Kiekvieno lietuvio-patrioto pareiga – susipažinti su Lietuvos partizanų paskutiniu pagalbos šauksmu į pasaulį. Ir padaryti atitinkamą išvadą – nepagailėti gyvybės aukos, jei bus reikalinga Tėvynės gelbėjimui.
Kaip pasaulis reagavo į partizanų laišką, skaitykite toliau. O dar toliau – ir pats laiškas.
Lietuvos partizanų laiškas šv. Tėvui keliauja per Europą
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siųstas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma: „Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų.“
Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio Šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų valios dalis.
Savo laiške jie kreipiasi į visą laisvąjį pasaulį, kad jis atvertų savo akis ir pamatytų, jog bolševizmas rengiasi laimėti visą pasaulį, ir vargai tiems, kurie nori apsigaudinėti atominės energijos turėjimu. Laiškas dėl to turėjo patekti į laisvąją Europą. Pirmiausia jis perėjo per viso pasaulio lietuvių spaudą. Lengvai perėjo per italų spaudą. Sunkiau jam buvo nugalėti kitus Vakarus. Dar buvo laikai, kada Vakarų Europa norėjo užsimerkti ir ausis užsiimti. Dėl to pačių lietuvių pastangomis jis buvo paskelbtas atskira knygele prancūziškai. Bet laiškas buvo rašytas tokia degančia širdim, kad jis negalėjo nepaliesti tų, kurie į širdį atsako. Pirmas ir didžiausias jo skelbėjas ir garsintojas buvo rašytojas Edgar Schaperis, gyvenąs Šveicarijoje. Daugumą savo pranešimų apie Baltijos valstybes jis baigdavo, perskaitydamas ištisai Lietuvos tikinčiųjų laišką. Laiško gilumas ir rašytojo įkvėpimas padarydavo tai, kad daugel klausytojų nesulaikydavo ašarų. Nuo šiol laišku rūpintis ėmė patys svetimieji.
Šveicarijos žurnalas „Anima“ 1950 m. laišką paskelbė ištisai ir padarė atspaudą, vardu „Notschrei einessterbenden Volkes“ – Mirštančios tautos pagalbos šauksmas, – ir jį platino parapijose prie bažnyčių. Kiekvienas, jį atvertęs, pastebėjo to paties Schaperio įvedamuosius žodžius: „Iš tikrųjų tai nėra šauksmas tik į Romą. Tai įspėjimas ir šauksmas pabusti viso pasaulio krikščionims… Pogrindžio laiškas, kuris karštai alsuoja narsia ištverme, kukliai prakalba apie bedievybės kovą prieš Dievą ir Bažnyčią, apie neįsivaizduojamą terorą prieš mažą, demokratinę, Vakarams ištikimą tautą… Iš ten, paskutinių krikščionių kasdieninės kančios mozaika mums yra pamokymas apie milžinišką tarp bolševizmo ir krikščionybės frontą, į kurį esame kiekvienas pašauktas. Tegul bus kiekvienas į jį pažadintas šauksmo mirštančiųjų iš Lietuvos miškų“.
Atėjo laiškas ir į Vokietijos gyventojų mases. Pirmiausia karštai juo susidomėjo Tarptautinio Komiteto Krikščioniškajai Kultūrai ginti Vokietijos skyrius, kurio centras yra Bonnoje. Iš visų projektų, kuo jis karščiausiai galėtų prabilti į visuomenę, savo pirmajam leidiniui jis pasirinko Lietuvos tikinčiųjų laišką. Gausiai iliustruoto, pavadinto „Hilferuf aus den Waeldern Litauens“ – Pagalbos šauksmas iš Lietuvos miškų, ir „čia kovoja kryžius prieš Sovietine žvaigžde“ – išleido 10 000 egz. ir greitai išplatino taip pat per parapijas. Paskleidė brošiūras ir tarp kitų komiteto narių – Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Belgijos, Liuksemburgo, Graikijos, Rumunijos, Šveicarijos, Slovakijos. To Komiteto Vokietijos skyrius iškilmingoje konferencijoje Bonnoje, kur dalyvavo ir kitų tautų svečiai, rengėjai kalbėjo apie krikščioniškosios kultūros naikinimą ir gynimą Lietuvoje, kurios kančių dokumentą, minėtą laišką, įteikė kiekvienam dalyviui į rankas, o lietuvių atstovą prof. Z. Ivinskį pakvietę prabilti tos tautos vardu. Tai buvo 1952 metų pradžioje.
Laiškas davė įkvėpimo ir minčių vienam vokiečių žurnalistui iš Stuttgarto beletristiniu būdu atvaizduoti dalis 1952 buvo paskelbta „Schwaebisch Iliustrierte“ su laiško ištraukomis ir partizanų nuotraukomis, atneštomis iš Lietuvos.
Krauju buvo nušlakstytas kelias, kuriuo laiškas atėjo iš Lietuvos. Lėtai ir vargingai jis skynė sau kelią į Europos žmonių sąžinę. Bet prasiskynė. Jis buvo vienas iš pirmųjų dokumentų, kuriais Europa buvo įspėta dėl savo likimo. Kiekviena nauja žinia iš Lietuvos gilina ir tvirtina tuos įsitikinimus Europoje, kuriuos diegė tikinčiųjų laiškas. Jo įtaka nemirė ir nemiršta, nes tai kankinių laiškas ir testamentas, kuris buvo paskelbtas lygiai prieš penkerius metus.
J.B.
