Siūlome prisiminti šviesaus atminimo, lietuvių mitologijos tyrinėtojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus vis dar aktualų esė ir jos išvadą: „Nėra Respublikos – nėra ir bendrai tvarkomų viešųjų reikalų“.
Iš mūsų kalbinės apyvokos dingo žodis, nusakantis šalies esminį valdymosi principą – žodis „respublika“. Dabar „Respublika“ – tai laikraštis. Viešojoje kalboje, plepaluose, žiniasklaidoje, televizijoje kaip „šalies“, „valstybės“ sinonimas „respublika“ nevartojama.
Tiesa, dar oficialiuose raštuose ar pristatymuose sakoma „Lietuvos Respublikos Prezidentas“, „Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas“, nors raštuose mielai trumpinama „LR“ – taigi, Lietuva – tai respublika, tik pranykusi. Pernelyg senamadiška? Ne, nes respublika – tai demokratinės šalies valdymosi forma. Demokratija nesensta.
Šalis – tai teritorija. Valstybė – valdymas, tai „deržava“. Ta pati. Sakydamas „valstybė“ nori nenori sukeli pasąmoninių asociacijų srautą – „valdovas“, „valdinys“, „valdžia“, „valdiškas“, „valdininkas“. Sakydamas „Res Publica“ sakai maždaug „viešų reikalų bendras tvarkymas“ – tą numanė senieji romėnai šiuo žodžiu, o graikiškas atitikmuo būtų „demo-kratija“, arba „liaudies valdymas“. Lenkijos-Lietuvos valstybė apsibrėžė perdėm romėniškai – „Rzecz Pospolita“, taigi valstybė – tai visų pirma ne valdymas.
Išvertus pagal idėją ir Respublica, ir Rzeczpospolita gali reikšti „bendrai tvarkomus viešuosius reikalus“. Taigi savivaldą, demokratiją, bendradarbiavimą, pusiausvyros, konsensuso paieškas ir t.t.
Pamenu gerai, kada šis žodis buvo eliminuotas, – ir kada meteorologų „Orai respublikoje“ pasidarė „Lietuvos orais“ ar „Orai šalyje“. Matyt, buvo kokie devyniasdešimt treti, kai ėmė ir kažkam užkliuvo tebevartojami „sovietiniai štampai“ orų prognozėje. Būtent joje. Mat prie ruso orų suvestinėje būdavo išdėstomi „orai šalyje“, o po to „mūsų respublikoje“. Taigi tėvynėje ir tėviškėje. Panašiai būdavo dėliojamos žinios. Šalies, t.y. sovietijos, naujienos, paskui – „respublikos“, po to šiek tiek užsienio, dar vėliau – vėl tie patys orai. Yra didžioji tėvynė ir yra mūsų mažoji tėviškė, gimtinė, kuri ir vadinasi respublika – toks buvo partinis mokymas.
Taigi tas štampelis „mūsų respublika“ buvo demaskuotas kaip šlykšti sovietinė atrūga. Esą reikia sakyti oriai, kaip rusai apie save sakydavo – šalis arba valstybė.
Taip „respublika“ ėmė ir pranyko.
Bet smetoninė Lietuva nelabai norėjo savęs vadinti „valstybine“, nuo „deržavos“ – jie dar puikai prisiminė carinę imperiją, kuri tikrai buvo „deržava“ nuo „laikyti“, „tramdyti“, „valdyti“ „viešpatauti“. Valstybė kaip „deržavos“ vertinys yra jau, aišku, perdėm įsigyvenęs žodis, bet jame per daug valdiškumo, valdininkiškumo. Antanas Smetona buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Lietuva buvo Respublika. Tegu ir autoritarinė. Lietuvos, Latvijos, Estijos diplomatai tarpusavio pašnekesiuose kalbėdavo apie „mūsų tris sesutes respublikas“.
Tiesa, rašau šį tekstą būtent todėl, kad iš naujo skaitydamas Jurgio Savickio, mūsų tarpukario rašytojo ir diplomato, atsiminimus, ūmai užšokau ant jo nuolat ir nesigėdint vartojamos „Respublikos“. Lietuva ir Respublika jam 1930–1940 metais buvo sinonimai. Man regis, tarpukario intelektualus labiau atbaidydavo imperija trenkiantis žodis „valstybė“. Respublika buvo miela ir sava.
Norėčiau pridurti: kaip kalbame – taip mąstome, kaip mąstome – taip kalbame, tai banalybė, bet kartais ji žiauri. Kol mūsų diskurse vyraus „Lietuvos valstybė“ ar „mūsų šalis“, su patriotizmu ir valdininkijos klestėjimu viskas bus gerai ir tol mielai duosimės valdomi. Tačiau tardami „mūsų respublika“, sakytume: „mūsų reikalai“, „mūsų viešieji reikalai“. Ir vienąsyk imtume ir pasiklaustume – ar jie tikrai jau „mūsų“ ir kiek mes turime įtakos viešiesiems reikalams?
