Istorija gyva, kol ją prisimename. Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išduotas, o 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas.
Siūlome prisiminti keletą partizanų vado minčių apie išdavikus ir šnipus, kurios skamba ir kaip perspėjimas dabartinei Lietuvai:
„Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems, legaliai gyvenantiems lietuviams. Priešas šnipus labiausiai vertina, nes tik jų išdavikiška veikla padėjo jam tiek daug nukauti partizanų, tiek daug areštuoti, tiek daug Lietuvos sūnų ir dukrų kalėjimuose pūdyti ar Sibiro krašte lėta mirtimi marinti.
Šnipas yra daug pavojingesnis už atvirą priešą, nes jis dažniausiai veikia ten, kur jo nesitikima. Anksčiau šnipai buvo kvailesni, veikė atviriau ir dėl to buvo lengviau juos nustatyti. Pavojingiausi yra atsargūs, gudrūs šnipai, priešo užverbuoti iš tų, kurie kadaise veidmainiškai vaizdavo esą taurūs lietuviai ir todėl jau iš anksčiau buvo įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą. Tik nedaugelis tokių šnipų buvo partizanams prieinami.
[…]
Didžiausia jų dalis užsimaskavusi tebevaro pragaištingą veiklą ir toliau. Priešas juos rūpestingiausiai slepia. Suėmimų priežasčiai pavaizduoti jis suranda pramanytų faktų. Suimtieji dažniausiai negrįžta ir negali pranešti kitiems, kas juos išdavė, o tuo metu šnipai medžioja kitas aukas.
Ir bus dar daug atsitikimų, kad didžiausias niekšas, kuris dabar užsimaskavęs šnipinėja, ateities nepriklausomoje Lietuvoje vaizduos save buvus didžiausiu patriotu, drąsiai kovojusiu su priešu okupacijos metais. Juk priešas dabar tokiems svarbiems šnipams kaip tik ir liepia vaizduoti save tauriais lietuviais, pasisakyti ir kartais net veikti prieš komunistinę santvarką.“
Šaltinis: A.Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų… V., Mintis, 1991. P. 230–231.