Lietuvos Respublikos Rymo Katalikų laiškas šventajam Tėvui Pijui XII Vatikane
Laišką į Vakarus 1948-ųjų pradžioje pristatė partizanai Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys Popiežiui Pijui XII jį su vertimu įteikė Apaštališkojo Sosto delegatas lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksas Kapočius 1948 m. spalio 1 d. Laiškas išspausdintas 1950 metais Šveicarijos žurnale „Anima“ ir tais pačiais metais paskelbtas atskirai vokiečių kalba „Notschrei eines sterbenden Volkes“ su rašytojo Edward Schaper įvadu bei leidėjo pabaigos žodžiu. Leidėjas teigė, kad per porą pastarųjų metų persekiojimai, apie kuriuos kalbama laiške, dar sustiprėjo, ir kėlė klausimą, ar ilgai tauta gali ištverti, nes „pagal Sovietų vykdomo masinio naikinimo techniką Lietuvoje, kaip ir visuose europiniuose rytuose, ištuštinta erdvė pripildoma kolonistų iš tolimųjų rytų. Šiuo nauju tautų kilnojimu Sovietų Sąjunga pastūmė ne tik politines, ūkines ir ideologines ribas į vakarinę Europą, bet ir biologines, ir jų ateitis mums šiandien, deja, dar negalutinai paaiškėjus“. Rašytojas E. Schaperis vokiškai kalbančioje Šveicarijoje daugybę savo paskaitų baigė laiško skaitymu. Vokietijoje tais pačiais metais didžioji laiško dalis paskelbta populiariu leidiniu „Hilferuf aus den Wäldern Litauens“ (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur, Bonn). Laiško ištraukos taip pat paskelbtos italų, prancūzų, amerikiečių spaudoje.
Publikuodami šį laišką – tautos šauksmą – norime priminti tiems, kurie jau baigia pamiršti, kas vyko sovietų okupuotame krašte. Laiško tonas leidžia pajusti persekiojamų žmonių ir slėptuvėje rašančių autorių išgyvenimus. Lietuva tuo metu jau išgyveno ne tik šaudymus ir įkalinimus, ne tik patyčias ir ramaus gyvenimo numarinimą, bet ir didžiosios tautos dalies tremtis į Sibirą. Dar viena dalis buvo priversta išvykti, pasitraukti į Vakarus. Skausmas ir ašaros tada liejosi Lietuvoje…
Šventasis Tėve, katalikų Ganytojau! Mes, Lietuvos Respublikos Romos katalikai, šaukiamės Jūsų šventenybės užtarimo. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimu, esi visų mūsų katalikų Vadas ir Ganytojas. Naikinami, terorizuojami, alkani, nuogi, kraujuose paplūdę, likę be jokių net žmoniškų natūralių teisių, nuo pasaulio visiškai izoliuoti, prašome Jūsų globos ir pagalbos. Gyvename aštuntus teroro ir smurto okupacijos metus. Gyvybės kaina perduodame Jums savo tautos kančių istorijos raštą, rodydami XX amžiaus bedievybės-komunizmo gėdą, demaskuodami pasaulio akyse niekšingąjį melą apie Tarybų Sąjungoje religijos laisvę. Kol baisus okupantų smurtas mūsų nepasmaugė, rašome tikrąją tiesą, savo tautos žiauriąją tragediją. Šis raštas yra mūsų Tėvynės mirties testamentas.
Mūsų Tėvynė Lietuva Vytauto Didžiojo laikais buvo didelė ir galinga. Varnos mūšyje, gindama krikščionybę, sulaikė turkų veržimąsi į Europą. Mūsų graži kalba yra vienintelė senovės indų-sanskritų liekana. Mūsų šalis nėra turtinga, bet darbščių lietuvių rankomis ji išmaitino ir aprėdė savo žemės vaikus. Baltijos jūra švelniai skalauja mūsų žemės pakraštį. Mus beveik iš visų pusių supa nekatalikiškos tautos. Rusų carų imperializmas šimtmetinėse kovose mūsų ramią tautą naikino ir siaubė, kol, susidėję su prūsais ir austrais, pasidalijo mūsų kraštą. Caras jėga norėjo mus surusinti ir supravoslavinti. Pusę šimtmečio buvo uždraudęs lotynų raidėmis spaudą, kad mes įprastume prie rusiško raidymo. Nuostabiai atspari buvo mūsų tauta. Trys didieji sukilimai kardu ir ugnimi buvo sutriuškinti. Joki pažadai aukštos vietos lietuvio nesuviliojo. Knygnešiai iš užsienio slapta nešė lietuvišką knygą. Rusų surengtomis Kražių skerdynėmis stebėjosi visas pasaulis, kur lietuvių tauta parodė meilę Katalikų Bažnyčiai ir Tėvų Žemei.
Po Didžiojo Karo mus užplūdo iš visų pusių bolševikų-azijatų ordos. Kol tapome laisvi, tūkstančiai jaunuolių turėjo paguldyti savo galvas. Laisvoje Tėvynėje nebepriskaitėme pilnų trijų milijonų žmonių. Per 23 laisvės metus ne tik kad toli palikome Rytų kraštus, bet konkuravome ir su Vakarais. Deja, 1939 metais pasaulinis karas iš visų pusių apsupo mūsų darbščią ir ramią tautą. Per Lenkiją vėl priartėjo 200 milijonų azijatų-bolševikų. Iš karto tik bazės, o vėliau visiška okupacija. Trys milijonai prieš 200 milijonų galėjome tik mirti už laisvę. Laimingi tie, kurie mirė ir nemato, kas dabar Tėvynėje vyksta, Šventasis Tėve, atleisk mums, kad mes, gyvieji, pavydime mirusiems. Ką mes išgyvename, jokia žmogaus vaizduotė nėra to sukūrusi ir negali sukurti. Tai primena senovės didžiausius totorių antplūdžius.
