LT1918 |·2017 m. lapkričio 3 d.
Paskiausioje lietuvių konferencijoje Vilniuje daug rūpesnio uždavė klausimas, ar Lietuva turėsianti pakankamai savos šviesuomenės tautai vadovauti ir vesti ją nepriklausomybėn. Šitas klausimas iš tikro labai svarbus. Nors ir liaudis nestinga dvasios dovanų, bet vis turime pripažinti, jog klotingas politiškas šalies gyvavimas tebus galimas tikrai dalyvaujant ir vadovaujant šviesuomenei. Tatai parodo gana plačiai istorijos prityrimai visokių gadynių ir visokių tautų.
Vadovauti politiškame tautos gyvenime reikia didžio apsišvietimo, kuris valdijos veikėjui galėtų suteikti reikiamojo jo pašaukimui plataus apmatymo. Kurie visą savo laiką nori pavesti vien visuomenės labui, darbams, tie privalo būti ir gana turtingi, kad neapsunkintų jų pačių gyvybės išlaikymo rūpesniai. Nes apsunkintam kasdieniais rūpesniais žmogui nelengva yra tinkamai pildyti viešojo pašaukimo priedermes.
Kultūriniame gyvenime tiktai šviesuomenė tegali ugdinti mokslą, skatinti visuomenės krutėjimą ir remti bei šelpti dailę. Iš ūkio reikalų šviesuomenė minioms suteikia daugiausia galimybių verstiesi ir gyvuoti. Iš šviesuomenės kyla darbdaviai, o drauge ir gera dalis pasiturinčiųjų asmenų, kurie iš ūkininkų ir amatininkų nuperka jų gaminius ir išdirbinius.
Prakutusiai šaliai reikia inteligentijos ir grynai dvasios žvilgsniu, ne tiktai tokios, kuri remia vyriausią medžiaginį gyvavimą; reikia stambių žemininkų ir pinigų aristokratijos, mokslininkų ir pirklių.
Šaltinis: „Dabartis“, 1917 m. lapkričio mėn. 3 d., Nr. 92, p. 1.