2015 m. gegužės 13 d.
Siūlome susipažinti su Violetos Davoliūtės straipsniu „Mob justice in Lithuania: who can stand up to the madding crowd?“, paskelbtu anglų kalba 2012 gegužės 11-ąją viename iš Europos internetinių leidinių opendemocracy.net ir gegužės 14-ąją perspausdintu 15min.lt portale.
Jau po trijų dienų, aukščiausiems valdžios pareigūnams įsakius, policija ir specialieji daliniai ėmėsi masinio smurto Garliavoje.
Trumpai apie autorę.
Violeta Davoliūtė – jauna istorikė, Toronto universitete apsigynusi disertaciją apie gulagą ir holokausto atmintį, šiuo metu vadovauja projektui „Atminties žemėlapis“. Kaip teigia pati istorikė, vienas dabartinių jos tyrinėjimų objektų – pokario tyrimuose apeinama stribų motyvacijos tema: dėl kokių motyvų veikė partizanai, esą jau daugmaž aišku, o štai kodėl stribai elgėsi taip, kaip elgėsi, dar ne daug kam pavyko suprasti.
Pastaba. Tiesos.lt redakcija, siūlydama savo skaitytojams dar kartą prisiminti šį tekstą, akivaizdžiai su tiesa prasilenkiančias teksto vietas pažymėjo, bet klaidų ir tikrovės neatitikimų šiame straipsnyje yra ir daugiau. Nežinia – sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos – autorė nutylėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto atlikto prokurorų veiklos tyrimo išvadas. Kad ir angliškai skaitančiuosius ne visus įtikino, matyti ir iš šio komentaro anglų kalba.
Minios teisingumas Lietuvoje: kas gali atsilaikyti prieš įsiutusią minią?
opendemocracy.net | 2012 m. gegužės 11 d.
Kitais metais Lietuva perims pirmininkavimą Europai. Šalis, priimsianti tarptautines konferencijas ir sieksianti būti sektinas pavyzdys kitoms pokomunistinėms šalims, šiuo metu atsidūrusi bylos dėl įtariamo vaiko seksualinio išnaudojimo gniaužtuose. Spektaklis vyksta pagal minios diktuojamas taisykles, jis palaikomas politikų bendrininkaujant daliai policijos. Kaip tai gali būti? – klausia Violeta Davoliūtė.
„Minia – štai kas mūsų aukščiausi valdytojai“ (Horace Walpole)
Gegužės 3 dieną Lietuvoje įvyko tarptautinė konferencija demokratijai ir teisinei valstybei Rytų Europoje skatinti. Konferencijos garbės svečias JAV senatorius ir buvęs kandidatas į prezidentus Johnas McCainas kaip lygus su lygiais bendravo su politikais iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos ir Gruzijos.
Tokie renginiai labai prisideda kuriant Baltijos valstybės, kaip sektino pavyzdžio kitoms buvusioms komunistinėms šalims, norinčioms pereiti prie demokratijos, įvaizdį. Juolab kad šių metų konferencija surengta per 221-ąsias Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos, kuri yra viena pirmųjų konstitucijų Europoje, metines.
Tačiau istorinė sukaktis, atrodo, visiškai atitrūkusi nuo kai kurių žemiškesnių gyvenimo realijų šiandienos Lietuvoje – valstybėje, kuri ištikta politinės, teisinės ir moralinės krizės.
Žiniasklaidos isterija
Pirmadienį lietuvių laukia kitos metinės – jau šių laikų ir žymiai aktualesnės. Tą dieną 2010 metais teismas pagaliau baigė užsitęsusią kovą dėl vaiko globos nuspręsdamas, kad šešiametė turi gyventi su motina. Tačiau per visą tą laiką teisingumo sistema neįstengė įgyvendinti šio sprendimo.
Vietoj to, mergaitė tebelaikoma tėvo šeimos namuose atskirta nuo motinos, jai neleidžiama lankyti mokyklos. Namą apsupusi organizuota ir pikta kelių šimtų žmonių minia, budinti mėnesių mėnesiais po 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę, pasiryžusi užkirsti kelią valdžios institucijoms paimti vaiką. Minia yra akivaizdžiai įsitikinusi, kad mama pardavinėjo savo vaiką seksui ir kad ji kontroliuojama galingo, globalinio pedofilų klano. Apsiaustas namas tapo nuolatinio isteriškos žiniasklaidos dėmesio centru ir galingo populistinio judėjimo būstine.