Iš mūsų atėmė ne tik žemę, namus, sunaikino miestus, vienkiemius, bet atėmė net ir minties laisvę, protavimą. Mus pavertė visiškais dvasios vergais. Mūsų kultūrą pasuko mažiausia šimtmečiu atgal. Mes turime tikėti praeito amžiaus visokiom nesąmonėm, kurias seniai persirgome. Žiūrėdami į apiplyšusius okupantus, mes turime tikėti, kad pas juos visko yra, kad tik pas juos tėra kultūra, kad visame pasaulyje badas ir vargas, kad tik jų dėka mes dabar geriausiai gyvename, nors mūsų vaikai jau užmiršo, kas yra cukrus, mėsa, sviestas. Okupantai išrinko mums „seimą“ buvusių vagių, svetimtaučių, girtuoklių, įvairių perėjūnų, avantiūristų sudėtyje. Tiek kandidatų, kiek „seimo“ narių. Patys juos išstatė, patys surašė ir durtuvais varė už juos „balsuoti“. Mus, išdidžią lietuvių tautą. Dieve, kokios baisios buvo dienos. Į debesis lėkė balsavimo patalpos, šalia urnų kraujo upeliai tekėjo. Žemė krauju pasruvo. Kas laisvės ragavo, vergijoj nebus. Tas nevertas laisvės, kas negina jos. Patriotai, nepergyvendami tos dienos patys krito, durtuvais persiverdami širdis. Nuo okupantų tankų, lėktuvų ūžimo, dundėjo mūsų miestai ir kaimai. O vis dėlto nebalsavome. Okupantų melas perviršijo visokį įsivaizdavimą. Jie paskelbė mūsų „vienbalsį“ prašymą įsijungti į Tarybų Sąjungą. Tai buvo smurto ir gėdos valanda, Šventasis Tėve, kada okupantas su savo tankais ir durtuvais pridusino, tai mūsų žemė, akmenys, uolos šaukė prieš baisiąją klastą. Audros su perkūnijomis griaudė ir drebino žemę prieš tą baisųjį melą. Tos baisios dienos tūkstančius lietuvių Sibiro katorgose pražudė. O vis dėlto mes didžiuojamės, kad laisvę labiau mylime kaip savo gyvybę.
1941 metų birželio mėn. per 3 dienas be teismo, be tardymo, sugaudė su vaikais, seneliais, ligoniais apie 40,000 lietuvių, sukimšo į galvijinius vagonus ir be duonos kąsnio, be vandens išvežė į Sibirą. Tos 3 dienos lietuviams liks amžiaus siaubo dienomis Mes matėme pakelėse išmetamus senelių lavonus, naujagimius kūdikius. Ir šiandien mūsų akyse skamba alpstančiųjų vagonuose priešmirtinės giesmės gaida. Mūsų akys matė bučiuojančius paskutinį kartą šventąją Tėvų Žemę. Tai matėme patys. Žiūrėjome į dangų, ir lūpos šnabždėjo Galybių Viešpačiui priesaiką: Laisvė arba mirtis. Anų metų okupacijos balansas daugiau kaip 100,000 aukų.
Po to seka vokiška, o dar vėliau sugrįžta azijatiška okupacija. Kenčiame naujos azijatų okupacijos ketvirtus metus. 1940–1941 m. okupacija tik šešėlis prieš dabartinį smurtą. Tada buvo tik gaivališkas siautimas, dabar gi jau ir planingas tautos išnaikinimas, surusinimas. Tam tikslui įgyvendinti skiriamas maždaug dešimties metų laikotarpis. Dar šeši metai ir mūsų tautos turi nebūti.
85 procentai lietuvių tautos yra Rymo katalikai. Religijos įtaka buvo ir yra labai stipri. Mūsų tautoje yra ypatinga pagarba reiškiama Švč. Marijai. Anot Pijaus XI, Lietuva yra Marijos Žemė. Mūsų krašto pakelėse labai daug kryžių-smūtkelių. Tai tautos kančios simbolis. Bolševizmas gerai žino, kad kol nepakirs religijos įtakos, tol tauta bus atspari. Todėl religijai ir tenka smarkiausias smūgis. Pagal bolševikų vadus, religija taip priešinga bolševizmui, kaip vanduo ir ugnis. Todėl prieš karą Tarybų Sąjungoje buvo panaikintos visos religijos ir jų papročiai. 1943 metais susidarė naujos aplinkybės. Užsienio opinijai pataisyti oficialiai buvo leista religijos kulto laisvė, ypač pravoslavų bažnyčiai. Svarbiausias motyvas: per Maskvos patriarchą sujungti įvairių tautų (bulgarų, graikų, rumunų, arijų ir pan.) pravoslavus, sustiprinti pravoslavinimą ir tuo būdu plėsti tose tautose savo įtaką. Laikinai leisdami religijos kultą, jie apsidraudė, kad religija tarnautų tik komunizmo sustiprinimui ir imperializmo įtakai svetur. Naujai paskirti pravoslavų šventikai vargu kuo skiriasi nuo NKVD žvalgybos agentų. Jų pareiga per cerkvę pravesti valdžios mintis, pranešinėti žmonių nuotaikas ir nurodyti nepatikimuosius. Klausant naujų šventikų pamokslų neįmanoma rasti bent dalelę krikščioniško mokslo. Tik neapykanta kitoms santvarkoms, kerštas, melas ir bolševikinė propaganda. Dievas yra savotiškai rusiškas, panašus Leninui. Pravoslavų bažnyčia yra tik žvalgybos įstaiga po religine iškaba.
