2015 m. gruodžio 3 d.

Spausdiname Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų instrukciją, kuri buvo aptikta pokarinės Lenkijos prezidento Boleslovo Bieruto (Boleslaw Bierut) kabinete. Bierutas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo Sovietų Sąjungos agentas. Instrukcijos tekstas buvo išspausdintas JAV lenkų kalba leidžiamame žurnale „Nowy Dziennik“, taip pat skelbtas Vengrijoje, Suomijoje, Estijoje.

Мaskva, 1947-02-06. Visiškai slaptai
KAA / SS 113 įsakymas NK (003) 47

1. Pasiuntinybės teritorijoje draudžiama priiminėti informatorius, užverbuotus iš vietos gyventojų. Susitikimus su jais rengia specialiai tam reikalui sukurta tarnyba. Susitinkama tiktai viešose vielose. Pasiuntinybė žinias gauna iš specialiųjų tarnybų.

2. Ypatingą dėmesį atkreipti į tai, kad tarp mūsų kareivių ir vietos gyventojų neatsirastų kokių nors ryšių. Karininkams negalima leisti lankytis pas vietos piliečius, kariškiai taip pat negali užmegzti ryšių su vietinėmis moterimis, kareiviams negalima turėti ryšių su vietos gyventojais ar vietos kareiviais.

3. Būtina kaip galima greičiau likviduoti tuos vietinius gyventojus, kurie buvo Lenkijos komunistų, Lenkijos socialistų partijose; internacionalinėje brigadoje, Lenkijos komunistinio Jaunimo sąjungoje, Armijoje Krajovoje, valstiečių ir kitose organizacijose ar susivienijimuose, kurie buvo sukurti ne mūsų iniciatyva. Vykdant šį uždavinį nuolat pabrėžti, jog esama ginkluotų priešų.

4. Ypač atidžiai reikėtų žiūrėti, kad ginkluotas užduotis vykdytų tik tie kareiviai, kurie, prieš įstodami į Kosciuškos armiją, gyveno Sovietų Sąjungoje.

5. Būtina pagreitinti visų partijų ir organizacijų susivienijimą ir pasirūpinti, kad mūsų spectarnybų žmonės užimtų vadovaujančius postus.

6. Visas jaunimo organizacijas būtina sujungti, į atsakingas pareigas, pradedant nuo rajonų, skirti žmones, kurių kandidatūroms pritaria mūsų spectarnybos. Dar iki visiško susijungimo būtina sunaikinti žymesnius skautų vadovus.

7. Būtina žiūrėti, kad partijos suvažiavimo delegatai, išrinkti liaudies deputatais, negalėtų savo mandato išsaugoti iki jo galiojimo pabaigos. Deputatai jokiu būdu neturėtų rengti bendrų keleto įmonių susirinkimų. Jei tokių susirinkimų išvengti neįmanoma, tai būtina izoliuoti žmones, kurie ypač domisi ateities planais ir kelia reikalavimus. Į visus kongresus būtina rinkti naujus atstovus tiktai iš tų žmonių, kuriuos rekomenduoja mūsų specialiosios tarnybos.

8. Ypatingą dėmesį atkreipti į žmones, turinčius organizacinių sugebėjimų ir populiarumą tarp gyventojų. Juos reikėtų užverbuoti, o jei atsisako bendradarbiauti, sukliudyti patekti į aukštas pareigas.

9. Būtina sukurti tokią padėtį, kad valstybės tarnautojų (išskyrus spectarnybų ir karinės pramonės darbuotojus) pajamos būtų mažos, tai visų pirma liečia medicinos, teismų, mokyklų, taip pat visus vadovaujančius darbuotojus.

10. Į visas valdymo organų ir daugelio įmonių pareigybes (be vietos valdžios sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis.

11. Ypač atidžiai reikėtų sekti, kad vietos spauda neskelbtų žinių, kiek ir kokių prekių išvežama iš mūsų šalies. Tų dalykų taip pat negalima vadinti prekių mainais. Taip pat būtina stebėti, kad spauda rašytų apie įvežamų prekių kiekį. Minint būtina nurodyti, jog tai yra abipusiai mainai.

12. Būtina spausti vietos valdžios organus, kad piliečiams, gavusiems dirbamos žemės, žemės valdų ir kt., būtų išduodami dokumentai, liudijantys, kad žemė jiems tik suteikta, nenurodant, kad jie tą žemę valdo.

13. Privačių ūkių atžvilgiu vykdyti politiką, kuri sudarytų įspūdį, jog tie ūkiai nuostolingi ir nepajėgūs. Po to pradėti kaimo kolektyvizaciją.

