Siūlome prisiminti žinomo anglų rašytojo ir religinio mąstytojo Clive Staples Lewis (1898–1963) alegoriją „Kipšo laiškai“, tapusią krikščioniškosios literatūros klasika.
Martinas Lutheris yra pasakęs: „Išvaryti velnią, jei jis nepasiduoda Šventajam Raštui, geriausia jį išjuokiant ir iš jo tyčiojantis, nes jis nepakelia paniekos.“ Labai gerai suprasdamas šią velnio silpnybę, britų rašytojas C. S. Lewis savo esė knygoje aptaria esminius kiekvienam žmogui kylančius klausimus apie meilę ir bendrystę, darbą ir pramogą, socialinį gyvenimą ir karą, maldą ir malonumą – su pasaulio, kūno ir velnio pagundomis bei būdais joms įveikti skaitytojas supažindinamas ir šmaikščiai, ir teologiškai tiksliai.
Pratarmė
Neketinu aiškinti, kaip į mano rankas pakliuvo korespondencija, kurią dabar pateikiu visuomenės dėmesiui.
Yra dvi tolygios, bet priešingos klaidos, kurias žmonės linkę daryti spręsdami apie velnius. Pirmoji yra netikėti jų egzistavimu. Antroji – tikėti ir perdėtai, liguistai jais domėtis. Patiems velniams vienodai mielos yra abi klaidos, ir jie su tokiu pat džiaugsmu sveikina ir materialistą, ir tą, kuris užsiima magija. Tokio pobūdžio tekstų, kokiais paremta ši knyga, nesunku gauti bent kiek įgudus, tačiau linkę į blogį ir jaudrūs žmonės, kurie galėtų panaudoti juos piktam, neišmoks to iš manęs.
Skaitytojams patariu nepamiršti, kad velnias yra melagis. Ne viską, ką sako Paralius, reikia laikyti tiesa net žiūrint iš jo varpinės. Nesistengiau nustatyti nė vieno laiškuose minimo žmogaus asmenybės, bet nemanau, kad, tarkim, tėvo Spyglio ar globotinio motinos portretai yra visiškai tikslūs. Pragare, kaip ir Žemėje, geidžiami dalykai daž¬nai laikomi jau esamais.
Baigdamas turiu paaiškinti, kad nė nemėginau gilintis į laiškų chronologiją. XVII laiškas, regis, parašytas tada, kai žmonijai dar nerūpėjo tausoti išteklius, bet apskritai velniškas datavimo metodas atrodo niekaip nesusijęs su žemiškuoju laiku, ir aš nebandžiau jo atkurti. Europos karo istorija, išskyrus pavienius atvejus, kai būdavo braunamasi į žmogaus dvasios būseną, Paraliaus aiškiai nedomino.
Mano mielasis Nelabuk!
Matau, jog tu atidžiai seki, ką skaito tavo globotinis, ir rūpiniesi, kad jis kuo daugiau bendrautų su savo draugais materialistais. Bet ar nesi truputį naivokas? Rašai taip, tarsi tikėtum, jog diskusija gali padėti tau išplėšti jį iš Priešo nagų. Taip galėtų būti, jeigu jis būti gyvenęs prieš kelis šimtmečius. Anais laikais žmonės gerai mokėjo skirti įrodytus dalykus nuo neįrodytų, ir jei kas būdavo įrodyta, – jie tuo tikėdavo. Mąstymą jie dar tebesiedavo su veiksmu ir buvo pasirengę keisti savo gyvenimą, remdamiesi loginiais išprotavimais. Bet mums beveik iki galo pavyko tai ištaisyti pasitelkus savaitraščius ir kitus panašius ginklus.
Tavo globotinis dar berniukas būdamas priprato nešiotis galvoje jaukiai sugyvenančias nesuderinamas pasaulėžiūras. Mokymus jis skirsto ne į „teisingus“ ar „neteisingus“, bet į „akademiškus“ arba „praktiškus“, „atgyvenusius“ arba „šiuolaikinius“, „tradicinius“ arba „negailestingus“. Idant išlaikytum jį atokiai nuo Bažnyčios, savo sąjungininku kvieskis ne diskusiją, o tuščius plepalus. Negaišk laiko įtikinėdamas jį, jog materializmas yra tiesa! Įteik jam, kad materializmas yra stiprus arba rūstus, arba drąsus, – kad tai ateities filosofija. Kaip tik tokie dalykai jam ir rūpi.