Stalino konstitucija duoda tik religinio kulto apeigų laisvę ir tuo pačiu garantuoja visišką antireliginę propagandą. Antireliginę propagandą valstybė varo visu savo aparato pajėgumu. Religija viešai gali praktikuoti tik religinio kulto apeigas, o religinės propagandos vesti visiškai neleidžiama. Todėl ir šiandien Tarybų Sąjungoje net pravoslavai neturi religinės spaudos ir pamokslų beveik nėra, išskyrus religinį kalendorių. Religinių, filosofinių knygų, laikraščių visai nėra ir negali būti. Iš užsienio religinė knyga taip pat neįsileidžiama. Tokiu būdu religija negali plėstis, pasidalyti naujomis mintimis, ir naujoji karta nebegali naujo mokslo šviesoje pilnai pažinti religijos. Visų pakraipų pasauliniai mokslai toli prašoks savo metodais ir patyrimais senus religinius metodus. Anot bolševikų, praeis keliolika metų, seniai išmirs, o jaunimas, matydamas religijos atsilikimą moksle, nepažangumą moksle, savaime nuo religijos atsigręš. Tas jų samprotavimas, kiek praktika rodo, yra teisingas, nes mokslo, meno, spaudos bendradarbiavimas yra būtina priemonė bet kokiai pažangai. Tokią religinio kulto apeigų laisvę taiko ir Lietuvai. Katalikų kunigai turi būti žvalgybos agentai. Atsiskirti nuo Romos, visur talkininkauti valdžiai, vienu žodžiu, būti valdžios reikalų įrankiu. Lietuvių katalikai su tuo nesutiko. Prasidėjo baisus terorizavimas, naikinimas, šis teroras yra slaptas, oficialiai viskas yra tvarkoje, bet praktika yra baisi. Ir kada kalba Maskvos aukštieji politikai, yra malonu ir gera klausyti, kai tuo tarpu slapta duodami kiti nurodymai. Ir kuo valdininkas bus religijos atžvilgiu žiauresnis, tuo jis geresnis. Joks įstatymas jo nevaržo. Vienintelis įsakymas – spausk, daryk ką nori, tik kad nebūtų viešų skandalų, šio teroro kelios priemonės:
1. Tautinė bažnyčia
Jau nuo 1944 m. daroma didžiausias spaudimas įsteigti tautinę bažnyčią, panašiai, kaip padarė atimtoje iš Lenkijos Ukrainos dalyje. Pažadais, intrigomis, pagaliau baisiais šantažais ir suėmimais gundė ypač veiklesnius kunigus, kad jie pradėtų vesti propagandą prieš bažnytinę vyriausybę, neva už jos neveiklumą, keltų naujų bendradarbiavimo minčių ir tuo sudarytų aktyvistų būrelį, – tautinės bažnyčios branduolį. Tuo pačiu laiku valdžios spauda nuolat rašo apie Popiežiaus išdavystes: Roma yra tautų išgamų, budelių landynė. Popiežius buvo ir yra lietuvių tautos išdavikas, Popiežius yra tautų ir Lietuvos laisvės priešas Nr. 1 ir t.t. Lietuvos tikintieji išklauso, nes tai privaloma, bet nieko negirdi. Bendrininkų nesusiranda.
2. Angažavimas žvalgybos darbams
Žvalgyba nuo pat pirmųjų dienų rinko ir renka kunigų „nusikaltimus“, tiek politinius, tiek moralinius. Tie „nusikaltimai“ labai platūs. Yra pakankama, kad giminėje yra kas nors valdžiai netvarkoje. Areštui užtenka, kad prieš 10 metų dirbai katalikų akcijoje ir t.t. Žvalgybos agentai, turėdami „duomenis“, aplanko kunigą ir iškart įvairių gėrybių pažadais, vėliau šantažais, įvairiais „nusikaltimais“ ima terorizuoti. Taip daro kartais net ištisus mėnesius, kol pakerta valią. Nepalūžtantieji dažnai iš nakties pražūna kaip ugnyje. Padoresniems kunigams, kankindami ir įvairiais „liudininkais“ remdamiesi, labai greitai sudaro bylas. Valdžios spauda pilna panašių bylų. Teisingiausias kunigas parodomas vagiu, paleistuviu, banditu, žmogžudžiu, kuriam „teismas“ paskiria tik dėl „gailestingumo“, kaipo kunigui, 15 metų Sibiro katorgos. Kuriems neįmanoma ką nors primesti, tuos provokacijos būdu, net panaudodami švenčiausius dalykus, likviduoja. Pvz., iškviečia pas mirštantį, o pasirodo, kad tai buvo tik perrengtas šnipas. Kunigą apkaltina patarnavus pogrindžio veikėjui ir – po to 15 metų.
3. Provokacijos
Labai dažnas įvykis žvalgybininko ėjimas išpažinties provokaciniu tikslu arba reikalavimas, kad kunigai išduotų išpažinties paslaptis. Žvalgybai nieko nėra švento. Bažnyčios atžvilgiu ji absoliuti valdovė, tik su viena sąlyga, kad viskas vyktų slaptai, be skandalo. Ir jei tas, kuriam pasiūlo žvalgybos tarnybą, kam nors pasisakytų, pagal bolševikinius įstatymus yra baudžiamas aštuoneriais metais katorgos, nes įstatymai leidžia po pasikalbėjimo paimti parašą, kad šios paslapties, kaip valstybinės, niekam nepasakys. Tačiau kunigai yra ypatingai atsparūs, šimtus ištrėmė į katorgą. Žmonės kunigais pasitiki, ir valdžia, pajungus kunigą, daug ką sužinotų, kunigas, praradęs savo sąžinę, būtų dar labiau pajungiamas valdžios tikslams. Žemesnieji bažnyčios tarnautojai nė kiek ne mažiau kenčia nuo panašių provokacijų.
4. Kunigų sekimas
Kiekvieną kunigą seka keletas asmenų. Iš aplinkinių namų sekama, kas pas kunigą užeina, su kuo kunigas susitiko. Kur tik kunigas dažnai užeina, būtinai angažuoja ką nors iš tų namų, kad sužinotų, kas yra kalbama. Bažnyčioje sakomus pamokslus seka keletas agentų, kurie, vienas antro nepažindami, turi duoti plačius konspektus. Vargas tam šnipui, jei konspektai nesutiktų ir būtų surastas kurio nors švelnumas. Net gatvėje kunigo užkalbintas asmuo nėra saugus.
5. Kunigų mokesčiai
Kunigas turi mokėti valdžiai pajamų mokesčius. Klebonai maždaug iki 100,000 rublių, vikarai iki 50,000 rublių metams. Klebonų mokestis maždaug lygus aukštos kategorijos 10 valdžios tarnautojų metinei algai. Mokesčių nesumokėjus, išieškoma prievarta. Sumokėti neįmanoma, nes tikintieji ir norėdami pagelbėti negali. Jie normaliai gauna atlyginimą, kuris lygus dešimtai daliai tokio atlyginimo, kad badu nemirtų. Gyvena išsiparduodami nereikalingiausius daiktus. Už mokesčių nesumokėjimą daugumai kunigų aprašomi ir išpardavinėjami asmeniniai ir net bažnytiniai daiktai. Parduodami valdiškomis kainomis daiktus, nepadengia ir kelintos dalies mokesčių. Likusiems mokesčiams įstatymai leidžia mokėtoją siųsti viešiems darbams. Bijodami žmonių keršto, šio metodo kol kas dar nepraktikuoja.