Protestuotojai akivaizdžiai gauna atvirą ir aktyvų palaikymą iš aukščiausių valstybės pareigūnų pusės, įskaitant dabartinę Prezidentę ir buvusį šalies vadovą. Politinis spaudimas iš viršaus kartu su masių maištu iš apačios veiksmingai paralyžiavo vyriausybės institucijų, atsakingų už teismo sprendimo vykdymą, darbą.
Motina padavė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui ir jos laimėjimas, pasak Elvyros Baltutytės, Lietuvos atstovės šiame teisme, yra beveik užtikrintas. Tačiau tik nedaugelis tiki, kad sprendimas pakeis realią padėtį vietoje, kol kuris nors valdžios institucijų pareigūnų nesukaups drąsos pasipriešinti miniai. O sparčiai artėjant parlamento rinkimams, nepanašu, kad artimiausiu metu rasis tokia vieša drąsa.
Košmaras
Istorija prasidėjo viename pasiturinčiame Kauno priemiestyje, kai Drąsius Kedys, kietasprandis verslininkas, pasižymintis aistra kultūrizmui, pradėjo kovą su savo buvusia partnere Laima Stankūnaite dėl jųdviejų dukters globos.
Tai buvo nelygios varžytuvės nuo pat pradžių. Laima dar net neturėjo 16 metų, kai užmezgė santykius su Drąsiumi, kuriam tuomet buvo 29. Ji – iš neturtingos ir mažai ryšių turinčios šeimos, o jo šeima – turtinga ir įtakinga, įskaitant seserį teisėją, svainį, kuris yra buvęs organizuoto nusikalstamumo tyrimo grupės tyrėju, o dabar – advokatų kontoros vadovas, ir pusseserę, ištekėjusią už liūdnai pagarsėjusio nusikalstamos gaujos veikėjo, ir čia paminėjome tik keletą.
Nors teismas pripažino mergaitės globą motinai, protestuotojų minia sutrukdė policijai įgyvendinti teismo nuosprendį. Minia tiki egzistuojant pedofilų tinklą, kurio įrodymų yra labai mažai.
Pora išsiskyrė ir prasidėjo dvejus metus trukęs teisminis ginčas dėl dukters globos. Vieną dieną Kedys pasiėmė dukrą iš vaikų darželio ir keliems mėnesiams paslėpė ją nuo motinos ir socialinių darbuotojų. Tada jis pradėjo kaltinti motiną pardavinėjus dukrą grupei pedofilų, kuriai, pasak jo, priklausė vienas vietos politikas, padėjęs jaunai motinai surasti advokatą byloje dėl globos, teisėjas, dirbęs tame pačiame teisme kaip ir jo sesuo, ir trečiasis, spėjama, vaiko įvardytas asmuo.
Kedys nuvyko į vietos policiją. Be jokio jo kaltinimų tyrimo šie jam išdavė raštą, patvirtinantį kaltinimus, tarsi jie būtų jau nustatyti faktai. Šis dokumentas leido jam gauti teismo draudimą, ribojantį bet kokį tolesnį motinos ir vaiko bendravimą. Per mažiau nei dvi savaites vaikas oficialiai buvo perduotas tėvo globai.
Kedys taip pat nufilmavo savo dukterį, duodančią vaizdinius parodymus apie patirtą seksualinį išnaudojimą. Vaizdo įrašą jis pateikė žiniasklaidai ir patalpino internete. Padedamas sesers ir svainio, jis parašė ne vieną pareiškimą teisėsaugos institucijoms, tačiau šios nesiėmė jokių tyrimo veiksmų.
Žudynės
Visa tai iškilo viešumon, kai jis ėmėsi vykdyti savo teisingumą ir nušovė du žmones: Stankūnaitės seserį, kurią jis kaltino organizavus ryšius su pedofilais, ir minėtą teisėją. Žudynės sukėlė stiprų atgarsį, dauguma palaikė žudiką. Kedys tapo nacionaliniu didvyriu ir sukilimo prieš pedofilus bei „sistemą“ simboliu.
