Verta prisiminti. Gintaras Beresnevičius: Kur pradingo viešas reikalas?

Siūlome prisiminti šviesaus atminimo, lietuvių mitologijos tyrinėtojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus vis dar aktualų esė ir jos išvadą: „Nėra Respublikos – nėra ir bendrai tvarkomų viešųjų reikalų“.

Iš mūsų kalbinės apyvokos dingo žodis, nusakantis šalies esminį valdymosi principą – žodis „respublika“. Dabar „Respublika“ – tai laikraštis. Viešojoje kalboje, plepaluose, žiniasklaidoje, televizijoje kaip „šalies“, „valstybės“ sinonimas „respublika“ nevartojama.

Tiesa, dar oficialiuose raštuose ar pristatymuose sakoma „Lietuvos Respublikos Prezidentas“, „Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas“, nors raštuose mielai trumpinama „LR“ – taigi, Lietuva – tai respublika, tik pranykusi. Pernelyg senamadiška? Ne, nes respublika – tai demokratinės šalies valdymosi forma. Demokratija nesensta.

Šalis – tai teritorija. Valstybė – valdymas, tai „deržava“. Ta pati. Sakydamas „valstybė“ nori nenori sukeli pasąmoninių asociacijų srautą – „valdovas“, „valdinys“, „valdžia“, „valdiškas“, „valdininkas“. Sakydamas „Res Publica“ sakai maždaug „viešų reikalų bendras tvarkymas“ – tą numanė senieji romėnai šiuo žodžiu, o graikiškas atitikmuo būtų „demo-kratija“, arba „liaudies valdymas“. Lenkijos-Lietuvos valstybė apsibrėžė perdėm romėniškai – „Rzecz Pospolita“, taigi valstybė – tai visų pirma ne valdymas.

Išvertus pagal idėją ir Respublica, ir Rzeczpospolita gali reikšti „bendrai tvarkomus viešuosius reikalus“. Taigi savivaldą, demokratiją, bendradarbiavimą, pusiausvyros, konsensuso paieškas ir t.t.

Pamenu gerai, kada šis žodis buvo eliminuotas, – ir kada meteorologų „Orai respublikoje“ pasidarė „Lietuvos orais“ ar „Orai šalyje“. Matyt, buvo kokie devyniasdešimt treti, kai ėmė ir kažkam užkliuvo tebevartojami „sovietiniai štampai“ orų prognozėje. Būtent joje. Mat prie ruso orų suvestinėje būdavo išdėstomi „orai šalyje“, o po to „mūsų respublikoje“. Taigi tėvynėje ir tėviškėje. Panašiai būdavo dėliojamos žinios. Šalies, t.y. sovietijos, naujienos, paskui – „respublikos“, po to šiek tiek užsienio, dar vėliau – vėl tie patys orai. Yra didžioji tėvynė ir yra mūsų mažoji tėviškė, gimtinė, kuri ir vadinasi respublika – toks buvo partinis mokymas.

Taigi tas štampelis „mūsų respublika“ buvo demaskuotas kaip šlykšti sovietinė atrūga. Esą reikia sakyti oriai, kaip rusai apie save sakydavo – šalis arba valstybė.

Taip „respublika“ ėmė ir pranyko.

Bet smetoninė Lietuva nelabai norėjo savęs vadinti „valstybine“, nuo „deržavos“ – jie dar puikai prisiminė carinę imperiją, kuri tikrai buvo „deržava“ nuo „laikyti“, „tramdyti“, „valdyti“ „viešpatauti“. Valstybė kaip „deržavos“ vertinys yra jau, aišku, perdėm įsigyvenęs žodis, bet jame per daug valdiškumo, valdininkiškumo. Antanas Smetona buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Lietuva buvo Respublika. Tegu ir autoritarinė. Lietuvos, Latvijos, Estijos diplomatai tarpusavio pašnekesiuose kalbėdavo apie „mūsų tris sesutes respublikas“.

Tiesa, rašau šį tekstą būtent todėl, kad iš naujo skaitydamas Jurgio Savickio, mūsų tarpukario rašytojo ir diplomato, atsiminimus, ūmai užšokau ant jo nuolat ir nesigėdint vartojamos „Respublikos“. Lietuva ir Respublika jam 1930–1940 metais buvo sinonimai. Man regis, tarpukario intelektualus labiau atbaidydavo imperija trenkiantis žodis „valstybė“. Respublika buvo miela ir sava.

Norėčiau pridurti: kaip kalbame – taip mąstome, kaip mąstome – taip kalbame, tai banalybė, bet kartais ji žiauri. Kol mūsų diskurse vyraus „Lietuvos valstybė“ ar „mūsų šalis“, su patriotizmu ir valdininkijos klestėjimu viskas bus gerai ir tol mielai duosimės valdomi. Tačiau tardami „mūsų respublika“, sakytume: „mūsų reikalai“, „mūsų viešieji reikalai“. Ir vienąsyk imtume ir pasiklaustume – ar jie tikrai jau „mūsų“ ir kiek mes turime įtakos viešiesiems reikalams?

Nelabai juk?

Vokietijos Federacinė Respublika yra neteisingas vertimas. Vokietija apsibrėžia save kaip „Bundesrepublik Deutschland“. „Bundas“ – tai „sąjunga“, taigi Vokietija – Sąjunginė (ne Jungtinė) Respublika. Vokiečių spaudoje „Bundesrepublik“, „Republik“ vartojama daug mieliau nei „die Staat“, atitinkantis maždaug mūsų „šalį“.

Lenkai, prancūzai bemaž sinonimiškai vartoja šiuos žodžius. Spaudoje ar pašnekesiuose „Respublika“ ir „Prancūzija“, „Respublika“ ir „Lenkija“ eina pramaišiui, kaip sinonimai – sakai „Respublika“, sakai ir „Lenkija“.

Lietuvoje taip nėra. Nėra respublikos, yra šalis ar valstybė. Nėra ir bendrai tvarkomų viešųjų reikalų.

Tai tiek.

Šaltinis: Gintaras Beresnevičius, Ne apie tai mano dūzgelė, Vilnius: Aidai, 2007, 89–91.

Tiesos.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top