6. Valstybinės paskolos
Kasmet reikia pasirašyti, neva laisvu noru, valstybinę paskolą. Valdžios tarnautojams norma yra vieno mėnesio alga. Kunigams paprastai siekia iki 50,000 rublių. Iškviečia į Vykdomąjį komitetą, ir ten žvalgybininkas primena su ginklu rankoje: arba tiek ir tiek, arba Sibiras, nes esi toks ir toks „nusikaltėlis“ ir t.t.
7. Įvairūs suvaržymai
Oficialiai kunigas lygus visiems piliečiams. Tačiau vietos įstatymais jis dešimteriopai turi mokėti už elektrą, butą ir t.t. Pramoninių prekių jam visai nėra. Daug kur ir duonos kortelės atimtos. Panašūs dalykai, tik dar stipriau, taikomi visiems bažnyčios tarnautojams.
8. Draugijos
Jokioj visuomeninėj organizacijoj kunigas neturi teisės dalyvauti. Bažnytinės, visuomeninės ir net labdaros organizacijos visai neleidžiamos, nes oficialiai Tarybų Sąjungoje to visai nėra ir negali būti. Nedarbingieji pagal įstatymus turi gauti pensiją, tačiau praktikoje milijonai elgetauja. Tik kai kur seniams invalidams duoda pensijas 80 rublių mėnesiui, t.y. tiek, kiek slaptojoj rinkoj kainuoja du kilogramai duonos. Todėl šelpiama tik slaptomis.
9. Visiškas kunigo izoliavimas
Joks kunigas negali valdiškoj įstaigoj ar įmonėj gauti vietą. Privačių įmonių nėra. Su religiniais patarnavimais ligoninėse neįleidžiama. Ligoninėse aptarnaujama tik slapta. Būtų didžiausias skandalas, jei kunigas, nors ir privačiu reikalu, atsilankytų mokykloje. Bet kokios profesijos viešai neleidžiamos. Tikybinės šventės visai nešvenčiamos. Tėra tik valstybinės nedarbo dienos. Apskritai, kunigai iš viešo gyvenimo visai izoliuoti. Net tie namai, kur jis apsilanko, yra įtariami. Joks valdininkas negali užeiti pas kunigą, išskyrus tarnybinio reikalo ar šnipinėjimo.
10. Bažnyčios mokesčiai
Kiekviena Bažnyčia turi sumokėti valstybei mokesčius. Už pastatą ir šventorių metams tenka net iki 50,000 rublių. Yra didžiausia našta, kai reikia surinkti iš tikinčiųjų tokias sumas, kurie ir patys vos gali pragyventi. Vargas būtų kunigui, jei iš sakyklos praneštų apie tokius mokesčius. Tai irgi pusiau slaptas dalykas, kaip ir viskas Tarybų Sąjungoje. Nesumokėjus, aprašomas inventorius ir net uždaroma bažnyčia. Kitų religijų bažnyčių jau yra uždarytų.
11. Religinė spauda
Nežiūrint milžiniškų pastangų, jos visai nėra. Net nė mažiausios maldaknygės neleidžiama spausdinti. Yra tik valdžios spauda, kurioje, be neigiamų dalykų, nieko teigiamo apie religiją nerašoma. Vargas tam, kas bandytų iš sakyklos atsakinėti į laikraščių puolimus. Dogmatiniai pamokslai dar šiaip taip pakenčiami, o apologetiniai ir istoriniai yra labai įtariami ir rizikingi. Religinės krikščioniškos filosofijos, gamtos-istorijos ir net religijai palankios poezijos knygos yra surinktos ir sunaikintos. Juodojoje rinkoje religinė knyga yra brangenybė. Visokia religinė, tautinė mintis perduodama tik gyvu žodžiu ir slaptomis. Poetai griežčiausiai baudžiami už religinių giesmių kūrybą. Solistams nevalia bažnyčioje giedoti.
12. Religinis menas
Religinis menas, skulptūra, tapyba ir t.t., visose mokyklose uždrausta. Dailininkai dirba tik slapta. Viskas, kas buvo religinio viešai išstatyta muziejuose, meno galerijose, išimama. Tėra tik „tarybinis“ menas ir dailė.
13. Mokykla
Net nuo vaikų darželių vedama antireliginė akcija. Tikintieji mokytojai pakenčiami tik dėl kadrų stokos. Pamaldų laiku būtinai daromos paskaitos, iškylos, viešieji darbai. Ir vargas neatėjusiems: jis negaus stipendijos, vėliau geresnės tarnybos. Kiekvienoje paskaitoje mokytojas privalo skirti kelias mintis antireliginei – tarybinei propagandai. Tačiau įstaigose ir įmonėse praktiškai okupantų rusų kalba. Lietuvos istorija baisiausiai klastojama. Kiekvienas pasaulinis įvykis perduodamas pagal Maskvos nurodymus. Ir taip nuo vaikų darželio „geras“ mokinys yra tik tarybinis, t.y. tas, kuris nesigaili net tėvus išduoti, jei jie yra kitokių pažiūrų. Gamtos mokslai perduodami tik darvinizmo dvasioje, nežiūrint, ką kalba naujųjų mokslų patirtis.