Jis pradėjo slapstytis. Beveik po metų buvo rastas negyvas su dideliu kiekiu alkoholio kraujyje. Atlikę tyrimą Lietuvos policijos pareigūnai kartu su pakviestais ekspertais iš Švedijos dėl mirties priežasties priėjo prie tos pačios išvados: būdamas visiškai girtas Kedys paspringo savo paties vėmalais. Nebuvo jokių smurto požymių. Vis dėlto dauguma lietuvių buvo įsitikinę, kad jį nužudė „pedofilai“.
Net po to, kai Kedys pasitraukė nuo scenos, žuvusiųjų vis daugėjo. Politikas, kurį jis buvo apkaltinęs pedofilija, buvo rastas negyvas, atrodo, įvykus motociklo, kurį jis vairavo neblaivus, avarijai. Iki pat mirties politikas kategoriškai neigė bet kokį savo nusikaltimą ir buvo apskundęs Kedį teismui dėl šmeižto. Netrukus po to Kedžio sesers kolegos (teisėjo) 24 metų posūnis taip pat buvo rastas negyvas. Policijos tyrimas atskleidė, jog jaunuolis buvo keletą dienų kankinamas ir tada nušautas.
Šios mirtys sukėlė didelį sąmyšį visuomenėje ir pagimdė daugybę laukinių sąmokslo teorijų apie KGB, Lietuvos slaptųjų tarnybų ir galingo pasaulinio pedofilų klano dalyvavimą.
Vieninteliu pedofilų veiklos įrodymu buvo ir tebėra nufilmuotas vaiko liudijimas. Pasak vienos psichologinės ekspertizės išvados, mergaitė pasirodė neturinti didesnio polinkio fantazuoti nei kiti jos amžiaus vaikai. Tai reikštų, kad ji arba sako tiesą, arba kad buvo primokyta sakyti tai, ką pasakė. Bet dauguma lietuvių ekspertizės išvadą priėmė kaip neginčijamą nufilmuotų parodymų teisingumo patvirtinimą: jiems tai istorijos pabaiga.
Bet viskas tuo dar nesibaigė: esama reikšmingų įrodymų, leidžiančių manyti, kad tėvas ir jo šeima įkalbėjo mergaitei, kad jos mama ją atiduodavo pedofilams ir kad ji ir vėl taip darytų, jei tik pasitaikytų proga. Prieš kelis mėnesius šeima buvo nuvykusi su vaiku pas gydytoją, kad ši jai išduotų pažymą, leidžiančią nelankyti mokyklos. Gydytoja, neaptikusi jokių ligos požymių, pažymą išduoti atsisakė. Kaip gydytoja paliudijo policijai, šeima įsiuto, rodė į ją ir sakė vaikui: „Prisimink šios moters veidą. Ji ketina atiduoti tave vyrams, kurie… [buvo rodomi seksualinės prievartos vaizdai].
Valstybinio masto fantazija
Per visą šį laiką valstybės institucijos nesugebėjo atrasti nė menkiausio tariamo pedofilų tinklo pėdsako. Nuodugniai išnagrinėjęs apie 3000 puslapių tyrimo medžiagą, teismas nustatė, kad motina yra visiškai nekalta ir kad vaikas buvo iš jos atimtas neteisėtai. 2010 m. gegužės 14 d. teismas priėmė nutartį, kad vaikas turi būti grąžintas motinai. Ši nutartis buvo patvirtinta apeliacinėje instancijoje, o policijos pareigūnai, išdavę Kedžiui apgaulingą pažymą, dabar teisiami.
Tačiau viešoji nuomonė nusprendė kitaip. Platinamas vaizdo įrašas, apipintas „ekspertų“ samprotavimais ir pašėlusiomis sąmokslo teorijomis, sustiprino visuomenės įsitikinimą slapto pedofilų klano įtaka, siekiančia aukščiausius teisėsaugos sistemos sluoksnius Lietuvoje ir už jos ribų. Svarbiausia yra tai, kad faktą apie Kedžio įvykdytą dviejų žmonių nužudymą visuomenė priėmė kaip jo moralinio įsitikinimo ir jo reikalo teisumo, o ne manijos, pagiežos ar jų samplaikos įrodymą.
