Juozo Tumo-Vaižganto laiškas Bronei Klimienei, pasiuntinio Petro Klimo žmonai, į Paryžių.
Kaunas, 1926 m. kovo 10 d.
Brone!
Tu gi dievobaiminga moteriškė – pasimelsk, ar kurių galų, nes baigiame skęsti. Kaip prasidėjo potvynis III-5 naktį, taip ir neslūgsta. Vytauto bažnyčioje ¾ metro vandens. Kazys liuosai važinėjas po bažnyčią didelėje laivėje. Gražieji mano altoriukai, mirkę mirkę, vandeniui senkant, žiojas ir špakliavimas byra.
Klebonijos namas jau 5 diena stovi kaip saloje – beprieinama su valtimis. Apačios gyventojai pp. Ka[t]elės, Imbrasai ir Aleknavičiai, viso 14 žmonių ir katinas, gyvena pas mane. Pridėk mūsų keturius žmones ir Kauką, tai viso esame trijuose kambariuose 20 gyvūnų. Mums, nepašlapus, gana linksma.
Vaizduokis tik, kokia įvairybė! Vienas kunigas ir profesorius, du studentai, 1 gimnazistas, 2 studentės, 3 valdininkai, 1 operos artistas, 1 mokytojas, 2 mažų // [1v] vaikų, dvejetas galvijų, viena moteriškė paraližuota. Kas asmuo – tai tipas. O visi bezda ir kvėpuoja, tai oras, bra, toli gražu ne Nicėjos.
Blogiausias tai Aleknavičių katinas „pilsuckis“, kurs labai riebus, labai nachalas, Kaukui nepasiduoda ir – visur šlapina. O smirda paskui, lyg būtų naftos prilaistyta. Jis galgonas ir mano sprazbą vyskupo kūrijai apšlapino. Tai ko tik manęs anafemai nepaskyrė už tokius darbus. Sekretorius Byla rengėsi kulkosvaidį pasiimti, jei aš tos sprazbos neatsiimsiu. Neatsiėmiau, palikau: tegul ir kūrija pajunta, kas tai yra potvynis.
12 v. 15 min. Vanduo vėl kyla, varpai gaudžia trevogą, Nemune 4 diena kanonada. Mūsų kariuomenė tiek jau išsprogdino piroksilino, jog būtų užtekę Vilniui paimti, o išdavų jokių – Nemunas stovi, kaip užkerėtas. Maistui nusipirkome kruopų, tai badu nenumirsime, jei neprilaksime.
Salietis Dėdė.
Petrui knygų išsiųsiu.