14. Kunigų seminarijos
1944 m. buvo 3 kunigų seminarijos. Nors visos patalpos karo reikalams iki šiai dienai nėra atimtos, tačiau 1946 m. 2 uždarė, leisdami auklėtiniams persikelti į Kauno kunigų seminariją. Tais pačiais metais visai Lietuvai nustatė 150 auklėtinių kontingentą, kitus, apie 200 išvaikė. Yra šimtai tvirtinimų, kad auklėtinių skaičių sumažins iki 60. Tokiu būdu visai Lietuvai metams tektų 8 nauji kunigai, kai tuo tarpu per metus išmiršta nuo 25 iki 30 kunigų, neskaitant suimamų. Jau dabar yra daug parapijų, kuriose iš eilės yra suimti 3–4 klebonai. Kartais 2–3 parapijas aptarnauja vienas kunigas. Kur normaliai buvo 2–3 kunigai, šiandien geriausiu atveju 1. Seneliai invalidai kunigai pašaukti į aktyvią tarnybą ir aptarnauja kartais net dvi parapijas. Kunigų seminarijos išlaikomos tik tikinčiųjų aukomis.
15. Bažnyčių statyba ir remontas
Karas Lietuvoje sunaikino ar smarkiai apardė apie 100 bažnyčių. Apie jų atstatymą nėra ir kalbos. Visos medžiagos tėra tik valdžios žinioje, o ji bažnyčioms nieko neatleidžia pirkti. Kas daroma, tai tik slaptai ir pasakiškomis kainomis. Daug kur žmonės meldžiasi laikinose pašiūrėse.
16. Valdiški komitetai
Valdžia, pravoslavų pavyzdžiu, nori panaikinti bažnyčias ir kanonų nustatytus bažnyčių palaikymo komitetus, o jų vietose įsteigti valdiškus, vadinamus „dvacatkomis“. Lietuvos bažnyčios reikalus tvarko tikybos reikalams prie ministrų kabineto – įgaliotinis Gailevičius, buvęs žvalgybininkas, partijos narys. Toks 20-ties komitetas turėtų būti prie įgaliotinių apskrityse ir prie kiekvienos bažnyčios. Dalį komiteto skiria valdžia; kitą dalį tik tvirtina. Jokių statutų, instrukcijų apie komiteto veiklą, pareigas ir teises valdžia neduoda. Sudarius komitetą ir valdžiai jį užtvirtinus, komitetas sudaro su valdžios vykdomuoju komitetu sutartį dėl bažnyčios nuomos. Tokiu būdu jau nebe vyskupas ar klebonas yra bažnyčios tvarkytojas, šis komitetas gali bažnyčią uždaryti, nepriimti ar nušalinti kunigą. Svarbiausia, kad šio komiteto narius žvalgybai yra lengviau užangažuoti.Katalikų Bažnyčia griežtai atsisakė panašius komitetus steigti. Tuo klausimu antri metai eina žiauri kova.
17. Suimtųjų likimas
Sovietų tvarkos niekas negali suprasti, neišgyvenęs bent poros metų. Yra neoficialūs ir nerašyti įstatymai. Oficialiai viskas labai gražu. Didžiausio palankumo įstatymai yra piliečio atžvilgiu. Tačiau oficialūs įstatymai taikomi daugumoje tik partiečiams, o nerašytieji – visiems kitiems. Nerašytieji įstatymai kai kam suteikia visišką sauvalę. Tie, kurie normalioje santvarkoje buvo persekiojami kaip vagys, plėšikai, žmogžudžiai, visoki įvairių tautų perėjūnai, dabar aukšti pareigūnai, okupantų geriausi bendradarbiai. Apskritai, Tarybų Sąjungos santvarkoje vagys yra beveik nebaudžiami. Svarbu jų politinis įsitikinimas ir ištikimumas. Vargas patekusiems į jų rankas. Joks įstatymas suimtojo negina. Nieko nereiškia nekaltumas. Tortūra privers prie visko prisipažinti, nors apie tai nebuvai nė pagalvojęs. Išteisins tik tuo atveju, jei sutiksi kitus šnipinėti. Suimtąjį mėnesiams uždaro į vienutę (karcerį), kurioje negali nė atsigulti, ir be jokio maisto laikoma tol, kol palūžtama. Kankinimo įrankių yra įvairiausių. Nenuostabu, kad labai daug žūva ir išprotėja. Teisme jokio gynimosi. Kiekvienam nemažiau 10 metų Sibiro katorgos. Kol Sibirą pasiekia, išeina mėnuo laiko. Pakeliui daugelis miršta, nes vežami uždarytuose galvijiniuose vagonuose be maisto, dažnai ir be vandens. Vasarą karščiai, žiemą šalčiai pavargusius pribaigia. Sibire temperatūra žiemą siekia iki 50 laipsnių šalčio. Be šiltų drabužių ilgiau išsilaikyti neįmanoma. Paprastai daugiau 5 metų Sibiro katorgos mažai kas išlaiko. Iš Sibiro katorgos paleidžiami kartais tik visiški invalidai, kad tėvynėje baigtų savo kančios dienas.
18. Tikinčiųjų padėtis
Tikintysis darbininkas ar tarnautojas visaip spaudžiamas, aukštesnės vietos ar geresnio darbo niekad negauna. Pakenčiamas tik dėl kadrų stokos. Lietuvos žemdirbys, kaimo žmogus yra ypač religingas. Dirbdamas savo žemės sklype, valdžios agentams yra sunkiai prieinamas. Turtuolių Lietuvoje ūkininkų beveik nebuvo. Daugiausia smulkūs ūkininkai. Nuo ryto iki vakaro jis pats dirbo, kad pragyventų. Tačiau bolševikinė žemės reforma ir tą darbštųjį ūkininką palietė. Apkaltino jį bendradarbiavimu su vokiečiais ar kitaip ir atėmė dalį žemės, nežiūrint, kad atimtoji žemė dirvonuoja. Už smulkmenas, o dažnai nežinant už ką, pritaiko „buožės“ vardą. Buožės nebesaugo joks įstatymas. Buožė yra kiekvienas tikras lietuvis, nežiūrint ar jis yra ūkininkas, ar jis paprastas darbininkas, ar invalidas senelis. Ūkininkas kantrus, per naktis dirba, kad tik būtų savo žemėje. Nors kaip valdžia spaudžia prievolėmis, jis vis dėlto gali šį tą nuslėpti ir geriau gyventi už kitos profesijos žmones. Todėl 1947 m. valdžia mano suvaryti visus į kolchozus, kad kiekvienas dirbtų už pusbadį gyvenimą ir be pragyvenimo niekuo kitu nesirūpintų, o tada lengviau būtų kontroliuojamas, ir valstybė galėtų gauti dar didesnį pelną. Tarybų Sąjungoje yra viskas valdžios, privataus – nieko. Visi, ar tai darbininkas ar tarnautojas ar žemdirbys, jei nori nemirti badu, turi iš valdžios „vogti“. Alga yra maža, tik kelioms dienoms pragyventi. Todėl vagiama kur tik pakliūva. Ir tai nėra jokia gėda.