Diskusijos bėda yra ta, kad ji visą kovą perkelia į Priešo teritoriją. Jis irgi moka diskutuoti, nors mano tau siūloma tikrai praktiška propaganda ilgus amžius sugebėjo parodyti Jį silpnesnį už Mūsų Tėvą, kurs yra Apačioje. Diskusija pati savaime pažadina globotinio protą, ir kas gali pasakyti, kur jis tada mus nuves? Net jeigu kartais minčių eigą pavyktų iškreipus pasukti savo naudai, tu pamatysi, kad šitaip skatini globotinio įgimtą įprotį domėtis visuotiniais dalykais ir atitraukti jį nuo betarpiškos jausminės patirties. Tavo uždavinys – prikaustyti jį prie jos. Išmokyk jį vadinti tai „tikru gyvenimu“ ir neleisk susimąstyti, ką galėtų reikšti „tikras“.
Atmink, kad Jis, priešingai tau, nėra gryna dvasia. Niekada nebuvęs žmogumi (ak, tas bjaurus mūsų Priešo pranašumas!), tu nesuvoki, kaip smarkiai juos yra pavergusi šiokiadienybė. Sykį turėjau globotinį, tvirtą ateistą, kuris buvo įpratęs leisti laiką prie knygų Britų muziejuje. Vieną dieną jam šitaip sėdint ir skaitant, aš pajutau, kad mintys jo galvoje pasuko negera linkme. Suprantama, jo pašonėje akimoju išdygo Priešas. Dar nespėjęs susigaudyti, aš pamačiau, kaip ima griūti mano dvidešimties metų darbas. Jeigu pametęs galvą būčiau pabandęs gintis diskusija, būčiau buvęs sutriuškintas. Iškart kirtau į tą vietą, kurią geriausiai buvau užvaldęs, ir pakišau mintį, jog jau pats metas papietauti. Matyt, Priešo atsakomasis smūgis (juk žinai, kad niekada negali gerai nugirsti, ką Jis jiems sako?) buvo mintis, jog tie apmąstymai yra svarbesni už pietus. Bent jau aš taip manau, nes kai aš jam tariau: „Žinoma. Pernelyg svarbūs, kad imtumeis jų tuščiu skrandžiu“, globotinis gerokai pralinksmėjo, o kai dar pridūriau: „Kur kas geriau ateiti pavalgius ir vėl to imtis praskaidrėjusia galva“, – Jis jau buvo pusiaukelėje link durų. Kai jis atsidūrė gatvėje, mūšis buvo laimėtas. Aš parodžiau jam laikraščių pardavėją berniūkštį, kuris šūkaliojo popietinio numerio naujienas, ir pro šalį važiuojantį 73-ią autobusą, ir dar nespėjus jam nulipti laiptais, įkaliau jam tvirtą įsitikinimą: kad ir kokios keistos mintys užplūstų galvą žmogaus, kiurksančio prie knygų, geras gurkšnis „tikro gyvenimo“ (jam tai buvo berniūkštis ir autobusas) įtikina, jog visi tie dalykai paprasčiausiai negali būti teisingi. Jis žinojo, kad vos ne vos išsisuko, ir vėlesniais metais mielai šnekėdavo apie „nenusakomą tikrovės pojūtį, kuris galų gale mus ir apsaugo nuo loginio mąstymo sukeliamo proto aptemimo“. Dabar jis saugus Mūsų Tėvo namuose.
Ar tau kas nors aiškėja? Dėka variklio, kurį paleidome juose prieš daugelį šimtmečių, jie dabar nieku gyvu nenori patikėti nesuprantamais dalykais tol, kol jiems prieš akis stovi suprantami. Be paliovos kimšk jam į galvą daiktų ir reiškinių „kasdieniškumą“. Svarbiausia – nebandyk naudotis mokslu (turiu galvoje tikruosius mokslus) kaip ginklu kovai su Krikščionybe. Tie mokslai paskatins jį galvoti apie reiškinius, kurių jis negali paliesti ir pamatyti. Jau būta liūdnų atvejų su šiuolaikiniais fizikais. Jeigu jam jau lemta kapanotis moksluose, pririšk jį prie ekonomikos ir sociologijos, neleisk nutolti nuo neįkainojamo „tikro gyvenimo“. Tačiau geriausia yra išvis neprileisti jo prie mokslo knygų, įpiršti didžią nuomonę, kad jis viską jau seniai žino ir kad tai, ką jis atsitiktinai išgirsta ar perskaito, tėra „šiuolaikinių tyrimų rezultatas“. Atmink, jog tu esi tam, kad apsuktum jam galvą. O pasiklausius kai kurių jaunųjų nelabųjų kalbų, galėtum pamanyti, jog vienintelis mūsų darbas yra mokyti!
Tave mylintis dėdė Paralius