė kažkodėl jį nutylėjo: o kur, tiksliau – per kokias medijas, nekontroliuojamas saujos neišrinktųjų, Seimas ir Vyriausybė galėtų pradėti kalbėtis su žmonėmis?.. O tuo labiau – „žmonės“ su „žmonėmis“?
Kad ir apie tai, kokių išties reikia reformų? Ar net apie tai, ką, pavyzdžiui, sako apklausa, bendrovės RAIT atlikta BNS užsakymu gegužės mėnesį. Jos duomenimis, Darbo kodeksui pritaria tik 10 proc. apklaustųjų, o 45 proc. teigė reformai nepritariantys, dar kiti 45 proc., suprask, neturėjo tvirtos nuomonės… Juk ne mažiau įdomu būtų sužinoti, ir kiek tų, kurie, pasak apklausos rengėjų, turi savo nuomonę, yra susipažinę su priimtu Darbo kodeksu? Žinant, kad rimtus naujojo Darbo kodekso aptarimus toje pačioje žiniasklaidoje būtų galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, tikrai informuotų piliečių turėtų būti irgi vienetai.
Kaip ir buvo galima tikėtis, neilgai laukus į Vyriausybės vykdomų ir planuojamų reformų aptarimą įsitraukė ir premjeras Saulius Skvernelis ir tai padarė… savo Veidaknygės paskyroje – vienintelėje erdvėje, kurioje gali pasisakyti nesukarpytas į citatų mozaiką.
Visažinanti žiniasklaida šį jo atsakymą pavadino „atkirčiu“.
Spręskite patys:
Saulius Skvernelis: aštuonerius metus stebėta iš šalies, vertinta, kritikuota, tačiau realiai nieko iš esmės nedaryta
Reformos, kurias įgyvendina ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma, Lietuvai yra gyvybiškai būtinos ir reikalingos. Nebent ir toliau mes norime būti kitų civilizuotų valstybių užnugaryje, pačiame dugne, be jokios vilties pakilti. Nebent toliau norime tik bejėgiškai dūsauti ir skėsčioti rankomis dėl to, kad viskas valstybėje apleista ir iškreipta, kad veši nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas, grynųjų pinigų nešiojimas alkoholinio gėrimo dėžutėse ir puokštė kitų blogybių.
Reformas, kurių ėmėsi ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma, reikėjo pradėti jau prieš du dešimtmečius. Deja, anksčiau niekas arba nesiryžo, arba nepajėgė jų padaryti. Gaila, tenka konstatuoti, kad ir paskutiniuosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti – tačiau realiai nieko iš esmės nedaryti.
Mes kalbamės ir kalbėsimės su žmonėmis. Kalbėjomės tobulindami Darbo kodeksą – Trišalėje taryboje žmonėms atstovavo profesinės sąjungos, kurios pritarė kodekso pakeitimams. Kalbėjomės ir tebesikalbame su visų be išimties aukštųjų mokyklų bendruomenėmis, urėdijų vadovais ir miškininkais.
Dėl urėdijų – dabartinis pertvarkos variantas yra kompromisinis. Miškininkų interesai apsaugojami – girininkams, eiguliams ir kitiems mišku tiesiogiai besirūpinantiems atleidimai negresia. Priešingai – numatyta didinti jų atlyginimus. Bet nebegalime toleruoti 42 atskirų „kunigaikštysčių“ neūkiškumo ir savivalės. Viena maža detalė – vien pagal praėjusių metų urėdijų patikrinimus nustatyta 1300 pažeidimų vykdant veiklą.
Dėl aukštųjų mokyklų – dabartinis tinklas žlunga. Nereikia apsimetinėti, kad to nepastebime. Tokia beviltiška situacija, kuomet aukštojo mokslo sistema tarnauja tik pati sau, o ne visuomenės ateičiai, kai universitetai priversti galvoti ne apie kokybę, o apie išgyvenimą laukinės „rinkos“ sąlygomis, susidarė dėl visų iki šiol Lietuvai vadovavusių neveiklumo ir neryžtingumo. Sprendimus reikėjo priimti laiku, tuomet dabar netektų desperatiškai gelbėti situacijos.
Ir dėl Darbo kodekso – dar prieš metus liejosi kritika dėl buldozeriu pervažiuotos ir neišgirstos Trišalės tarybos. Mes pasukome kitu – dialogo – keliu. Juo ir toliau eisime.
Su kuo dialogas yra tikrai neįmanomas ir neprasmingas – tai su žmonėmis, kurie ilgus metus nebaudžiami vykdė neskaidrią veiklą ir iš jos pelnėsi. Kurie tai daro iki šios dienos. Kurie bijo netekti nelegalios asmeninės „gerovės“. Su tokiais mūsų kalba bus trumpa. Šių asmenų pasipriešinimas ir nepritarimas reformoms nė kiek nestebina, tačiau tokie žmonės mūsų tikrai nesustabdys.