19. Komunistų partija
Nors didžiausiu smurtu terorizuoja lietuvius, tačiau lietuvis stipriai laikosi savo tikėjimo ir tėvų žemės. Komunistų partijos eilės neauga. Lietuvis ir privilegijų skatinamas neprisideda. Partijoj daugiausia kitatikiai, visokie svieto perėjūnai, netvarkingo gyvenimo žmonės, kurie gauna geriausią atlyginimą ir visokio priedo. Kai partijos žmonės kur nors prieina, tuojau įvyksta skandalingi išeikvojimai. Parsidavėliai partijai yra be balso, yra tik Maskvos ruporai. Kaip Maskva įsako, taip jie ir kalba. Už jų pečių visada stovi rusai. Visa lietuvių dauguma verčiau miršta, kaip sutinka okupantui vergauti ar savo tautiečius išdavinėti. Dažnas vaizdas, kaip surakinti jaunuoliai eina Sibiro katorgon pakeltomis galvomis ir šaukdami: „Tegyvuoja Laisva Lietuva“.
20. Propaganda
Vietos ir užsienio propaganda šaukia apie didžiausią Tarybų Sąjungoje kulto laisvę. Pikčiausias melas perduodamas už pilniausią tiesą. Pinigo čia nesigailima. Kino kronikos vaizduoja gražiausią gyvenimą. O kaip žiauri, tikrovė. Mūsų senus profesorius priverčia kalbėti užsieniui. Mėnesius, metus terorizuoja, kol paverčia bevaliais ruporais kalbėti tą, ką parašė Maskva. Vaikai, žmona, giminės atsako už jo mažiausią nukrypimą kalboje ar balso intonaciją. Žvalgyba per 30 metų išmoko klastoti parašus, o žmonės – nieko nematyti, nieko negirdėti, išskyrus tik tą, ką valdžia įsako. Žmogus pasidaro automatas. Jo visas turtas, – ką ant savo pečių gali panešti. Gyvenamoji vieta, šeima, vaikai – nesvarbu. Jie gyvens taip, kaip bus lemta. Svarbiausia – šiandien pavalgyti ir kaip nors išsimiegoti, o kas darosi pasaulyje, nesvarbu. Valdžia pasakys, ką galvoti, ką kalbėti, kada ranką kelti, kada ploti, kada kitus smerkti, kada girti ir kada juoktis. Tam juk valdžia, kitaip, turėsime nemalonumų. Kai valdžios pareigūnas kalba nesąmones, kas man, matyt, taip reikia. Ploja visi, ploju ir aš. Štai, XX amžiaus žmogus, „laisviausias“ Tarybų Sąjungos pilietis. Tokiu automatu nori ir mus, lietuvius, padaryti. Joks kultūringas žmogus tokio dvasios bankroto nesupras, deja, taip yra. Tokio žmogaus būsena neįmanoma aprašyti. Tik ją išgyvenant galima suprasti. Ir taip per ilgesnį laiką žmogus imi savęs nebesuprasti, atrodo, kad taip ir gerai yra, kad visur kitur yra tik vergija, o tik čia tikra laisvė. Tiems, kurie lankosi iš užsienio, propaganda nori net čekistus, didžiausius budelius, dievobaimingai bažnyčioje suklupdyti, kad tik užsienietį apgautų.
21. Persekiojamų kovų rezultatai
Trejų metų lietuvių religinė-tautinė kova davė baisius rezultatus. Visur smurtas, baimė, kraujas, kančia. Daugiau kaip 100000 tikinčiųjų nukankinta arba iš bado ir šalčio Sibire mirė. Kasdien naujos aukos. Nėra namų, kuriuose nebūtų ašarų. 40 procentų kunigų, t.y. daugiau kaip 400 Sibiro katorgoje arba pogrindyje slapstosi. Visoje Lietuvoje tėra likęs tik vienas laisvas vyskupas. Du mirė (Karevičius ir Karosas), 4 suimti (Borisevičius, Matulionis, Ramanauskas ir Reinys). Kurijos suspaustos, seminarija vos gyva, vienuolynai sunaikinti arba žiauriai išblaškyti. Niekas nežino, kada žvalgyba pabels į duris. Kad tik užsienis nesužinotų, viskas daroma didžiausioje tyloje.
Taip praktikoje atrodo Stalino konstitucijos iškilmingai garantuota religinio kulto laisvė. Visur ir viskas tik dėl užsienio propagandos. Praktiškai religija neturi jokios laisvės, kaip ir kiekvienas Tarybų Sąjungos žmogus. Jei kartais duodamas mažytis, lyg ir laisvės spindulėlis, tai ir jis okupantų duodamas didesniam komunizmo sustiprinimui ir didesnei užsienio propagandai. Praktikoje didieji suvaržymai nėra tiek baisūs, kaip kasdieninė baimė provokacijų, nuolatinis sekimas ir tas baisus netikrumas.
