Veidaknygė
Bus daugiau.
Nerija Putinaitė: Esate idiotas. Su idiotais nesiginčiju.
Rimvydas Valatka: Donatai, turėtumėt suprasti, nes šizofrenija yra sunki liga.
Vytautas Vyšniauskas: „Nuosaiki dešinė“ nebejaučia saiko.
Jau nusibodo, sugalvokite ką nors naujo – jūsų „agenda“ nepaliaujamai genda.
Trijų tipų reakcijos į argumentuotą kritiką: 1) tyla; 2) veblenimai apie tai, kad nėra į ką atsakinėti, nepateikta argumentų, nusišnekėta, neįmanoma ginčytis, tad geriau negaišti laiko; 3) epitetų, įžeidimų ir palyginimų vaišės.
Tarsi trys mąstymo registrai, pramaišiui keičiantys vienas kitą. Pirmasis vis retesnis, antrasis – absoliuti konstanta, visais atvejais pakeitusi pirmąjį, o trečiasis – nepabaigiamo dažnėjimo fazės.
Kadangi nėra buvę atvejo, jog nebūtų bent vieno iš šių trijų, reikia pripažinti, kad net tikimybiškai beveik neįmanoma, jog visais atvejais tai būtų adekvati reakcija.
Nesuprantu, kaip nepaliaujamas sukimasis žiurkėno rate tų žmonių neapsvaigina ir nenuvargina – tokio milžiniško intensyvumo pagauti nesugebėtų net Kanto suvokimo anticipacijos.
Turiu omenyje nepaliaujamą kalbėjimą apie melavimą, šmeižimą, faktų iškraipymą, argumentų silpnumą, veidmainiavimą, vienpusiškumą kaip „radikalams“ būdingas savybes, kartu visus tuos dalykus patiems darant ir turint tokia apimtimi, kad net savo uodegą gaudantis šuo akimirką nustebęs sustoja apgailėti, kaip įmanoma šitaip giliai nereflektuoti savęs.
Jeigu kur nors „diskusijoje“ parašyčiau „2+2=4“, man būtų atrašytas „neturi argumentų, nėra į ką atsakinėti“ rūšies komentaras, kuris po to būtų redaguotas ir pakeistas tekstu, primenančiu „kaip tai susiję, ką turi omenyje?“ rūšies komentarą. Tai veikia kaip automatas – sulauki oponento argumento ir paleidi iš šablonų sąrašėlio epitetų rinkinį, perdėliodamas jungtukus ir eilės tvarką, arba paleidi vienokią ar kitokią paruoštukę apie tai, kaip oponentas neturi argumentų.
Įtariu, kad tokie komentarai akademinių darbų plagijavimo tikrinimo sistemoje šviestų labiau nei Pripetė.
Straipsnių, dalykiškai išanalizuojančių šiuos reiškinius, prirašyta tiek, kad išeitų keli solidūs tomai. Atskleistos ir manipuliacijos, ir loginės klaidos, ir siauros interpretacijos, ir faktų nepaisymas. Bet ne – čia, žinote, mokslas, čia tiesa ir šviesus rytojus! Šalin nagus.
Tuo tarpu kai kas nors kitas parašo tekstą ne be trūkumų, tai tampa pagrindine priežastimi juos priskirti visai pozicijai ir visiems tekstams, tai tampa pagrindu nurašyti pateiktą kritiką ar net pavadinti žmogų idiotu. Ir toliau daryti siaubingas klaidas, bet matyti tik tas, kurias padarė ar – dažnesniu atveju – net nepadarė oponentas.
Prielaida, kad taip besielgiantieji yra kvaili, manęs neįtikina. Kad žiopli – nors kartais nepaneigiama, kitais atvejais abejotina. Kad nesąžiningi – tai požymis, bet ne priežastis. Matyt, tenka sutikti su tuo, ką sakė daug kas daugybe skirtingų progų: bet kuri iš anų trijų reakcijų rodo ideologizuotą, į propagandą nukreiptą mąstymą, kuriam dažnai nerūpi nei tiesa, nei argumentai.
Kai Putinaitė varė savo žioplus psuedomokslinius kliedesius, kakodama ant Justino Marcinkevičiaus, aš jaučiau didžiulį pasipiktinimą, bet niekada nekilo noras pavadinti jos idiote (kas šiaip jau nebūtų buvę klaidinga nei graikiška, nei šiuolaikine prasme). Parašęs savo solidžius atsakus, susilaukiau daug palaikymo net iš žmonių, artimesnių „Naujajam Židiniui“, nei Vilniaus Forumui ar Pro Patria’i (nustebtumėte išvydę pavardes). Nes nei tiesa, nei teisingumas nesiredukuoja į ideologijas – to, žinoma, fanatikai niekada nesupras. Aišku, jaunieji klapčiukai ėmė kalbėti apie nepagrįstumą (o kaip kitaip), apeliuodami visais būdais į tai, kas nebuvo relevantiška, bet brandieji akademikai kažkodėl gyrė BŪTENT už pagrįstumą.
Nors emocijas uzurpavo kairieji, turiu pripažinti, kad man skaudu matyti tokius dalykus. Vis dažniau žmonės negali viešai atskleisti savo pažiūrų, nes laukia rimti padariniai, o ir ne kiekvieno psichinė būklė leidžia pakelti tokią atmosferą. Vis dažniau bet koks bandymas kalbėti apie tai, kas tau svarbu, gesinamas vienu iš anų trijų būdų – kartais dar pasiseka, jei tik pirmuoju.
Vienas protingiausių liberalų mūsų planetoje, Jonathanas Pie, nuolatos kritikuoja kairiuosius bei liberalus už jų į savinaiką vedančią veiklą. Derėtų ir mūsų nuosaikuoliams įsiklausyti, kad manymas, jog beprasmiška kalbėti ir ginčytis su tais, kurie net svarstytų balsuoti už Trumpą, Brexit, Le Pen, UKIP ar pan., nes jie yra rasistai, seksistai, homofobai, tokie ar anokie, reiškia, kad tu jau pralaimėjai savo kovą jos nė nepradėjęs. Keli nuostabūs įrašai (žr. ČIA arba ČIA) turėtų padėti susimąstyti, bet nepadės. Per vėlu.
Šiuolaikinė kairė ir šiuolaikinis liberalizmas bei jų samplaikos ir visokios nuosaikios dešinės patys save sutriuškina tokiais metodais ir tokia taktika. Ilgalaikis tos pačios taktikos taikymas rodo, jog nesama jokios strategijos.
Akys muilinamos tuo pačiu muilu, kuriuo naudojamasi lendant ten, kur šilčiau ir kur geriau. Po savų sparneliu ir masažinėmis savigyromis. Ir po luobu geliančių palyginimų bei epitetų sąvartynu. Ima dvokti…
Kvaila ir bjauru. Ir dar tos diagnozės: šizofrenikai, psichai, tokie, anokie… Polinkis nustatinėti diagnozes – rimta patologija.
Kaip yra sakęs Mantas Šimkūnas, absurdo kartelė pakelta taip aukštai, kad nušokęs nuo dabartinės jos padėties veikiausiai užsimuštum.