Tomas Plaušinis, Mindaugas Velička
Verta prisiminti. Generaliniai korupcijos „stogai“
Verta prisiminti. Generaliniai korupcijos „stogai“ (tęsinys)
Seimui svarstant generalinio prokuroro Dariaus Valio ataskaitą siūlome prisiminti prieš trejetą metų atliktą žurnalistinį tyrimą, aštuonių straipsnių ciklu paskelbtą tuo laiku dar laisvame „Lietuvos žinių“ dienraštyje. Jis atveria Generalinės prokuratūros galimus ryšius su specialiosiomis tarnybomis ir nusikalstamu pasauliu. Šiandieninis generalinio prokuroro ir jo komandos elgesys liudytų, kad šie ryšiai ne tik nenutrūko, bet ir sutvirtėjo.
Generaliniai korupcijos „stogai“ (VII)
Generaliniai korupcijos „stogai“ (VIII)
Generaliniai korupcijos „stogai“ (VII)
LŽ | 2010-11-29
Valdo Kopūsto (ELTA), Gedimino Savickio (ELTA), LŽ archyvo nuotraukos
Skandalų purtomai, visuomenės pasitikėjimą katastrofiškai praradusiai Generalinei prokuratūrai verkiant reikia reformų. Tačiau generalinis prokuroras Darius Valys reformų vairą patikėjo etatiniams skandalų herojams Virginijui Sabučiui, Dariui Raulušaičiui, o ekspertais kviečia Vytautą Nekrošių ir Gintarą Švedą. Tai asmenys, ne vienus metus griovę Lietuvos žmonių pasitikėjimą visa valstybės teisine sistema.
Aklas aklą veda
Korupcijoje ir skandaluose skendinti Lietuvos prokuratūra, kaip rodo visi sociologiniai tyrimai ir visos apklausos, patiria visuomenės kone visuotinį nepasitikėjimą. Iš esmės reformuoti šią teisinę instituciją ne kartą ragino tiek prezidentė Dalia Grybauskaitė, tiek parlamento politiniai lyderiai.
Tačiau generalinis prokuroras D.Valys pasuko priešinga linkme: šis vadovas neįgijo tokiam pareigūnui būtino savarankiškumo tapdamas „senosios prokuratūros gvardijos“ ir teisininkų klaninių grupių įrankiu.
Dar daugiau, D.Valys pavedė Lietuvos prokuratūros reformos projektą parengti tiems asmenims, kurie patys dėl savo ankstesnės ar dabartinės veiklos tapo pažeidžiami ir net vargu ar gali dirbti prokurorais. Tokie „reformatoriai“ taip reikalingas prokuratūros pertvarkas net nepradėtas visiškai sukompromituoja. Palyginimui: naujasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) direktorius pulkininkas Vitalijus Gailius reorganizuoja šią ikiteisminio tyrimo įstaigą iš pačių pagrindų, keisdamas visą administracinę struktūrą, audituodamas ten vestas bylas, o Generalinėje prokuratūroje (GP) reforma vis atidėliojama. Kodėl? Prisidengiant pačia pertvarka, siekiant neva didinti valdymo efektyvumą vykdomi neskaidrūs viešieji pirkimai Europos Sąjungos (ES) milijonams panaudoti. Ir vėl tai, kas turėjo tapti ilgai lauktu ir būtinu kaitos tašku, generalinio prokuroro D.Valio pasirinkta artimiausia komanda pavertė dar viena pasibjaurėtina afera.
GP vadovas, sudarydamas komisiją, kuriai pavedė parengti Lietuvos prokuratūros reformos projektą, jos vadovu paskyrė prieštaringai vertinamą, įsipainiojusį į pridėtinės vertės mokesčio stambaus masto grobstymo bylų skaidymo į epizodus ir „marinimo“ skandalą (dėl to pareigų neteko FNTT vadovai ir kiti įtakingi pareigūnai) generalinio prokuroro pavaduotoją D.Raulušaitį. Šios komisijos nariu ir pagrindiniu reformos reikalų D.Raulušaičio talkininku tapo GP Valdymo skyriaus vyriausiasis prokuroras V.Sabutis. Tiek eiti šio skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas, tiek vadovauti prokuratūros reformai V.Sabučiui kartu su D.Raulušaičiu savo įsakymais pavedė būtent D.Valys. Šis prokuroras tapo vienu artimiausių dabartinio generalinio prokuroro patikėtinių ir Lietuvos prokuratūros vadovų. Kieno rankose šalies prokuratūros pertvarka?
Tiek pačioje prokuratūroje, tiek kitose kompetentingose institucijose apstu informacijos, leidžiančios artimiau pažinti D.Valio favoritą V.Sabutį.
Susikompromitavęs iki ausų
Dar 2000 metais tas pats V.Sabutis po atliktų kompleksinių jo veiklos vertinimų buvo išvytas iš Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigų ir apskritai pašalintas iš prokuratūros sistemos. GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento (ONKTD) atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Vilniaus apygardos prokuratūros pažymose generaliniam prokurorui V.Sabutis demaskuojamas: „Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras V.Sabutis netinkamai atlieka savo tiesiogines pareigas, neužtikrina kovos su nusikalstamumu bendrų su policija veiksmų koordinacijos, kryptingumo, ryžtingo sunkiausių nusikaltėlių baudžiamojo persekiojimo, organizuoto nusikalstamumo prevencijos ir kontrolės priemonių, sėkmingo apylinkės prokuratūros darbo visose prokurorinės veiklos srityse.“ Būtent šitaip Vilniaus apygardos prokuratūra 2000 07 24 raštu informavo generalinį prokurorą.