Jei atsiranda pasipriešinimas, tai pavieniams valstiečiams reikia suteikti žemės ūkio mašinų ir padidinti valstybines grūdų prievoles. Jei tokios priemonės nepasiteisins, tai veikti taip, kad žemės ūkis negalėtų valstybei pristatyti reikiamo produktų kiekio ir atsirastų būtinybė tuos produktus įsivežti.

14. Būtina padaryti viską, kad įsakymai ir sprendimai – tiek teisiniai, ekonominiai, tiek ir administraciniai – nebūtų konkretūs.

15. Padaryti viską, kad kiekvienu klausimu tuo pačiu metu rūpintųsi keletas komitetų, įstaigų ir organizacijų, tačiau niekas jų neturėtų tokių teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonių veiklai. Vadovų vaidmuo turi apsiriboti galimybe vykdyti nurodymus.

16. Savarankiškų įmonių vadovai jokiu būdu negali turėti teisių, kurios leistų daryti įtaką įmonės veiklai. Vadovas tegali tiktai vykdyti įsakymus.

17. Profsąjungos negali turėti tokių teisių, kurios leistų joms prieštarauti įmonių vadovybei.

Jas būtina apkrauti kitokiu darbu, pavyzdžiui, atostogų ir laisvalaikio organizavimu, pensijų ir paskolų pareiškimų svarstymu, kultūrinių ir pasilinksminimo renginių ruošimu, ekskursijomis, deficitinių prekių skirstymu. Jos turi aiškinti ir teisinti politinės vadovybės sprendimus.

18. Būtina veikti taip, kad tarnyboje būtų paaukštinami tik tie vadovai, kurie nuolankiai vykdo savo pareigas ir nepajėgia svarstyti problemų, esančių už jų veiklos ribų.

19. Vietinius gyventojus, kurie dirba partijos, valstybės ar ūkio aparate, būtina kompromituoti žmonių akyse, kad grįžti į buvusią aplinką jiems būtų neįmanoma.

20. Vietinius karininkus galima skirti į vadovaujančias pareigas tik tose vietose, kur jau dirba žmonės iš mūsų specskyriaus.

21. Vykdant visas ginkluotas priemones, nepriklausomai nuo kariuomenės rūšies, daryti tikslią šovinių apskaitą.

22. Nuolatos stebėti visus mokslo tyrimo institutus ir laboratorijas.

23. Didelį dėmesį skirti racionalizatoriams ir išradėjams. Jų darbą skatinti ir remti, tačiau kiekvieną išradimą registruoti ir pranešti apie jį centrui.

Būtina pasirūpinti, kad būtų panaudojami tik tie išradimai, kuriuos galima pritaikyti karinėje pramonėje, taip pat tie, kurie numatyti mūsų specprogramose. Negalima leisti taikyti tų išradimų, kurie padidina pramonės priemonių gamybą ir sumažina jų įvežimą, taip pat ir išradimų, kurie trukdo vykdyti įsakymus. Jei koks nors išradimas tapo žinomas, tai reikia pasirūpinti, kad jis būtų greitai parduotas užsieniui. Negalima skelbti dokumentų, kuriuose aprašomi išradimai ir patvirtinama jų svarba.

24. Būtina sudaryti pertrūkius aprūpinant kokiomis nors prekėmis (įskaitant ir prekes, nurodytas LK įsakyme Nr. 552-46).

25. Pramonės įmonėse reikia organizuoti susirinkimus, kuriuose būtų svarstomi jų gamybiniai reikalai ir problemos. Fiksuoti pasiūlymus ir pastabas, taip pat ir jų autorius.

26. Paremti darbininkų pastangas vesti pokalbius apie svarbius gamybos klausimus, taip pat reikalus, kuriuos svarstant yra galimybė kritikuoti praeitį ir vietos gyvenimą. Negalima leisti, kad būtų pašalintos kritikuojamų reiškinių priežastys.

27. Viešose vadovų, kilusių iš vietos gyventojų, kalbose leidžiamas tautinis atspalvis, tačiau jis neturi skatinti tautinės vienybes augimo.

28. Būtina pasirūpinti, kad atstatant ir naujai statant miestus neatsirastų vandentiekio tinklų, kurie neįsilietų į bendrą vandentiekio sistemą. Vandentiekiai ir šuliniai, kurie neįeina į bendrą tinklą, turi būti sistemingai naikinami.

29. Atstatant ir statant pramonės objektus būtina pasirūpinti, kad gamybos atliekos patektų į vandens telkinius, kurių vanduo naudojamas kaip geriamas.

30. Atstatomų miestų butuose ir naujuose mikrorajonuose neturi būti laisvų plotų, kur galima laikyti naminius gyvulius arba produktų atsargas.

31. Privačius verslininkus ir amatininkus aprūpinti tokiomis mašinomis ir žaliavomis, kurios neleistų gaminti geros kokybės prekių. Jų kainos turi būti didesnės negu valstybinių.