Jau 3 metai, kai mes esame toje mirtinoje kovoje. Kovojame, kaip begalime. Jei nesigintume, seniai mūsų nebebūtų. Mūsų tūkstančiai jaunimo, vyrų ir mergaičių ir net senių yra miškuose. Okupantas miškų bijo. Ten dar yra mūsų laisvė. Ką mes kenčiame, gali suprasti tik tas, kas pats išgyveno. Okupantas yra azijatas, žvėris, nežmogus. Kai azijatas pasijunta galingas, jis yra baisus. Jo obskurantizmas, žiaurumas, kraujo troškimas, siautulys, naikinimo manija yra be ribų. Kai pasaulis kietai jam kalba, kai pajunta pavojų, tada, kaip plėšrusis žvėris, medžiotojų apstotas, valandėlei iš baimės aprimsta. Jei pasaulyje kartais apie komunizmo darbus kalba žiaurokai, kitiems atrodo perdėta. Tiems, kurie išgyvena tą naikinimo siautulį, kelia stebėjimąsi, kaip pasaulyje mažai žinoma apie komunizmą. Kaip nori, taip tegul kalba, leidžia plačiausiai vaizduotei pasireikšti, ir tai toli gražu bus netikrovė. Velkami per laukus prie sunkvežimio pririšti ir prie bažnyčių suguldyti lavonai, tai vis kitų pagąsdinimui. Vyrai ir mergaitės, nuogi, subadyti, guli ištisas dienas tol, kol motinos ir vaikai nebeišlaiko prie savo brangių lavonų. Tada prasideda baisūs persekiojimai net ligi kelintų kartų. Kai kas mano, kad yra geriau, jei užsienis okupantų neerzina. Netiesa. Mums blogiau nebus. Ir taip viskas sunaikinta, sudeginta, žmonės išvaikyti. Mes visko nustojome, o gyvybę mokėsime brangiai parduoti.
Šventasis Tėve, mes žinome šių dienų Jums užkrautus rūpesčius. Tačiau vardan mūsų iškentėtų kančių mes drįstame, kaip savo katalikų Vado, prašyti užtarimo. Mes nebeturime kaimynų, kuriem galėtume patikėti savo ir tautos ateitį. Iš visų pusių mus supa okupantas. Jūsų Šventenybės vadovaujami, katalikiškos Lietuvos vaikai, vieninteliai esame katalikai šiaurėje, lyg salelė apsupta kitatikių jūros. Tokio spaudimo ilgai neišlaikysime, žūsime visi. Mūsų tikėjimas, papročiai, tradicijos, net mūsų kalba bus išnaikinta. Mes dažnai galvojame apie viduramžio turkų, arabų ordas, kada iškilo Didieji Romos Vyrai: Urbonas II, Inocentas III. Dabartinės rytų ordos diplomatinių žodžių kalbų nebijo. Mes dažnai klausiame, kur dingo kultūringo pasaulio tautos, kur yra šimtai milijonų pasaulio krikščionių? Ar nebėra pasaulyje teisybės mylėtojų, Didžių Žmonių? Ar jie nežino, kaip broliai ir seserys krikščionys yra naikinami? Ar pasaulio krikščionys užsnūdo apgaulingu suraminimo miegu ir tiki, kad mus sunaikinusios ordos sustos? Ne. Du šimtai milijonų įvairių Tarybų Sąjungos tautų žmonių, kaip ir mes, kala dieną ir naktį ginklus pavergti pasauliui. Ir šiandien už mūsų dienos ir nakties darbus šelpia graikų sukilėlius, įvairius pasaulio streikininkus. Jau šiandien azijatas yra užgrobęs pusę Europos ir ją perdirba. Greit bus pasaulio kovos momentas, ir vargas snūduriuojantiems. Bolševizmas pasiruošęs pasaulio civilizaciją, kultūrą ir krikščionybę sunaikinti. Neklyskime: bolševizmas laukia patogaus momento. Savęs neapgaudinėkime, – bolševizmas yra stipresnis, negu daugelis mano. Atominė energija pasaulį migdo. Bolševizmas greit turės ne blogesnių ginklų.
Šventasis Tėve,
1. Mes prašome paskelbti pasaulio tikintiesiems Lietuvių Dieną, kaip padarė garbingos atminties Benediktas XV 1917 metais. Tegul pasaulis pamato lietuvių katalikų kančias, persekiojimus ir vargus, surengtus XX amžiaus bedievybės.
2. Mes maldaujame Jūsų šventenybės lietuvių tautai viešo paguodos ir suraminimo žodžio. Mes pakeliame, Jūsų Šventenybe, už vienybę su Jumis milžiniškas aukas. Tėve, tark suraminimo žodį, kaip kitados Romos koliziejuje pirmasis Popiežius šv. Petras. Tėve, mes nemažiau kenčiame dėl Motinos Romos Katalikų Bažnyčios.
3. Mes prašome kokiu nors būdu perduoti Suvienytoms Nacijoms mūsų skundą, gal tautų vadai padarys galą mūsų kančioms.
4. Mes prašome lietuvišką radijo valandėlę padažninti ir pagyvinti. Tegul ji duoda daugiau žinių apie mūsų kančias. Argi mes, aukodamiesi už savo šventą tikėjimą, nesame to verti? Juk mūsų 100 000 žmonių nukankinti arba Sibiro katorgoje laukia mirties daugiausia tik todėl, kad neišniekino savo Tėvų Žemės tikėjimo ir neišdavinėjo savo tautiečių.
Šventasis Tėve, mes tikimės būti išklausyti. Mes daug ir labai daug iškentėjome dėl švento tikėjimo, dėl apaštalų Sosto ištikimumo. Todėl turime vilties tikėtis Jūsų pagalbos. Mes mirštame, bet mirdami norime girdėti Jūsų paguodos žodį ir pasaulio katalikų suraminimą, kad mūsų vaikai daugiau nebekentės dvasios vergijos. Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje, prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančiųjų pervers čekistų kulka.
Šventasai Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą.
Tegyvuoja gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats Jėzus Kristus.
Vilnius,
Okupuota Lietuva. 1947.IX.20.
Šaltinis: „XXI amžius“ (2011 m.)