Aukštesnieji prokurorai atlikto kompleksinio patikrinimo metu, po kurio rekomendavo V.Sabutį atleisti iš visų einamų pareigų, generalinį prokurorą informavo, kad „Vilniaus miesto prokuratūros vadovybė ir asmeniškai vyriausiasis prokuroras V.Sabutis, būdamas vadovu, atsakingu už miesto apylinkės prokuratūros tinkamą darbo organizavimą, nerodo iniciatyvos ir pastangų savo kompetencijos ribose aktyviai derinti kvotos ir parengtinio tardymo veiksmus prieš nusikalstamumą mieste su operatyvinėmis tarnybomis, neanalizuoja kriminogeninės situacijos ir laiku nereaguoja į nusikaltimų procesų kaitą, dėl ko apylinkės prokuratūra tampa tik neigiamų faktų fiksuotoja“. Patikrinimo metu nustatyta, jog dėl V.Sabučio netinkamo pareigų atlikimo mieste „auga bendras nusikalstamumo lygis, daugėja neišaiškintų sunkių nusikaltimų“.
Vilniaus apygardos prokuratūra nustatė, kad V.Sabučio vadovaujama prokuratūra tinkamai nesiaiškina nužudymų atvejų, vagysčių išaiškina tik apie 15 proc., nusikaltimai tiriami neoperatyviausiai visoje apygardoje, beveik 70 proc. baudžiamųjų bylų užbaigiama pažeidžiant nustatytus Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) terminus, daugybė bylų grąžinama tardymui pildyti, jų didžiausią dalį sudaro bylos su esminiais BPK normų pažeidimais kvotos ar parengtinio tardymo metu. „Šie duomenys rodo, kad prokurorai, kontroliuojantys baudžiamųjų bylų tyrimą ir tvirtinantys kaltinamąsias išvadas, neskiria dėmesio kvalifikuotam bylos ištyrimui nuo baudžiamosios bylos iškėlimo momento“, – rašoma Vilniaus apygardos prokuratūros teikime atleisti V.Sabutį iš einamų pareigų.
Pelningi verslo konfliktai
Tačiau sostinės vyriausiasis prokuroras V.Sabutis nebuvo toks apatiškas, kai iškildavo įtakingų politikų ar verslininkų klausimai.
Vilniaus apygardos prokuratūra savo pažymoje atkreipia GP dėmesį, kad V.Sabučio veikla jau ne kartą buvo tikrinta ir nuolat kartodavosi įvairūs pažeidimai. Dar 2000 metų vasarį generalinis prokuroras savo įsakymu nubaudė Vilniaus miesto prokuratūros vadovą V.Sabutį už tai, kad šis, pažeisdamas nustatytus terminus, nepagrįstai ilgai išlaikė iš GP persiųstą teisinės pagalbos prašymą, taip kliudydamas jo įvykdymui. Mat dar 1999 metų pavasarį Rusijos Federacijos Chanty Mansijsko autonominės srities Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į Lietuvos Respubliką su teisinės pagalbos prašymu. Rusijoje buvo vykdomas tyrimas dėl biudžeto lėšų iššvaistymo. Bylos esmė – Lietuvos statybų bendrovė „Restako“ šioje Rusijos srityje vykdė valstybinių statybų ir remonto darbus, o jų metu galimai remontavo ir su šiais užsakymais susijusių valstybės pareigūnų privačius objektus. Šiai statybų bendrovei vadovavo Lietuvos politikas Rolandas Paksas. Teisėsaugą domino ir į asmeninę R.Pakso sąskaitą Austrijoje pervesti šimtai tūkstančių JAV dolerių. Tarnybinio patikrinimo (V.Sabučio atžvilgiu) metu nustatyta ir tai, kad jis ne tik tyčia pažeidė etiką ir tarnybinę drausmę, bet ir klaidino tyrimą atliekančią GP, kaltę bandydamas suversti techniniams prokuratūros darbuotojams. R.Paksui byla Rusijoje buvo nutraukta, jis po šių įvykių tapo valstybės premjeru ir prezidentu.
GP ONKTD taip pat disponuoja V.Sabutį kompromituojančia informacija. Šis elitinis prokuratūros padalinys atliko tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro V.Sabučio veiksmų tiriant verslininko Arvydo Grigo mirties aplinkybes. Įsiplieskus verslininkų Tado Lino Karoso ir Dariaus Mockaus konfliktui dėl didelės vertės turto, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vadovas V.Sabutis stojo verslininko, buvusio prokuroro T.L.Karoso pusėn ir pasinaudodamas A.Grigo mirtimi siekė daryti spaudimą D.Mockui ir jo verslo partneriams (kratos, sulaikymai, apklausos). GP ONKTD tarnybinio tyrimo metu nustatė, kad V.Sabutis galėjo derinti visus A.Grigo mirties tyrimo veiksmus su T.L.Karosu. Užfiksuota daugybė „prokuroro V.Sabučio skambučių į T.L.Karoso mobilųjį telefoną, kurie sutampa su konkrečių ir esminių sprendimų A.Grigo mirties aplinkybių tyrime priėmimu, baudžiamosios bylos iškėlimu, atskirų tardymo veiksmų atlikimu bei kitais įvykiais, kaip teismo medicinos ekspertizės akto gavimu, T.Karoso anoniminiu skambučiu A.Grigo motinai ir t. t.“, – rašoma GP ONKTD tarnybinio tyrimo išvadoje. Tyrėjai nustatė, kad V.Sabutis diskreditavo prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų vardą, ir rekomendavo jį atleisti iš prokuratūros sistemos. Tokią pačią išvadą pateikė, įvertinusi ir kitą Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro veiklą, ir Vilniaus apygardos prokuratūra. V.Sabutis buvo atleistas.