Po to, kai Kedys buvo rastas negyvas, jo sesuo teisėja Neringa Venckienė iškėlė kovos fakelą apkaltindama „sistemą“ dėl brolio mirties ir visų įmanomų blogybių. Palaidojusi brolį, ji tapo dukterėčios globėja ir pasinaudojo vaiku varydama populistinių viešųjų ryšių, o dabar – ir politinę kampaniją.
Mergaitė nuolat rodoma televizijoje su violetiniais marškinėliais, primenančiais dėvėtus tėvo, stovinti šalia užrašų „Stop pedofilams“, ji nuolat skatinama prisiminti, vėl išgyventi ir atpasakoti seksualinio išnaudojimo detales. Publika yra pakerėta nuolat kartojamų, vaizduotę dirginančių vaiko seksualinės prievartos atpasakojimų su visomis vaizdinėmis, kraupiomis smulkmenomis. Štai kad ir viena iš daugelio nerimą keliančių scenų, ne kartą transliuotų per šalies televiziją: šešiametė priešais džiūgaujančią minią raginama pasakyti, kad ji nenori grįžti pas savo motiną.
Atskiro paminėjimo nusipelno ir tam tikrų žiniasklaidos priemonių vaidmuo provokuojant ir įtvirtinant beprotiškiausius viešosios fantazijos skrydžius. Trečiasis televizijos kanalas TV3, priklausantis Švedijos bendrovei Modern Times Group, užsiaugino didžiausius reitingus iš savo „tiriamosios žurnalistikos“ laidų, kurių vienoje telepatijos būdu buvo atskleista tiksli vieta, kur tariamai buvo vykdoma seksualinė prievarta. Būtų sunku įsivaizduoti, kad Modern Times Group prastumtų tokią medžiagą Švedijoje, tačiau dirbdami Europos „pakraštyje“ jie akivaizdžiai nuleidžia bendrovės valdymo ir etikos standartų kartelę.
Svajonė apie politiką
Venckienės viešųjų ryšių kampanija sukėlė galingą atgarsį šalyje, kurioje pedofilija yra nuolat painiojama su homoseksualumu. Tai sustiprino visuomenėje vyraujantį priešiškumą tokioms liberalioms idėjoms, kaip gėjų teisės ar platesni šeimos apibrėžimai – visa tai suvokiama kaip tai, ką ES biurokratijos „liberastai“ (liberalai + pederastai) primeta lietuviams. Prisitaikėliai politikai peršoko į laiminčiųjų pusę, ir dabar svarbiausia Lietuvos politikos skiriamoji linija jau brėžiama ne tarp kairės ir dešinės, o tarp „pedofilų“ ir „kedofilų“.
Kedžio šeima savo mirusio giminaičio garbei įkūrė politinę partiją „Drąsos kelias“, o Venckienė tapo viena įtakingiausių žiniasklaidos figūrų šalyje. Ji išleido knygą, keliavo po šalį ją pristatydama ir kurstydama minios teisingumą. Žiniasklaidoje svarstoma, kad ji ketina kandidatuoti į Seimą ir jos šansai atrodo stebėtinai dideli. Ji turi kelių radikalių ir ultranacionalistinių politikų paramą, taip pat ir žymiausių šalies politikų užtarimą.
Ir iš tiesų, didelei nuostabai visų tų, kurie apie teisinę valstybę ir valdžių atskyrimą turi bent elementarų supratimą, Prezidentė atmetė oficialią Lietuvos teisėjų kolegijos rekomendaciją panaikinti Venckienės, kaip teisėjos, teisinę neliečiamybę. Visiškai priešingai, nei mano didžioji dauguma teismo ir teisėjų bendruomenės, Prezidentė pasakė, kad Venckienė teisingumui netrukdo ir teismo sprendimą perduoti vaiko globą motinai vykdo.
Iš „Drąsos Kelias“ interneto svetainės. Drąsiaus Kedžio šeimos įkurta partija siekia išvalyti Lietuvą nuo „bankininkų ir oligarchų klanų, korumpuotų pareigūnų ir pedofilų grupuočių“. Kritikai ją vadina „kedofilų“ partija ir išjuokia jos populistinius šūkius.
