Vasario 16-ąją Vytautas Landsbergis gąsdino lietuvius Briuselio kerštu

Tiesos.lt siūlo skaitytojams Europos Parlamento nario, profesoriaus Vytauto Landsbergio kalbą, perskaitytą Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono. Pirmąkart Valstybės atkūrimo dieną Profesorius išdėstė ne suverenios tautos, bet „valdomos demokratijos“ idėją ir grūmojo tokiai „demokratijai“ nepritariantiems lietuviams Briuselio kerštu.

Vytautas Landsbergis:

„Sveiki, piliečiai, pilėnai, Pilies gatvės brolija!

Sveikinu Jus, dar kartą čia susirinkusius.

Nutariau pasidalyti mintimis apie šachmatus ir dūmus.

Mano geroji žiniasklaida, jaučiu, tuoj daro išvadą: tas Landsbergis jau visai. Juk šachmatai ir dūmai neturi nieko bendra.

Klystate, brangieji, labai daug bendra. Prisimenu savo studentišką jaunystę, kai daug vyresni strateginiai partneriai prie languotos lentos pūsdavo man į veidą „Belomor“ dūmų kamuolius, kad apsvaigęs, nebeįžvelgdamas net vieno ėjimo į priekį, padaryčiau kokią istorinę klaidą.

Išgrauš! – būdavo mano atsakymas. Bet rūkyti nepradėjau.

Tačiau šiandien daugelis jau pamiršo, o mokykloje nė nebemoko, kas tas „Belomor“ kanalas ir jo geležinkelis tundroje, kur po kiekvienu pabėgiu guli nukankintas vergas. Todėl pasisekimo kai kuriose auditorijose susilaukia dainos: „Aš padarytas vergijoje“. Naujieji keisti patriotai dūsauja: „Ilgu, ilgu man tarybų, šalin bjaurybę Europą!“ ir svaiginasi jau ne dūmais, o referendūmais. Deja, į agitatorių judesius įtraukta daug suklaidintų nuoširdžių žmonių, turbūt neskaičiusių pono Juliaus teksto, kurį parėmė. Menininkai, dvasininkai… Jausmai dėl tėvynės ima viršų, bet į tėvynę pažvelkim ir iš proto pozicijų. Ir bent pora ėjimų į priekį, ir nereikia pykti ant klystančių.

Esam novatoriai. Lietuvoje stumiamas dar negirdėtas antieuropinis referendūmas. Tokia jo esmė, tik slepiama apgavystėmis, pradedant nuo tos, kai mūsų sąjungininkai europiečiai gudriai suplakami su viso pasaulio „užsieniečiais“.

O jei kalbam sąžiningai apie europiečius, tai valstybė užuot paskelbusi „Tomui Ilvesui parduoti draudžiama!“, galėtų mandagiai naudotis pirmumo teise. Pati pirkti. Po to – parduoti Ramūnui. Bet juk tikslas kitas. Tikslas yra susipykti su Europos Sąjunga, o dar geriau, ką skelbia p. Šliužas, išstoti iš jos. Putinas net Sočy sapnuoja apie tokią Lietuvą.

Daug kalbantys apie žemę pamiršta apie žemėlapį. Lyg mokyklų nelankę. O žemėlapis primintų – kur demokratinė Europa, kur putininė Eurazija, tad ką toliau renkasi Lietuva. Nereikia Europos, tai krenti į Euraziją. Atgal į narvą.

Daug kalbantys apie Tautą Didžiąja Raide savo siūlomais kūlvirsčiais nebent paspartins realios tautos persikraustymą, kur geriau. O kaip vertinti, kai tyčia arba iš neraštingumo Petro sklypą vadina valstybės teritorija? Mat jeigu Petras parduos latviui, tai Lietuva sumažės, o Latvija padidės. Yra tuo patikėjusių. Gal auklytės paaiškintų darželyje, jog demokratinė valstybė savo suverenios teritorijos parduoti negali net vyriausybei norint. Juolab – ūkininko Petro sprendimu, nes jis parduoda tik sklypą, ne valstybės gabalą.

Vyresnieji, gal atsimenate, kaip univermage norėdami atsikratyti prekių šlamštu sudarydavo „dovanų paketą“, kurį gali pirkti tik visą.

Dabar išrasta būdas, kaip teikti piliečiams balsavimą „taip“ arba „ne“ už keletą konstitucinių dalykų iš karto. Tuo keliu einant, jūsų ir mūsų greit lauks toks trijų sprendimų paketas:

(1) Minimalų atlyginimą – dvigubai!
(2) Nacionalizuoti skandinavų bankus, atkurti „Snorą“, parsikviesti šokėją Romanovą.
(3) Gerbiant kultūros paveldą, sugrąžinti Stalino paminklą į tradicinę vietą Vilniuje prie geležinkelio stoties.

Arba ir toks paketas:
(1) Minimalų atlyginimą trigubai!
(2) Atkurti „draugiškus santykius“, kaip anie sako, su V. Putino vadovaujama Rusija.
(3) Tuo tikslu atšaukti 1992 metų referendumą, dabar iš naujo nustatant pagal Kremliaus „pervyj banditskij“ kanalą, kad Lietuva niekad nebuvo Sovietų SSR okupuota, todėl jokios žalos dėl nebūtos okupacijos ir nebuvusių tremčių nepatyrė.

Žiūrėkit, piliečiai, panaši padėtis: ankstesnį Lietuvos 2004 m. referendumo sprendimą, kad stojame į Europos Sąjungą, dabar siūlo atšaukti nauju tautos balsavimu: dešimt metų pasinaudoję, atmetam stojimo sutartį!