V.Sabutis bylinėjosi. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad nors ir padaryta pažeidimų, bet atleisti iš darbo – per griežta nuobauda. Privačiu verslu užsiėmęs V.Sabutis negrįžo į tarnybą, o GP neskundė šio pirmos instancijos teismo sprendimo Vyriausiajam administraciniam teismui. Tačiau vėliau V.Sabutis patyliukais tapo GP Valdymo skyriaus prokuroru, vienu iš šio skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojų. O D.Valiui tapus generaliniu prokuroru jis net padarė svaiginamą karjerą.
Senų įpročių galia
Tačiau V.Sabutis nepajėgus atsispirti seniems įpročiams.
2010 metų pradžioje, jau paskutinėmis tuomečio generalinio prokuroro A.Valantino darbo dienomis, V.Sabutis paskirtas valstybės projekto „Lietuvos Respublikos prokuratūros, kaip valstybinės institucijos, valdymo efektyvumo didinimas“ vadovu. Šiam projektui įgyvendinti skirta daugiau kaip 2,5 mln. litų. Projektą 85 proc. finansuoja ES per Europos socialinio fondo agentūrą, kurią įsteigė Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijos. Juokaujama, kad ten, kur pinigai, ten ir V.Sabutis. Tačiau ten, kur V.Sabutis, ten jau tradiciškai neišvengiamos bėdos dėl skaidrumo ir teisėtumo.
Šių metų rugsėjo mėnesį Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) įpareigojo jau D.Valio vadovaujamą GP nutraukti stambų šio projekto pirkimą, kaip „pažeidžiantį Viešųjų pirkimų įstatymą ir jame įtvirtintą skaidrumo principą“. ES lėšos, iš esmės taip ir nepradėtos naudoti, nes įvyko tik keli pinigų pervedimai: 2009 metų rugpjūčio 27 dieną – apie 130 tūkst. litų VšĮ Socialinės ir ekonominės plėtros centrui, rengiančiai paraiškas ES finansuojamiems projektams, ir 2010 metų kovo 10 dieną Dariaus Gudelio vadovaujamai viešųjų ryšių bendrovei „VIP Viešosios informacijos partneriai“ – apie 13 tūkst. litų. Europos socialinio fondo agentūrai rekomenduojame pasidomėti šiais mokėjimais ir faktu, ar mokėjimas viešųjų ryšių firmai tikrai buvo susijęs su Europos projektu. Yra duomenų, leidžiančių įtarti, kad šios lėšos galėjo būti panaudotos balandį vykusiems prokuratūros jubiliejiniams renginiams apmokėti, nors pastarieji buvo surengti nemokamai Seimo kanceliarijos ir niekaip nesusiję su ES projekto viešinimu. Tačiau labiausiai GP Valdymo skyriaus vyriausiąjį prokurorą V.Sabutį bei generalinio prokuroro pavaduotoją D.Raulušaitį erzina Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimas, kuriuo sustabdytas beveik milijono litų vertės galimybių studijos ir optimizavimo plano rengimo paslaugos pirkimas. Šis pirkimas įvyko jau D.Valio ir D.Raulušaičio vadovavimo GP laikotarpiu. Kam reforma, jei iš jos negalima dar ir užsidirbti?
Ar ne šiuo principu vadovavosi D.Raulušaitis ir V.Sabutis, kurie rūpinasi tiek ES projektu dėl valdymo tobulinimo, tiek dirba reformos komisijoje. Šis, Viešųjų pirkimų tarnybos teigimu, įstatymus pažeidžiantis ir neskaidrus viešasis pirkimas įvyko 2010 metų liepos mėnesį. 2010 metų liepos 19 dieną būtent šiam viešajam pirkimui skirta GP komisija nugalėtoju paskelbė ne mažiausią, o pačią didžiausią kainą pasiūliusį konkurso dalyvį UAB „PricewaterhouseCoopers“. Šiame konkurse – dėl prokuratūros struktūros, valdymo ir funkcijų paskirstymo optimizavimo galimybių studijos ir plano parengimo – dalyvavo trys tiekėjai: UAB SAVVIN, pasiūliusi 871,2 tūkst. litų kainą, Nacionalinės plėtros institutas – 948 tūkst. litų ir minėtasis UAB „PricewaterhouseCoopers“ – bendrovė pasisiūlė darbus atlikti už didžiausią kainą – 968 tūkst. litų. Reikėtų pabrėžti, kad projekte šiai studijai numatyta 600 tūkst. litų.
Neskaidrūs prokurorų pirkimai
Šis Viešųjų pirkimų tarnybos sprendimas, kuriuo buvo sustabdytas V.Sabučio vadovaujamo projekto didelės vertės pirkimas, atsirado po to, kai generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis buvo priverstas į šią tarnybą kreiptis, nes „viešojoje erdvėje keliamos abejonės dėl viešųjų pirkimų skaidrumo“ vykdant minimą projektą. Mažiausią kainą pasiūlęs dalyvis taip pat prašė GP paaiškinti jos konkurso rezultatus. D.Raulušaitis sulaukė sprendimo, kurio akivaizdžiai nesitikėjo, nes netrukus į Viešųjų pirkimų tarnybą išsiuntė dar vieną raštą, kuriuo įžūliai reikalavo nedelsiant Tarnybai persvarstyti savo sprendimą, stabdantį šį neskaidrų pirkimą, grasino bylinėtis teismuose. Reikėtų pabrėžti, kad šiuo atveju GP turi veikti kaip eilinė perkančioji organizacija, o ne kaip svarbiausia teisėsaugos institucija, dėl to tokie D.Raulušaičio raštai, reikalaujantys, kad Viešųjų pirkimų tarnyba nedelsiant persvarstytų savo sprendimus, gali būti traktuojami ir kaip šiurkštus kišimasis į Tarnybos kaip valstybės institucijos veiklą, nes savo sprendime Viešųjų pirkimų tarnyba jau buvo nurodžiusi, kad pirkimas stabdomas, o jos sprendimai gali būti skundžiami teismams bendra tvarka. Pirmasis D.Raulušaičio pasirašytas raštas buvo parengtas V.Sabučio, o kas parengė antrąjį? Gal kartais laimėtojo ekspertė advokatė Eugenija Sutkienė?