Nelabai juk?
Vokietijos Federacinė Respublika yra neteisingas vertimas. Vokietija apsibrėžia save kaip „Bundesrepublik Deutschland“. „Bundas“ – tai „sąjunga“, taigi Vokietija – Sąjunginė (ne Jungtinė) Respublika. Vokiečių spaudoje „Bundesrepublik“, „Republik“ vartojama daug mieliau nei „die Staat“, atitinkantis maždaug mūsų „šalį“.
Lenkai, prancūzai bemaž sinonimiškai vartoja šiuos žodžius. Spaudoje ar pašnekesiuose „Respublika“ ir „Prancūzija“, „Respublika“ ir „Lenkija“ eina pramaišiui, kaip sinonimai – sakai „Respublika“, sakai ir „Lenkija“.
Lietuvoje taip nėra. Nėra respublikos, yra šalis ar valstybė. Nėra ir bendrai tvarkomų viešųjų reikalų.
Tai tiek.
Šaltinis: Gintaras Beresnevičius, Ne apie tai mano dūzgelė, Vilnius: Aidai, 2007, 89–91.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam
Juos dar labiau pradedi suprasti,”pasivaikščiojus ” po Rusijos kanalus.Ne,ne komercinius,o po rusų „Kultūra’ ar ,neatsimenu vakar per kurią ,rodė apie nesveiką Stalino žiaurumą būtent jo pavaldinių žmonoms.Kalinino,Frunzės,Molotovo ,Tuchačevskio žmonų ir jų pačių likimai tragiški ir žiaurūs,bet ne tai supranti,o labai gerai persišviečia visa sistema,kuri be demokratijos išsigimsta į būrelio viršūnėse intrigas,pavydą ir žiaurumą….Juk ir Lietuvos vadinamasis seimas dabar yra sekamas VSD,kontroliuojamas ir tik vienas kitas dar priešinasi.Ta pati sistema .Lietuva užvaldyta…”Kaip kalbame-taip mąstome”,dar daugiau ,ką mastai,tą pritrauki.G.Beresnevičius mąstė apie esminius dalykus,tačiau jam eiti toliau neleido…Žodis yra esminis kuriamasi ginklas,ne tik žodis,pati prasmė kuria ir žodžius reikia vartoti labai atsakingai.Teigti…Respubliką…”Iš pradžių buvo Žodis…”(Jn 1,1).
Mūsų jėgos struktūros sunaikino šį padorų išmintingą žmogų (iki šiol kaltininkai
nenubausti). Kažkas, bijojo išmintingų pamąstymų,todėl 2006-08-06 „mirė”.Tik,
keista, panašiai kaip a.a.Kedys -neaiškia mirtimi.Be jokios dėmelės šventosios
policijos buvo”talpinams ir transportuojamas”, netilpo, pats kaltas.Nebuvo atsakyta,kada a.a.Gintaras buvo tiek sudaužytas, kad žmona jį vos atpažino.
Manau kaltinimas,”nėra bendrai tvarkomų reikalų”,nėra respublikos,demokratijos,
teisingumo… nepatiko valdžiažmogiams, todėl nutildė,nes buvo pavojingas jų
siautėjimui, rašė paprastai, visiems suprantamai ir aiškiai.Skleidė šviesą…
Manau,kad dabartiniai mūsų vadovų veiksmai pataikaujant JAV politikai-tai
akivaizdžiai patvirtina.Viskas parduodama be mūsų sutikimo, be tautos valios.
Saujelė mano esanti Lietuvos šeimininkė.
Puikus straipsnis. Matosi, kad autorius puikiai suvokia, kas iš trųjų yra respublika. Priešingai nei p. Darius Kuolys ir jo pilietinės visuomenės projektų kuratoriai.
tai gal galite paaiškinti, kuo gerb G.Beresnevičiaus ir gerb. D. Kuolio respublikos suvokimas skiriasi… Atrodo, argumentų pritrūko 🙂
G.Beresnevičius niekuomet nebūtų savęs pažeminęs susidėdamas su aferistu.
Puteikizmas – tai ir yra Kuolį nuo Beresnevičiaus skiriantis ir pakankamai ryškus identifikacinis elementas.
Žinoti ką darė, ką po visko kalbėjo toks rinkiminių reitingų liūtas toks tūlas eks policininkas Skviernas bernelis?
Po kokiu medžiu stovėjo dabar populiarus exmentas kai Beresnevičius buvo marinamas mentų bagažinėje?
Buvo ne prie ko?
O juk tuo metu Žalias nebuvo eiliniu gatvių patruliuku, skvernusjau tuomet nešiojo p.d viršūnėse…
Neverta.
pas Masiulį.
Savivaldą aiškiai apbrėžia konkreti grupė, kuri valdo tam tikrose ribose. Demokratija yra abstraktybė, kurią galima traktuoti neribotai, nors pirmiausiai vertėtų nustatyti, kas yra tas demas. Kiekviena namų šeimininkė mano, kad tai „visi”.