32. Visose srityse kaip galima plėsti administracinį aparatą. Aparato kritika leidžiama, tačiau jokiu būdu negalima jo mažinti ir trukdyti jo normaliai veiklai.

33. Stebėti visus karinių ir kitų gamyklų, dėl kurių turima ypatinga instrukcija, planus. Kliudyti planams, pagal kuriuos perkama vidaus rinkoje.

34. Ypatingą dėmesį skirti bažnyčiai. Kultūrinį ir auklėjimo darbą organizuoti taip, kad jis keltų priešiškumą religijos židiniams. Taip pat būtina sekti ir tikrinti bažnytinę literatūrą, archyvus, bažnytinio mokymo turinį ir net laidojimo apeigas.

35. Pradinėse ir specialiosiose mokyklose, ypač vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigose, būtina atleisti tuos dėstytojus, kurie turi didžiausią pripažinimą. Į jų vietas skirti mūsų numatytus žmones.

Panaikinti mokymo dalykų skirtumus, riboti originalų publikavimą, nutrauki lotynų ir senovės graikų kalbų, bendrosios filosofijos, logikos ir genetikos dėstymą. Istorijos pamokose negalima aiškinti, kas iš ankstesnių politikų tarnavo arba stengėsi tarnauti Tėvynės gerovei; ypač daug dėmesio skirti karalių tironijos ir liaudies kovos prieš juos aiškinimui. Specialiosiose mokyklose pereiti prie labai siauros specializacijos.

36. Remti tokius kultūrinius ir sporto renginius, kurie skiriami vietos gyventojų kovai prieš svetimšalius, ypač vokiečius užkariautojus (apeiti jų kovą prieš rusus), ir šlovina kovą už socializmą.

37. Negalima leisti skelbti kūrinių apie vietinius visuomenės veikėjus, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje iki revoliucijos arba iki Antrojo pasaulinio karo.

38. Jei bus sukurta tokia organizacija, kuri nors ir palaikys bendradarbiavimą su mūsų valstybe, tačiau stengsis kontroliuoti oficialiąją vadovybę ir ekonominę veiklą, ją iškart reikia apkaltinti nacionalizmu ir šovinizmu.

Tam tikslui taikyti tokias priemones: apkaltinti mūsų šventovių ir kapinių niekinimu, mūsų liaudies ir kultūros diskreditavimu, lapelių, kuriuose abejojama su mumis sudarytomis sutartimis, platinimu. Į šią veiklą įtraukti vietinius gyventojus, pasinaudoti jų priešiškumu mums.

39. Pasirūpinti, kad tiltai, keliai ir ryšių priemonės būtų taip išdėstyti taip, jog ginkluoto užpuolimo atveju leistų greitai judėti prie priešo pozicijų ir jo dalinių išsidėstymo vietų.

40. Būtina pasirūpinti, kad politiniai priešai būtų suimti. Tuos, kuriuos vietos gyventojai ypač vertina, būtina apdoroti. Juos reikia atskirti dėl tariamų įstatymų pažeidimų arba pašalinti vadinamųjų nelaimingų atsitikimų pagalba dar iki tol, kol jų byla bus oficialiai pagarsinta.

41. Būtina vengti reabilituoti piliečius, teismo nubaustus už politiką. Jei reabilitacija neišvengiama, tai ją galima vykdyti kaip teismo klaidos atitaisymą, nekeliant naujo proceso ir nekviečiant kaltųjų (teisėjo, atsakovo, kaltintojo ir informatoriaus).

42. Partijos skiriamų vadovų, kurie padarė žalos mūsų reikalui arba sukėlė pavaldinių nepasitenkinimą, negalima traukti teisminėn atsakomybėn.

Suradus šiurkščių klaidų, juos reikia atleisti ir paskirti į kitas panašias arba aukštesnes pareigas. Kraštutiniu atveju juos reikia skirti į bet kokias vadovaujančias pareigas ir įtraukti į kadrų rezervą.

43. Spaudoje reikia rašyti apie teismus tokių vadovų (ypač armijos, ministerijų, aukščiausių valstybės įstaigų ir švietimo darbuotojų), kurie kaltinami dėl veiklos prieš liaudį, socializmą, industrializaciją. Tai domina liaudies mases.

44. Pasirūpinti, kad darbovietėse svarbiausi specialistai būtų atleisti iš darbo ir pakeisti kitais, neturinčiais reikiamo išsilavinimo ir kompetencijos.

45. Į aukštąsias mokslo įstaigas reikią visų pirma priimti žmones, kilusius iš žemutinių liaudies sluoksnių, kuriems nerūpi įgyti specialybės žinių, o reikia tik diplomo.

„Demokratičeskaja Rossija“, 1990 m. Nr. 4

Pirmąkart lietuvių kalba paskelbta laikraštyje „Žalioji Lietuva“ | 1991 m. nr. 1(35)