Atkreiptinas dėmesys, kad šį neskaidrų konkursą organizavo ne nuolatinė GP Viešųjų pirkimų komisija, o paties V.Sabučio iniciatyva dar generalinio prokuroro A.Valantino sudaryta speciali GP Valstybės projektų įgyvendinimo viešųjų pirkimų komisija. Jos pirmininku buvo paskirtas V.Sabučio bendražygis, GP Mokymo metodinio skyriaus (dabar Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus) vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Robertas Dlugauskas. Komisijos vicepirmininku buvo paskirtas V.Sabutis. Būtent ši R.Dlugausko ir V.Sabučio vadovaujama komisija neskaidriai išrinko beveik milijoną litų siūlantį dalyvį rengti reformos galimybių studijas. Reikėtų pažymėti, kad R.Dlugauskas, taip pat kaip ir V.Sabutis, dirba D.Raulušaičio vadovaujamoje reformą rengiančioje komisijoje.
Įtakos grupė
Tačiau daugybė generalinio prokuroro D.Valio veiksmų ir sprendimų tampa visiškai aiškūs ir nuoseklūs, atidžiau panagrinėjus asmenis, stovinčius už šio įstatymus pažeidžiančio beveik milijono litų vertės konkurso laimėtojo. Ar ne į jų kišenes būtų nusėdę šimtai tūkstančių ES ir Lietuvos Respublikos biudžeto litų? Kompetentingos institucijos disponuoja UAB „PricewaterhouseCoopers“ pateiktu šiam konkursui priedu, kuriame nurodomas laimėjimo atveju galimybių studiją rengsiančių ekspertų sąrašas. LŽ susipažino su šiuo dokumentu ir aptiko ten daug pažįstamų pavardžių bei didelį atgarsį visuomenėje turėjusių skandalų herojų.
Galima drąsiai teigti, kad LŽ išviešintas generalinio prokuroro D.Valio ir jo komandos narių šių metų rugsėjo 21 dieną vienoje Vilniaus kavinių vykęs neformalus susitikimas su LTV žurnalisto Virginijaus Savukyno koordinuojama žurnalistų ir kitų viešų asmenų įtakos grupe, kuriame dalyvavo ir susikompromitavusių prokurorų vieši gynėjai, tokie kaip buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas Egidijus Kūris, LTV žurnalistė Rita Miliūtė, politikos apžvalgininkas Arkadijus Vinokuras ir kiti, nebuvo tiesiog atsitiktinis iš provincijos atvykusio prokuroro kontaktas su „valstybininkų“ klanu siejamais asmenimis.
Įstrigęs V.Sabučio projektas, dėl kurio iš kailio neriasi D.Valio pirmasis pavaduotojas D.Raulušaitis, smagiam didelių lėšų „įsisavinimui“ ekspertais ketino kviesti būtent su šia klanine grupe siejamus VU Teisės fakulteto dekaną V.Nekrošių, šio fakulteto prodekaną G.Švedą, advokatę E.Sutkienę.
Atkreiptinas dėmesys, kad V.Nekrošius taip pat yra Seimo valdybos sudarytos prokuratūros veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektų tobulinimo darbo grupės narys. Ar dalyvavimas šioje Seimo komisijoje ir drauge ekspertu prokuratūros reformos gaires rengsiančiame riebiai tos pačios prokuratūros finansuojamame projekte nėra viešųjų ir privačių interesų konfliktas? Ką apie tai mano Seimo pirmininkė ir generalinis prokuroras?
Prieš dvejus metus dabartinei valdančiajai koalicijai formuojant Andriaus Kubiliaus Vyriausybę koalicijos partneris Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas nuožmiai siekė, kad teisingumo ministro portfelis atitektų jų partijai, o vieninteliu kandidatu jie siūlė tą patį V.Nekrošių. Tačiau tuometę prezidentūrą pasiekė informacija, kad teikiant šį kandidatą slaptosios tarnybos ketina pateikti valstybės vadovui informaciją dėl V.Nekrošiaus ir jo tuometės sutuoktinės, Teisingumo ministerijos (TM) tarnautojos, galimo dalyvavimo TM neskaidriuose teisėjų mokymo paslaugų pirkimuose. Yra pagrindo manyti, kad ši informacija buvo subtiliai „nutekinta“ su šiuo asmeniu susijusiai advokatų kontorai, kuri susisiekė su tuomet komandiruotėje Vokietijoje buvusiu profesoriumi. Po šio telefoninio pokalbio jis savo kandidatūrą atsiėmė, A.Valinsko partija nebepretendavo ir į teisingumo ministro portfelį. Manoma, kad tai ir buvo advokatės E.Sutkienės kontora, kuri artimai siejama su šia klaninės prigimties grupe. V.Nekrošius buvo įsipainiojęs ir į nelegaliai Lietuvoje veikusių Rusijos įsteigtų aukštųjų mokyklų, galbūt susijusių su užsienio žvalgybų veikla, skandalą. TM departamento direktorė Živilė Liekytė viešai paliudijo, kad V.Nekrošius ne tik dėstė kartu su ja vadinamame Rusijos švietimo akademijos universitete Vilniuje, bet ir organizavo kitus dėstytojus šiam nelegaliam darbui, finansuojamam neaiškių užsienio šaltinių. Be užuolankų kalbant, tokio pobūdžio nelegaliai veikusios Rusijos įsteigtos aukštosios mokyklos yra siejamos su šios valstybės žvalgybos tarnyba ir laikomos grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Kitas ekspertas – V.Nekrošiaus vadovaujamo fakulteto prodekanas G.Švedas. Šis asmuo buvo priverstas gėdingai atsistatydinti iš teisingumo viceministro pareigų po to, kai kartu su teisėjais Virgilijumi Valančiumi, Vigintu Višinskiu, Romanu Klišausku ir prezidento Valdo Adamkaus patarėju Haroldu Šinkūnu įsipainiojo į viešo melo prezidentui ir visuomenei skandalą, šmeižiant tuometį Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių, dėl to buvo kilusi net konstitucinė krizė. Po V.Greičiaus paskelbtų garso įrašų atsistatydinti buvo priverstas ir H.Šinkūnas. Beje, jis taip pat šiuo metu, kaip ir G.Švedas, yra V.Nekrošiaus prodekanas.
