[…] Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.
Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekai jas nubaidyti.
Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines… Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. […]
Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš apyvartos. Galima sakyti iš baimės.
Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausia į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis.
Įsisamoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
Lietuvių tradicijai mirtis tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškajai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirti praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė.
Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai.
Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva. […]
Šaltinis: G. Beresnevičiaus esė „Vėlinėms žodžiai“ iš rinkinio „Vilkų saulutė“
Ačiū autoriui. Dar pridurčiau, kad Lietuvoje Helovynas – beždžionių šventė,- tų kurie sugeba tik pamėgdžioti…
Galėtų išversi Maruro Orbini veikalą „Slavianskaja Carstvo” kur aprašoma žemaičių ir lietuvių sūduvių krašto papročiai, kas ką ir kaip garbindavo …
Kodėl Vėlinės ne laisva diena? Gal pradėkim nuo to?
Tradicijų laikymasis – stipriųjų prerogatyva. Bezdžioniauja silpniausi, nes neturi, kartais nežino, kartais negali išsiugdyti atsparios savasties. Kuo daugiau pažįstame kelių tūkstantmečių baltiškąją kultūrą, tuo labiau ji stebina ir žavi savo natūralumu, gilumu ir tuo pačiu paprastumu. Tai lyg žmogaus ir gamtos vienovės ir pagarbos vieni kitiems poezija. Labai naudinga besidomintiems baltiškąja mūsų praeitimi paskaityti Eugenijaus Jovaišos mokslinę trilogiją: „Aisčiai.Kilmė”, „Aisčiai. Raida” ir „Aisčiai.Lietuva ir lietuviai”. Mokslinė, tačiau skaitosi su didžiausiu malonumu nes įdomiai parašyta. (Paskutinės dalies pavadinimas gali būti ir netikslus)
Todėl. Atrodo, kad mumis Tamošausko lenkai katalikai pasirūpins. Jie jau pateikė Seimui projektą dėl laisvos Vėlinių dienos. Bent žinosime, kam dėkoti.
Atrodo valdant konservatoriams buvo iskreiptos svenciu datos , isaukstinant , kad tai ilgieji savaitgaliai. Kaip galima keisti datas , kurios tautoje simtmeciais yra itvirtintos. Pavyzdziui, tarkim birzelio 24 Rasu svente , tai birzelio 24 mes ja ir turim svesti , o ne taip na , atkelsim tarkim sestadieni bus darbo diena, na , o 24 tarkim bus darbo diena, o 26 tarkim padarysim Rasu svente , sudejus iseina tarkim keturios dienos siautimui. Niekur Vakaru Europos salyse niekas net nedrystu to daryti, nes sventes svenciamos tomis dienomis kada jos yra pripazintos , ir taip turi buti. Naujas seimas , manome neiskreips svenciu datu ir Tautos tradiciju ir nedarys ilguju savaitgaliu.
žmonių šaknys,kurios kartais sulaiko nuo emigracijos.
malonia žinia, Ačiū lenkams…Buvau šiandieną buvau ant kapų…Netyčia užkliuvo senas paminklas ant kurio akmens iškalta „Čion silsisi… gyweno 73 metus…mirė 1913 m…”- pasirodo ir w raidę lietuviai žinojo, ir ne tik žinojo bet ir naudojo… ir vėlau niekam nešovė į galvą nukapoti w.
O Vėlinių laisva diena būtų labai gražu – kas nori tegul švenčia Visus Šventus, kas nori Vėlines.