Vasilis Viliardas. Neokolonijinis ES modelis

Vasilis Viliardas (Βασίλειος Διονυσίου Βιλιάρδος) yra ekonomistas, publicistas, Graikijos parlamento narys.

Europos finansinis elitas pirmasis pradėjo taikyti neokolonijinį modelį – per pagalbą krizės metu paversdamas Graikiją ir kitas periferines ES šalis centro skolų kolonijomis. Iš esmės ES „branduolio“ šalys, vadovaujamos Vokietijos, kolonizavo periferines šalis, finansiškai įtvirtindamos eurą – tai leido periferijoje masiškai didinti skolas ir vartojimą. Šiuo atveju „branduolio“ šalių bankai ir eksportuotojai gavo milžinišką pelną iš kreditų plėtros ir vartojimo, o periferinės valstybės tapo neokolonijinėmis bankų ir centrinių valstybių skolininkėmis. Taigi centrui, daugiausia Vokietijai, tenka feodalo vaidmuo, o periferijai – vergo, kurio darbas skirtas skoloms grąžinti, rolė. Tačiau mokesčius mokantiems centro šalių piliečiams taip pat tenka feodalo vergo vaidmuo – ta prasme, kad jų darbas skirtas išmokėti visas problemiškas periferijos bankų ar kitas paskolas. Pavyzdžiui, Vokietijos piliečiai jau dabar per ECB subsidijuoja Italijos paskolų grąžinimą – už savo indėlius jie gauna kur kas mažesnes palūkanas, nei leistų jų pačių ekonomika. Kartu jie apmoka dar vieną didelę mažų palūkanų normų kainą – būsto kainų, nuomos kainų ir infliacijos augimą. Taigi ir ES, ir euro zona yra „konstrukcijos“, kurios dabar naudingos tik elitui, o piliečiai kentės vis labiau ir labiau. Argi ne logiška ieškoti sprendimų, kol dar nesame pavojinga trajektorija nukreipti žemyn?

Analizė

Pirmiausia dėl vyraujančio kraštutinio neoliberalizmo didėja pajamų nelygybė ir skolos, todėl valstybė ir didžioji dauguma piliečių negali veiksmingai apsisaugoti nuo tokių įvykių.

Natūralu, kad dabar neoliberalizmas myli rinkas, versdamas dažnai korumpuotas vyriausybes pateikti jas kaip vienintelį savo teisėją – prisiminkime, kad Graikijos vyriausybė šalies skolinimosi palūkanų normas laiko savo sėkmės požymiu, pamiršdama, kad tiek valstybinės, tiek privačios palūkanų normos nuolat auga, o taip pat ir privačios skolos, dėl kurių ji priversta išparduoti valstybinį turtą, o taip pat aukcionuose pardavinėti privačią nuosavybę.

Neoliberalizmas mėgsta rinkas, nes jos leidžia turtingiesiems, ir šalims ir atskiriems asmenims, valdyti viską, kas duoda pajamų ir kapitalo prieaugį – remdamas vietos rinkų atvėrimą pasauliniam kapitalui, kad šis galėtų apiplėšti 99 proc. gyventojų ir atimti iš jų žadėtą gerovę! Taigi iš esmės neoliberalizmas yra nauja ir patobulinta senojo kolonijinio modelio versija – kai kapitalo nestokojanti kolonijinė valdžia jėga arba perversmu perima politines ir ekonomines vadžias.

Tuomet iš kolonizuotos tautos atimami jos turtai ir ištekliai, o jos darbo jėga išnaudojama pigioms prekėms metropolijos vidaus rinkai gaminti. Ir dar labiau ją atpigina darbo užmokesčio sumažinimui importuojami nelaimingi imigrantai, o taip pat taupymo politikos, memorandumų, t. y. pinigų skolinimo mainais į tai, kas vadinama „išankstinėmis sąlygomis,“ įvedimas.

Vietinių gyventojų ir šalies pavergimui neokolonializmo atveju naudojamos finansializacijos (finansinio sektoriaus dydžio ir svarbos augimas santykyje su visa šalies ekonomika) jėgos, t. y. skolos ir finansiniai svertai, kuriuos iš vienos pusės, kontroliuoja centriniai bankai, iš kitos pusės – bankų karteliai.

Trumpai sakant, periferinės kolonijos skolinasi pinigus, kad įsigytų galutinių produktų, kuriuos parduoda „branduolio“ įmonės, o centras praturtėja trigubai: (a) palūkanų dėka, (b) mainais už suteiktas paskolas įsigydamas turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą krintančiomis kainomis, ir (c) dėl pelno, gauto skolininkams pardavus prekes, pavyzdžiui, Graikijoje – vėjo turbinas, fotovoltinius elementus, automobilius ir kt.

Pagrindinis elementas, dėl kurio neokolonijinis modelis dabar toks patrauklus, yra plačios galimybės gauti kreditą. Ypač dosnūs kreditai su nedidelėmis palūkanomis staiga pradedami teikti neturtingiems kolonijos skolininkams – tokie pasiūlymai atrodo pernelyg geri, kad jų būtų galima atsisakyti. Tuomet įvyksta privačių kreditų sprogimas, skatinantis, kaip atrodo, „nekaltą besaikio vartojimo ir sparčiai didėjančio turto ciklą,“ pavyzdžiui, akcijų, žemės ir nekilnojamojo turto, kuris vyko Graikijoje po jos įstojimo į euro zoną.