Tačiau aukšti teisininkai melavo ne tik prezidentui V.Adamkui. Nebaudžiamumo jausmo apimti Lietuvos prokurorai įgudo slėpti tikrąją informaciją ir įžūliai meluoti net prezidentei D.Grybauskaitei.
Generaliniai korupcijos „stogai“ (VIII)
LŽ | 2010-11-30
Petro Malūko nuotrauka
Pernai Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu viešėdamas Vilniuje Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakydamas į klausimą dėl Sausio 13-osios žudynių vieno iš įtariamųjų Vladimiro Uschopčiko išdavimo Lietuvai, pakartojo tai, ką teigė interviu vizito išvakarėse: esą Baltarusija nesulaukusi jokio Lietuvos prokurorų prašymo šiuo klausimu. Generalinė prokuratūra bandė tai neigti – ji įžūliai melavo abiem prezidentams.
1991 metų sausio 16 dieną išlydint iš Katedros aikštės į Antakalnio kapines 14 trispalvėmis uždengtų Sausio 13-osios aukų karstų poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Kokie mes stiprūs, kai mano ranka tavo rankoje, o tavo ranka – jo rankoje. Šitaip visą Lietuvą apkabinusioje rankų grandinėje amžinai jausime ir jų, žuvusiųjų, rankas. Mūsų Nepriklausomybės augalas gausiai palaistytas šventu jos gynėjų krauju. Amžinajam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jų širdys.“
Prabėgo bemaž dvidešimt metų. Ką jaučiame dabar?
Prokurorus demaskavo A.Lukašenka
Pernai rugsėjo 16 dieną Vilniuje, Respublikos prezidento rūmuose, susitiko Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Aleksandras Lukašenka. Po šio susitikimo Lietuvos prezidentūra pareiškė, kad per susitikimą „buvo kalbėta Vladimiro Uschopčiko klausimu“, t. y. dėl vieno iš 1991 metų sausio 13 dienos Sovietų Sąjungos ir jos vietinių kolaborantų Vilniuje surengtų taikių Lietuvos gyventojų žudynių organizatorių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn.
„Čia ir prezidentas A.Lukašenka, ir prezidentė D.Grybauskaitė konstatavo, kad kol kas trūksta abejų šalių prokuratūrų bendradarbiavimo, nes atrodo, kad informacijos Baltarusijos pusei ganėtinai trūksta“, – viešai pareiškė prezidentės atstovas spaudai. „Iš Lietuvos prokuratūros pusės reikėtų turbūt aktyvesnių pastangų pateikiant tą informaciją Baltarusijos pusei“, – pridūrė Lietuvos prezidentės patarėjas.
Vizito į Vilnių išvakarėse Baltarusijos vadovas interviu Lietuvos žurnalistams jau buvo pareiškęs, kad jo valstybės prokuratūra nesulaukusi reikiamų prašymų iš Lietuvos prokurorų dėl buvusio sovietinių ginkluotųjų pajėgų Vilniaus garnizono viršininko generolo majoro V.Uschopčiko persekiojimo. Šį Generalinę prokuratūrą (GP) demaskuojantį faktą A.Lukašenka nedvejodamas pakartojo ir Vilniuje.
Prokurorų melas
Lietuvoje kilo pasipiktinimo banga. Tada kontratakavo GP ir jos partneriai. Spaudoje pasirodė prezidentę D.Grybauskaitę aršiai smerkiančios publikacijos, neva ji pasidavė A.Lukašenkos demagogijai, iškeitė dorus Lietuvos prokurorus į autoritarinės valstybės klaidinančius pareiškimus, neva Lietuvos vadovės pareiškimai itin nustebinę GP vadovybę. GP Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos (TRTP) skyriaus vyriausiasis prokuroras Rolandas Tilindis tomis dienomis davė vieną po kito interviu Lietuvos žiniasklaidai, tvirtindamas, kad informacijos apie šią baudžiamąją bylą gretimai valstybei tikrai netrūksta. „Susirašinėjama nuolat. Mes parašome, jie atsako, tačiau mūsų prašymas nepatenkinamas“, – kalbėjo vyriausiasis prokuroras.