Bet Prezidentė bent jau stengiasi pasirodyti nešališka vaiko globos klausimu, o Vytautas Landsbergis, pirmasis Lietuvos valstybės vadovas, o dabar Europos Parlamento narys, nuo pat pradžių pritrenkiančio mizoginiškumo teiginius apie jos neva turėtus lytinius santykius su ją saugoti paskirtais kaukėtais policijos apsauginiais.
Dar daugiau – keistu minties vingiu V. Landsbergis palygino namą apsupusią minią su lietuviais, 1991 metais gynusiais televizijos bokštą nuo sovietų kariuomenės, o namuose laikomą mergaitę – su tanko sutraiškyta studente, tapusia taikaus pasipriešinimas totalitariniam režimui simboliu. Viešumoje įsitvirtino minios kaip antisovietinio tautos judėjimo tradicijos tęsėjos įvaizdis – jį sustiprina ir tai, kad įsitraukia vis daugiau buvusių disidentų ir katalikų dvasininkų („Drąsos Kelio“ vadovas yra kunigas).
Krizės ištikta valstybė
Regint aiškų Prezidentės siunčiamą signalą ir stiprų tokių iškilių politikų kaip V. Landsbergis palaikymą, visiškai nenuostabu, kad beveik visos valstybės institucijos, išskyrus Teisingumo ministeriją ir Vaiko teisių kontrolieriaus tarnybą, sukišo galvas į smėlį ir ieško, kaip permesti atsakomybę kitiems.
Pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ministras pareiškė, kad jo institucija „nėra pasirengusi“ įgyvendinti teismo nutartį. Nepaisant aiškaus teismo nurodymo nedelsiant perduoti vaiką motinos globon, jis teigia, kad ministerija nori sulaukti nuomonės iš Danijos Socialinių pedagogų federacijos konsultantų, kuriuos pakvietė Kedžio šeimos šalininkai. Ministro delsimas gana lengvai paaiškinamas. Jis yra Konservatorių partijos narys ir maištingosios Garliavos gyventojas, ketinantis netrukus dalyvauti rinkimuose į Seimą šiame konservatyvių nuotaikų bastione.
Tokiomis aplinkybėmis komentatoriai Lietuvoje įsitikinę, kad teismo nutartis nebus įgyvendina, net jei Strasbūro Europos Žmogaus Teisių Teismas ir palaikytų motinos skundą. Padėtis tapo beviltiškai politizuota ir visos pagrindinės politinės jėgos suinteresuotos, kad kliudymas įvykdyti teisingumą tęstųsi – bent jau iki rinkimų.
Narystė ES, regis, mažai turėjo įtakos įtvirtinant demokratiją ir teisinę valstybę šioje buvusioje komunistinėje šalyje, ir sunkiai suprantama, kaip Lietuva kitais metais perims pirmininkavimą ES. Savivaliaujančios minios diktatas, vykdomosios valdžios kišimasis į teisminį procesą, vyriausybės institucijų ir politinių partijų korupcija – visa tai verčia tikėtis ypač didelį nerimą keliančio reginio.
Net jei Prezidentė staiga atras drąsos pasipriešinti miniai ir apginti valstybės vientisumą bei piliečių teises, jau bus per vėlu. Jau dabar ši teisingumo parodija turi milžiniškų padarinių šaliai, o vaikui jie ir siaubingi, ir negrįžtami.
Iš anglų kalbos vertė Leonas Merkevičius.
Tai nėra vienintelis šios autorės straipsnis apie Garliavos įvykius – siūlome prisiminti ir kitą, publikuotą dviem metais anksčiau (2010-05-21) „Lietuvos ryte“: „Didysis realybės šou „Garliavos kunigaikštija“
Nei „europinio“ Garliavos šturmo, nei „valstybės paslaptimi“ paverstos ir daugiau nei metus socialinėje izoliacijoje esančios Garliavos mergaitės likimo, nei danų ekspertų pasibaisėjimo „europinės“ Lietuvos valdžios veiksmais, nei Lietuvos Konstitucijos kūrėjų nuomonės, kad Garliavoje buvo šiurkščiai pažeistas pagrindinis valstybės įstatymas (čia ir čia), Violeta Davoliūtė iki šiol nekomentavo.