Tačiau tam tikru momentu centras pastūmėja burbulus sprogti, dažniausiai staiga sustabdydamas skolinimą ir kartu sparčiai pakeldamas palūkanų normas, todėl fiktyvus turtas išnyksta, o lieka tik skolos ir milžiniškos jų grąžinimo išlaidos. Būtent taip atsitiko 2004-2009 m., kai Graikiją valdė ta pati partija, kuri valdo ir šiandien, tačiau ji nieko nepasimokė iš savo patirties, nes šiandien vėl daro tą patį. Būtent dėl šios priežasties esame tikri, kad galiausiai Graikijoje neliks akmens ant akmens, o bet koks bandymas reaguoti bus užgniaužtas grasinant paskolų įšaldymu.

Apiplėšimo raktas

Be to, panaikinus rinkos reguliavimą ir atvėrus ją pasauliniam kapitalui, viduriniosios klasės išstūmimo iš rinkos pagrindas yra pinigų skolinimosi kaina, t. y., tie, kurių skolinimosi kaina yra mažiausia, pralenks visus kitus, užgrobdami pajamas duodantį turtą. Tarkime, aukcione parduodamas verslas, kuriame iš 10 suinteresuotų šalių 9 skolinasi už 5 % palūkanų, o viena – už 1 %. Besiskolinančio už 1 % skolininko pranašumas leidžia jam pasiūlyti daugiau pinigų verslui įsigyti nei kitiems – taigi galiausiai jis laimi aukcioną.

Suprantama, kad finansinis elitas, turintis neribotą banko kreditą beveik nulinėmis sąnaudomis, netrukus taps viska ko savininku, o šio neokolonijinio modelio raktas yra centrinis bankas. Jis siūlo neribotus, beveik nemokamus pinigus didiesiems bankams, investuotojams ir tarptautinėms bendrovėms, kurios arba perka tai, kas duoda pajamų, arba skolina skolų vergams su daug didesnėmis palūkanomis ir su daugybe garantijų. Todėl logiška, kad pajamų nelygybė toliau didėja, o taip pat ir skolos.

Dabar jau faktas, kad JAV 97 % kapitalo pajamų tenka 10 % turtingiausių gyventojų, o didžioji jo dalis tenka 0,1 % turtingiausių. Todėl 90 % tų, kurie pagal apibrėžimą sudaro viduriniąją klasę, uždirba tik 3 % kapitalo pajamų, o palaipsniui jų dalis bus lygi nuliui. Šiuo atžvilgiu gerai žinomoje knygoje „Monopolija prieš demokratiją“ teigiama taip:

„Dešimt procentų amerikiečių dabar valdo 97 proc. visų šalies kapitalo pajamų. Beveik pusė naujų pajamų, gautų dėl 2008 m. pasaulinės finansų krizės, atiteko vienam procentui turtingiausių JAV piliečių. Trys turtingiausi amerikiečiai kartu turi daugiau turto nei 160 milijonų skurdžiausių amerikiečių“ ( šaltinis ).

Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad iš JAV viduriniosios klasės buvo atimtas pajamas generuojantis turtas, ir jai tenka visa mokesčių našta, todėl kad šalies elitas moka labai mažai, nes turi daugybę būdų išvengti mokesčių.

Jei dar tiksliau, tai prieš tai apiplėšęs ir išnaudojęs turto neturinčią dirbančiųjų klasę, finansų elitas dabar „naikina“ paskutinį viduriniosios klasės turtą, tačiau kyla klausimas, kas bus toliau. Atsakymas, žinoma, paprastas: a) jis arba suvalgys pats save, arba b) apiplėš kitų šalių elitą, galbūt karų pagalba.

Epilogas

Apibendrinant galima teigti, kad Europos finansinis elitas pirmasis pradėjo taikyti neokolonijinį modelį – krizių pagalba Graikiją ir kitas periferines ES šalis pavertė centro skolų kolonijomis. Iš esmės ES „branduolio“ šalys, vadovaujamos Vokietijos, kolonizavo periferines šalis, finansiškai įtvirtindamos eurą – tai leido masiškai didinti skolas ir vartojimą periferijoje.

Šiuo atveju „branduolio“ šalių bankai ir eksportuotojai gavo didžiulį pelną iš kreditų plėtros ir vartojimo, o periferinės valstybės tapo neokolonijinėmis bankų ir centrinių valstybių skolininkėmis. Taigi centrui, daugiausia Vokietijai, tenka feodalo vaidmuo, o periferijai – vergo, kurio darbas skirtas skoloms grąžinti, rolė.

Betgi mokesčius mokantiems centro šalių piliečiams taip pat tenka feodalo vergo vaidmuo – ta prasme, kad jų pačių darbas skirtas grąžinti bet kokias problemines bankų ar kitas paskolas periferijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos piliečiai jau dabar per ECB subsidijuoja Italijos paskolų grąžinimą – už savo indėlius jie gauna kur kas mažesnes palūkanas, nei leistų jų pačių ekonomika. Tuo pat metu jie moka dar vieną didelę mažų palūkanų normų kainą – už augančias būsto kainas, nuomos kainas ir infliaciją.

Taigi tiek ES, tiek euro zona yra „konstrukcijos“, kurios dabar naudingos tik elitui, ypač centriniam, o piliečiai kenčia vis labiau ir labiau. Argi ne logiška ieškoti sprendimų, kol dar nesame pavojinga trajektorija nukreipti žemyn?

Šaltinis: analyst.gr