R.Tilindžio teigimu, pirmasis prašymas išduoti V.Uschopčiką ir kitus antivalstybiniu sąmokslu įtariamus asmenis (šiame sąraše iki šiol yra taip pat Baltarusijoje gyvenantys Stanislava Juonienė ir Vladimiras Šeinas) buvo išsiųstas dar 1993 metais. Prokuroras pridūrė, kad Baltarusija nuolat raginama išduoti V.Uschopčiką bei kitus šios bylos įtariamuosius, pavyzdžiui, S.Juonienę ir V.Šeiną, bet į kiekvieną Lietuvos prokurorų prašymą išduoti įtariamus Sausio 13-osios perversmininkus sulaukia vis išradingesnių atsakymų. „Jie aiškina, kad savo piliečių neišduoda arba kad negali įvykdyti mūsų prašymo, nes jis neatitinka pagrindinių Baltarusijos teisės principų“, – sakė R.Tilindis.
GP TRTP skyriaus vyriausiasis prokuroras atsargiai pridūrė, kad ketvirtadienį, rugsėjo 17 dieną, GP pranešė išsiuntusi dar vieną teisinės pagalbos prašymą Baltarusijai dėl Sausio 13-osios bylos. R.Tilindis bandė gelbėti savo ir visos GP kailį.
LŽ pasidomėjo šios bylos peripetijomis. Aptikome nenuginčijamų įrodymų, kad Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė buvo teisi, o GP vadovai atvirai ir įžūliai melavo.
Atskira byla
Iš tiesų 1996 metų birželio 19 dieną GP buvo baigta ir teismui perduota baudžiamoji byla dėl nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis, antikonstitucinių organizacijų kūrimo, kenkimo ir kitų nusikaltimų. Šioje byloje buvo teisiami Maskvos komunistinių kolaborantų lyderis Mykolas Burokevičius su bendrininkais. Tų pačių metų spalio 19 dieną Vilniaus apygardos teismas savo nutartimi tvarkomajame posėdyje nuo šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos atskyrė bylą, iškeltą asmenų, kurie pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, tarp jų generolo V.Uschopčiko, atžvilgiu.
Ši baudžiamoji byla, kuri ir yra tiriama GP Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente (ONKTD) atskirta, be V.Uschopčiko, iškelta dar V.Švedo, A.Naudžiūno, E.Kasperavičiaus, R.Juchnevičiaus, V.Šurupovo, V.Lazutkos, S.Juonienės, V.Šeino, O.Šenino, V.Kriučkovo, A.Žitnikovo, D.Jazovo, V.Ačalovo, F.Kuzmino, V.Očarovo, J.Kalganovo, N.Demidovo, S.Fiodorovo, M.Golovatovo, V.Kustrio, A.Grečišnikovo, S.Panikarovo, S.Machovo, J.Čiudesnovo, G.Belouso, V.Sibiriakovo, V.Ryžovo, N.Astachovo, M.Chabarovo, A.Radkevičiaus, V.Uspenskio, P.Vasilenko, A.Subotino, A.Vadiljevo, I.Ignatovo, N.Mikulos, Z.Mackevič, I.Černych, V.Jegorovo, J.Bremkausko, O.Chlybovo atžvilgiu. Visi šie asmenys norėjo sutrypti nepriklausomą Lietuvos Respubliką, organizavo arba vykdė Lietuvos vaikų žudynes, fiziškai traiškė taikius beginklius laisvės gynėjus sunkiąja karine technika.
2003 metų spalio 21 dieną GP ONKTD vyriausiojo prokuroro Algimanto Kliunkos nurodymu šią baudžiamąją bylą buvo pavesta tirti ONKTD prokurorei Gintarei Vareikytei. Prokurorei perduoti trys tomai (išviso 586 lapai) šios bylos medžiagos. Prokurorei perduotoje bylos medžiagoje „nebuvo nutarimų šiuos 42 asmenis patraukti kaltinamaisiais, šie proceso dokumentai buvo likę kitoje byloje (kurią 1996 m. nagrinėjo Vilniaus apygardos teismas), šioje medžiagoje buvo tik teismo nutartys skirti kaltinamiesiems kardomąsias priemones – suėmimus bei nutarimai paieškoti kaltinamuosius“. Nors aiškiai buvo duomenų, kad kaltinamieji yra pasislėpę nuo ikiteisminio tyrimo, dėl to byla teismo ir buvo išskirta į atskirą, prokurorei G.Vareikytei „perduotoje baudžiamosios bylos medžiagoje teisinės pagalbos prašymai nebuvo parašyti, į užsienio valstybes jie išsiųsti nebuvo taip pat“ – tokie faktai atskleidžiami tarnybiniame pranešime generalinio prokuroro pavaduotojui jau po kilusio skandalo praeitų metų rudenį A.Lukašenkos vizito metu.
Neišsiųsti prašymai
Dar 2003 metų gegužės 1 dieną įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas (BK). Kadangi BK normos numatė švelnesnes bausmes už šių asmenų įvykdytas nusikalstamas veikas, prokurorė nutarė visiems bylos įtariamiesiems parengti naujus pranešimus apie įtarimus ir inicijuoti teisinės pagalbos prašymus dėl visų įtariamųjų paieškos ir išdavimo Lietuvos valstybei.
Reikėtų atkreipti dėmesį, jog nuo 1996 metų tiriamoje šioje baudžiamojoje byloje iki 2003 metų, kai byla vyriausiojo prokuroro A.Kliunkos buvo perduota GP ONKTD prokurorei G.Vareikytei atlikti ikiteisminį tyrimą, joje buvo „tik 3 tomai baudžiamosios bylos medžiagos, joje nebuvo nei pranešimų apie įtarimus, nei nutarimų patraukti kaltinamaisiais“ (iš tarnybinio pranešimo generalinio prokuroro pavaduotojui). O pirmasis pranešimas apie įtarimą Lietuvos prokuratūroje parengtas apskritai tik 2006 metų kovo 16 dieną įtariamajam V.Sibiriakovui. Reikėtų pažymėti, kad šioje svarbioje byloje „ikiteisminio tyrimo grupė nebuvo sudaryta“, ją tyrė viena, tuo pačiu metu ne vieną ikiteisminį tyrimą turinti atlikti prokurorė.