Tik padaryk pradžią, ir eisim toli. Petro sklypą, kurį jis norėtų parduoti europiečiui susitardamas dėl kainos, ir jei nevaržys Lietuvos įstatyminiai saugikliai, tik pavadink šventa visaliaudine nuosavybe – ir viskas atrodys kitaip, jaudins, ir varysim atgal į būvį be privačios „buržuazinės“ nuosavybės. Brolį latvį pavadinkim prakeiktu užsieniečiu, kuris šiukštu negali įsigyti Petro sklypo ir jame užsiauginti maizės, – ir velniop tą latvį su visais jo bjauriais eurais ir Europa! Tai būtent gudručių siūloma. Vienu pabalsavimo ėjimu, be jokios analizės į priekį, brauktume viską, ko pasiekę. Gautume Europoje nebe sąjungininkės, o „trečiosios šalies“ statusą lygiai su Rusija ir Gudija.

Ką apie mus tada pasakytų estai, jau neseniai girdėjom, kai pagrasėm blokuoti europinį Baltijos geležinkelį. O ką tars broliai ukrainiečiai? Jie pasišventę kovoja už savo teisę pasirinkti Europą. Mes lyg remiam, užjaučiam, bet patys užsimoję – kai kurie – balsuoti prieš Europą! Ne viskas joje ir mane žavi, bet tai reikštų – už būvį vakuume ir laukiančią Euraziją, iš kurios liūno atrodėm išsiveržę.

Savo televizijose matom aktualių debatų: kaip apsaugoti mokyklas ir vaikus nuo narkoverslininkų ir kitų kriminalų skverbimosi? Kitur nevispročiai atsineša ginklą ir šaudo mokytojus, mokinius… Yra parengtas Lietuvai mokyklų saugumo planas, bet štai pinigų jam įgyvendinti nėra, gausim nebent iš ES. Tą sako policija, švietimas ir TV. Gudrūs referendumininkai tyli.

Kaip gelbėti griūvančias ligonines, kad jos nevirstų tik numarinimo įstaigomis? Turim gerų programų, sako ministras, gal padės Europa, ir nebereikės balkiais ramstyti lubų. Tikrai, pats laikas išstoti iš Europos Sąjungos ir toliau ramstytis balkiais.

Nenustebčiau, jei antieuropiniam referendūmui pavykus, išgirstume ir tokių diagnozių iš nelemtojo Briuselio: pasiuskit su savo senom branduolinėm atliekom. Nors dabar Europos biudžete numatėm jums gausiai padėti, bet jeigu einat lauk, tai ir eikit, ir eikit, ir eikit.

Ukrainiečiai vis dar žiūri į mus su pavydu, ima Sąjūdžio pavyzdį, tai tegul ponas Šliužas nuvažiuoja ten su Putino propaganda, kad Europos Sąjunga yra blogis. Ir apstulbę ukrainiečiai gal susivoks, nepadarys klaidos, atsuks Europai nugarą. O ponai Panka ir Šliužas atsiims Raudonosios žvaigždės ordinus iš paties kunigaikščio Murzos rankų.

Taip klostytųsi, kadangi dviejų nugarų niekas neturi: nusigręžę nuo Europos šypsosimės ir lankstysimės Kremliaus kurantams. Sakiau, žemvaldžiai, pasižiūrėkite į žemėlapį. Raudonas kylis nuo Maskvos iki Karaliaučiaus perkirstų Europos Sąjungos erdvę tarp Latvijos ir Lenkijos. Lietuvos vaidmuo taptų žiauriai istorinis. Šioje vietoje, Pilies gatvėje, daugiau mums nebūtų ko rinktis.

Todėl nemiegokime kaip išsigandęs draugas Vaigauskas, bet galvokime tam darbui skirta kūno dalimi – galva. Tąsyk būsim atėję čia ne paskutinį kartą. Nesisvaiginkime žodeliais ir būgneliais, išlikim blaivūs ir, jeigu reiks, ramiu referendūmo boikotu apginkim europietišką Lietuvą. Yra ir toks būdas gintis.

Toks bus ir Vasario 16-osios įpareigojimas: nepriklausomybė nuo šimtamečių carų, europinė kryptis ir demokratija.

Su Apvaizdos padėjimu nepameskim kelio.“

Kaip stipriai pasikeitė profesoriaus Vytauto Landsbergio pozicija, pamatysime palyginę šių metų ir ankstesnes Vasario 16-ąją sakytas jo kalbas.

2010-ųjų Vasario 16-osios proga kalbėdamas iš Signatarų namų balkono Vytautas Landsbergis sakė: „Turime namus, bet ir prievolę patiems tvarkytis: nepragerti, nepadegti ir neapleisti, nes apleisti jie ima trūnyti ir nykti. Liktume, neduokdie, kokie benamiai, pasaulio valkatėlės. Žiūrėkit, kaip gyvena tautos ūkininkės – savo likimo šeimininkės? O būna ir tautos baudžiauninkės. Lietuvai buvo dusyk tekusi baudžiauninkės dalia. 1940 metais vergasieliai ir šiaudadūšiai buvo atidavę Lietuvos žemę Sovietų Sąjungai. Atleisk jiems, Viešpatie, gal nesuprato, ką daro. Ir reikėjo vėl pusės šimtmečio kovų ir ištvermės, kol Sąjūdis galingai tarė – taip nebus. […] Ne piniguose laimė. Jėzų Kristų išdavęs Judas nesurado laimės už išdavystę gavęs pinigų – neištvėręs jis pasikorė.“