Praėjusią savaitę Kultmino ir ŠMC parinktų „ekspertų“ komisijai paskelbus verdiktą, kad kritusių už Lietuvos laisvę atminimą pagerbsime Lukiškių aikštėje įsirengę lėkštą kalnelį, simboliškai pavadintą „Bunkeriu“ ir, panašu, itin patogų smaigstyti „nezabudkėmis“, viešumoje ir vėl užvirė diskusija, kas ir kaip turi ženklinti mūsų viešąsias erdves – tapti mūsų tapatybės ženklais.
Šįkart kartu su Vykintu Vaitkevičiumi prisiminkime, kaip ši diskusija vyko XX amžiaus 10 deš. pabaigoje. Vytautui Landsbergiui pasiūlius įstatymu įtvirtinti nuostatą „Lukiškių aikštę formuoti kaip pagrindinę valstybės reprezentacinę aikštę, kuri atspindėtų ir istorinę memorialinę, ir rekreacinę funkcijas“, „35 kultūros ir pramogų pasaulio atstovai“ griežtai pasisakė prieš. Keturi iš jų pasisakė ir Seime sušauktoje spaudos konferencijoje, šį siūlymą „torpedavę“ savais argumentais.
Tarkim, Rūta Vanagaitė, tuo metu dar tik LIFE festivalio generalinė direktorė, buvo įsitikinusi: „Ne Seimo funkcija skirstyti aikštes į rytines, vakarines, rekreacines ar dar kitokias“. Dar ji baiminosi, jog priėmus siūlomą sprendimą „rekreacinės aikštės funkcijos vis tiek bus pasmerktos nunykti“. Filosofas dr. Arvydas Juozaitis irgi kalbėjo tiesmukai: „Čia – ne Jeruzalė, o Vilnius“ ir „raudų sienai Lukiškių aikštėje – ne vieta“. Dainininkai Andrius Mamontovas ir Marijonas Mikutavičius taip pat pasistengė. Pirmasis lyg ir pašmaikštavo: girdi, „jei jau lenkiame lazdą, tai iki galo“ – „įrenkime aikštėje kapines“, antrasis atsivėrė iki galo, siūlomą projektą įvertinęs kaip „kėsinimąsi į tam tikrą gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą“…
„Man atrodo, čia dirbtinis toks dabar kiršinimas yra žmonių“, – taip tos dienos „herojus“ ir jų samprotavimus įvertino Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis.
P. S. O ką manote Jūs?