Ir nors bylą tirianti GP ONKTD prokurorė G.Vareikytė teisinės pagalbos prašymą dėl generolo majoro V.Uschopčiko – perversmininkų „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ paskelbto Vilniaus miesto kariniu komendantu – GP TRTP skyriui perdavė 2006 metų liepos 12 dieną, į Baltarusiją jis buvo išsiųstas tik po to, kai 2009 metų rugsėjo 16 dieną prezidento A.Lukašenkos vizito metu kilo skandalas, t. y. tik 2009 metų rugsėjo 28 dieną.
Tai patvirtina ir prokurorės G.Vareikytės raštas tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos pirmininkui. „Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad tik po to, kai ONKTD vyriausiasis prokuroras A.Kliunka kreipėsi į generalinį prokurorą dėl tarnybinio patikrinimo atlikimo (kreipėsi A.Kliunka tik kitą dieną po Lietuvos ir Baltarusijos prezidentų kalbų, tai yra 2009 09 17 – aut.), 2009 09 28 Tarptautinių ryšių ir teisinės pagalbos skyrius į Baltarusiją išsiuntė mano inicijuotą ir 2006 metų liepos 11 dieną perduotą šiam skyriui teisinės pagalbos prašymą dėl V.Uschopčiko“, – rašo G.Vareikytė tarnybinio tyrimo komisijai. R.Tilindis stalčiuje G.Vareikytės prašymą pralaikė ilgiau nei trejus metus.
Maža to, paaiškėjo, kad 2006 metų liepos 11 dieną pateiktas teisinės pagalbos prašymas dėl V.Uschopčiko (TRTP skyriuje registruotas kitą dieną) iš šio GP padalinio, atsakingo už teisinės pagalbos prašymus, į GP Vertimų skyrių buvo perduotas daugiau kaip po aštuonių mėnesių, tai yra 2007 metų kovo 14 dieną.
Patikimas TRTP filtras
GP TRTP skyrius vengė Vertimų skyriui perduoti ir kitus teisinės pagalbos prašymus šioje baudžiamojoje byloje. Pavyzdžiui, GP ONKTD prokurorė TRTP skyriui perdavė teisinės pagalbos prašymus, kurie turėjo būti išsiųsti į Rusijos Federaciją, dėl SSRS gynybos ministro maršalo įtariamojo Dmitrijaus Jazovo 2006 metų rugpjūčio 7 dieną, – į Vertimų skyrių TRTP skyriaus perduota tik 2007 metų kovo 27 dieną, dėl SSRS Valstybės saugumo komiteto pirmininko armijos generolo įtariamojo Vladimiro Kriučkovo 2006 metų liepos 21 dieną, o TRTP skyrius vertėjams perdavė tik daugiau kaip po metų – 2007 metų lapkričio 16 dieną. Po kelių dienų, lapkričio 26-ąją, generolas mirė, tačiau toliau įnirtingai vyko vertimai. Taip nutiko ir dėl kitų įtariamųjų: teisinės pagalbos prašymai buvo verčiami dėl jau mirusių asmenų (pavyzdžiui, A.Vadiljevas mirė 2005 m.), o dėl gyvųjų buvo atidėliojami.
Teisinės pagalbos išsiuntimų tvarka labai paprasta: bylą tiriantis prokuroras, šiuo atveju GP ONKTD prokurorė G.Vareikytė, perduoda pagalbos prašymą TRTP skyriui, kuriam vadovauja R.Tilindis (vadovas nuo 2008 kovo 15 d.). TRTP skyrius, galutinai parengęs teisinės pagalbos prašymą, perduoda tą prašymą Vertimų skyriui (vedėja Sigita Ričkutė), kurį kuruoja GP kanclerė Gertrūda Tumelienė, o išvertus jį TRTP skyrius perduoda pasirašyti generaliniam prokurorui arba jo pavaduotojui ir išsiunčia į atitinkamą valstybę.
TRTP skyriaus nuostatai teigia, kad jo uždavinys – teisinės pagalbos vykdymas, t. y. rengti ir siųsti užsienio valstybių įstaigoms ir tarptautinėms organizacijoms prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo įstaigų teisinės pagalbos prašymus baudžiamosiose bylose. Skyriaus vyriausiasis prokuroras turi planuoti, organizuoti ir kontroliuoti skyriaus prokurorų ir kitų darbuotojų veiklą, atsakyti už skyriui pavestų užduočių vykdymą, kontroliuoti pavestų užduočių atlikimą. Anot Vertimų skyriaus nuostatų, šio skyriaus vedėjas privalo tinkamai paskirstyti užduotis vertėjams, nustatyti tų užduočių įvykdymo terminus, kontroliuoti jų vykdymą.
Patronas apgynė savo favoritą
Po A.Lukašenkos pareiškimų sukelto skandalo GP buvo pradėtas tarnybinis tyrimas, tačiau jis baigėsi niekuo, nes tuometis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas kaip savo akies vyzdį saugojo pagrindinį kaltininką ir savo favoritą – GP TRTP skyriaus vyriausiąjį prokurorą R.Tilindį. Tarnybinio patikrinimo komisijos nariai 2009 metų spalio 26 dieną pateikė atskirųjų nuomonių, kad tikslinga tarnybinį patikrinimą išplėsti į R.Tilindžio bei S.Ričkutės skyrius, nes jiems tenka didžiausia atsakomybė dėl neišsiųstų teisinės pagalbos prašymų. Tai įsiutino R.Tilindžio patroną. Rekomenduojame GP atlikti auditą, ar tarnybinio patikrinimo medžiagoje iš generalinio prokuroro kabineto į archyvą iškeliavo visa informacija, ir ta, kuri demaskuoja R.Tilindį (privalo būti 70, o ne 67 lapai). Bet ar tai sudomins dabartinį generalinį prokurorą Darių Valį, kurio dėka tas pats R.Tilindis ir kiti toliau nebaudžiami klesti ir daro karjerą.
Buvo laukiama senaties
Kaip rodo GP saugomi dokumentai, prokurorė G.Vareikytė nuolat domėjosi, kodėl dalis teisinės pagalbos prašymų yra neišsiųsta, nors perduota TRTP skyriui (be kitų, tarnybinis raštas TRTP skyriaus vyriausiajam prokurorui R.Tilindžiui dar 2008 m. gegužės 10 d.). Tačiau atsakymo negaudavo arba gaudavo tik tuščius pažadus. Nenuginčijami įrodymai atskleidžia, kad tuometis generalinis prokuroras A.Valantinas, jo pavaduotojas Gintaras Jasaitis, ONKTD vyriausiasis prokuroras A.Kliunka, Vertimų skyriaus vedėja S.Ričkutė, o visų pirma TRTP skyriaus vyriausiasis prokuroras R.Tilindis žinojo, jog didelė ir svarbiausia teisinės pagalbos prašymų į Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją dalis šioje byloje nėra išsiųsta. Tačiau nesiėmė jokių priemonių, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublika ir buvo neužtikrintas tinkamas baudžiamasis persekiojimas. Tinkamo Vertimų skyriaus veiklos kuravimo neužtikrino ir kanclerė G.Tumelienė.
Tiesa, „A.Kliunka taip pat prašė Vertimų skyriaus vedėjos S.Ričkutės išversti teisinės pagalbos prašymus šioje byloje, ji pažadėjo tai padaryti iki 2009 metų sausio 13 dienos, tačiau po šių pokalbių 2008 metais TRTP skyrius į užsienio valstybes išsiuntė tik 4 teisinės pagalbos prašymus, kurie, pažymėtina, buvo inicijuoti dar 2006 metais“ prokurorės G.Vareikytės.
Jei Lietuva turėtų nors kokią parlamentinę kontrolę vykdantį Seimą, o šis – Teisės ir teisėtvarkos komitetą, visus faktus atskleisti būtų gana paprasta. Tiesiog reikėtų lentelės su informacija, kada bylą tyrusi prokurorė G.Vareikytė pateikė teisinės pagalbos prašymus TRTP skyriui, kada juos šis skyrius perdavė Vertimų skyriui, kada jie grįžo į TRTP skyrių ir kada buvo išsiųsti į atitinkamas valstybes. Tai atskleistų šokiruojančią padėtį. Tačiau Seimas labiau linkęs, atrodo, tik veidmainiškai kiekvienais metais minėti Sausio 13-ąją specialiuose posėdžiuose, o teisingumui šioje byloje, kuris toks svarbus už Lietuvos laisvę žuvusiųjų aukai atminti, akivaizdžiai yra abejingas.
Ir dar. Sausio 13-osios žudynių organizatoriams įtarimai buvo reiškiami už tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. Už šį nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn galioja 20 metų terminas. Vadinasi, 2012 metų sausio 13 dieną būtų sukakusi senatis. O R.Tilindis su S.Ričkute turbūt ir toliau vaikščiotų su neišsiųstais dokumentais vienas pas kitą. O gal tai buvo daroma kaip tik tempiant laiką iki senaties?
Tačiau po prezidentės D.Grybauskaitės griežto viešo pasipiktinimo neveikliu tyrimu šioje byloje pagaliau okupantų nusikaltimai vasarį buvo perkvalifikuoti pagal BK 100 straipsnį, kuriam negalioja senatis. Jis sako: „Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką, dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėjo civilius ir juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; prekiavo žmonėmis; deportavo gyventojus; kankino, žagino, įtraukė į seksualinę vergovę, vertė užsiimti prostitucija, priverstinai apvaisino ar sterilizavo; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheido politiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“ Lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės priešai iki paskutinio savo atodūsio žinos, kad jie neišvengs atsakomybės dėl senaties.
Kai 1991 metų naktį į sausio 13-ąją sovietų karinės pajėgos smurtu užėmė Televizijos ir radijo komitetą bei Televizijos bokštą, į Lietuvą prabilęs pirmasis atkurtos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo: „Jokios marionetės Lietuvoje nieko neapgaus. Niekas neturi vykdyti jų įsakymų ir dalyvauti kokioje nors jų valdžioje. Aš noriu Jus perspėti, kad sovietų svetimos valstybės įstatymai, teismai ir tardymai neturi jokios galios. Jeigu ką nors suimtų ir norėtų ką nors išgauti apie Jūsų artimą, reikėtų nereaguoti ir neklausyti. Būkite susikaupę, tylūs, žinokite, kad jie yra neteisūs, negali iš Jūsų nieko reikalauti ir negalės nieko čia daryti kitaip, kaip prievarta. Mūsų daug, tegul bus dar daugiau…“ Nors ir kaip stengėsi, bet kai kurie apsimetėliai prokurorai, užmiršę savo duotą priesaiką, bent jau tą, kurią davė Lietuvos Respublikai, nieko neapgavo. Jeigu R.Tilindis ir kiti GP prokurorai stotų į tą poeto „rankų grandinę“, ar jie nepajustų, kad savo rankoje laiko kruviną žudiko ranką?
Netrukus Lietuva minės Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį. Kaip šią datą paminės GP?