Verta prisiminti. Jonas Ambraziejus. Apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą

Siūlome prisiminti, kaip Justino Marcinkevičiaus kūrybą suvokė ir vertino jo amžininkai, rašę kovojančios Katalikų Bažnyčios pogrindžio spaudoje.

„Rūpintojėlis“ | 1981 (17)

Kūrinys, kuriame plačiai aprėpiama ir nūdieniškai įprasminama tautos gyvenimo visuma, jos istorinio vystymosi etiniai ir socialiniai pagrindai (Pergalė.1980. Nr. 3). Taip J. Lankutis apibūdina Justino Marcinkevičiaus poemų dramų trilogiją, pavadindamas ją net šiuolaikiniu nacionaliniu epu. Algimantas Baltakis tokį suvokimą dar pagilina, teigdamas, jog joje išreikštas ieškojimas tautos dvasinių pagrindų, į kuriuos galima ir šiandien atsiremti (Ten pat).

Bet kas tai per pagrindai?

Sustokime prie vadinamųjų „Mažųjų poemų“, konkrečiai prie paskutinės, savo pavadinimu daug ką sakančios – „Homo sum“ (Missa brevis). Joje koncentruotai išreiškiama autoriaus poetinė žmogaus koncepcija, persmelkianti taip pat ir jo dramų trilogiją.

Iš karštų pelenų
kaip iš lizdo,
Juodas Paukštis pakyla,
ir aš, jo šešėly parpuolęs,
meldžiuosi:
Žmogau,
teateinie tavo karalystė!
Teateinie karalystė tavo
į žemę ir į mus!
Tikiu.
Palaimintas ir prakeiktas – tikiu.
Prikaustytas laiko galeroj – tikiu.
Rodydamas tau, mano kūdiki,
tą juodą paukštį,
kur sklando virš mūsų galvų –
tikiu.
Tikiu į žmogaus karalystę,
į jo kančią ir laimę,
į griuvėsius ir pelenus,
ir į savo prisikėlimą.
Ir į savo prisikėlimą
tavyje, mano kūdiki,
tavyje, mano žolele,
tavyje, mano baltas balandi,
Tikiu –
Credo, quia Homo sum.
Quia nominor Homo.

Šio „tikėjimo išpažinimo“ bejėgiškumas pernelyg aiškus, kad būtų vertas platesnio svarstymo, tačiau jis ne tik bejėgiškas, bet ir savotiškai tragiškas, nes Just. Marcinkevičius vis dėlto talentingas poetas, ir tas pseudotikėjimas daug ant ko jo kūryboje uždeda štampą pseudo. Pseudogilumas, pseudotragizmas, ko nepasakysi, pavyzdžiui, apie Nyčės arba Kamiu kūrybą. Nes mirties be prisikėlimo jie nevadina prisikėlimu, o vadina tikruoju vardu – mirtimi, taigi iš tragiškų dalykų nebando daryti operetės. Tai ontologinė dalyko pusė. Kita – žmogaus kaip „tikėjimo objekto“ tinkamumas tokiam vaidmeniui. Tėve mūsų maldoje žodžiai teateinie tavo karalystė išreiškia prašymą ir kartu troškimą kažko absoliučiai tobulo ir teisingo. Krikščionys tuo prašymu kreipiasi į Dievą, o Just. Marcinkevičius tais pačiais žodžiais – į žmogų. Jis taip pat norėtų kažko tobulo:
Bet Katedra privalo būt teisinga!
O jei bent vienas melo akmenėlis
į pamatus paklius – tai vargas jai
Ir tau, ir mums visiems! (Katedra, p. 70).

Neįgyvendinamą uždavinį iškelia Just. Marcinkevičius savo dievui, ir ne vien dėl to, kad žmogus mirtingas, bet ir dėl moralinio ribotumo. Autorius ir pats tai pastebi. „Katedroje“ į Lauryno lūpas jis įdeda tokius žodžius:
Gyvenimas – skurdus, vargingas, menkas,
Gyvenimas – beprasmiškas ir tuščias, –
Štai mūsų atgaila ir mūsų kryžius!
Gyvensime – o todėl, kad nieko kito
Nesugebam, nemokam, nepajėgiam.
Gyvensim – valgysim, vaikus gimdysim,
Gyvensim – riesimės dėl duonos kąsnio,
Dėl padėties, dėl postų, dėl medalių.
Gyvensim… Taip, gyvensim! Dieve mano,
Už ką Tu mus gyvenimu baudi?

Po to ištisa lavina užgriūva Katedrą:

A, tu tyli! Šalta ir abejinga,
Tu stovi ir stovėsi. Į tave
Suduš istorijos ir laiko bangos,
Žmogaus didybė ir menkystė. Viskas –
Ir vergija, ir laisvė. Viskas viskas.
Stebėtoja esi, o ne dalyvė.
Tai kam gi tokia bereikalinga?
Kad į save surinktum visą melą,
Žmogaus iliuzijas ir jo kančias?
Tai kas tu – sandėlis? O, prakeikimas!
Kaip tu gali stovėt, kai viskas griūna?
Kaip tu gali tylėt, kai viskas rėkia?
(Išsitraukęs kardą įnirtingai kerta Koloną.)
Štai taip! Štai taip! Sugriūk ir po griuvėsiais
Palaidok viską. Nieko nepalik.
Nėra tėvynės – paskutinio ramsčio,
Kuris dar laikė mus abu.

Šiame monologe pasigirsta lyg ir tikro tragizmo gaidos, bet… Pasiaiškinkime Katedros simboliką. Ji nevienalytė. Viena vertus, ji – visų žmogiškų vertybių ideali sintezė, Tėvynės simbolis, kita vertus – ji vis dėlto krikščionybės šventovė. Į šią jos „pusę“, kaip atrodo, nukreipta visa cituotoji rūstybė. Čia paaiškėja svarbiausia autoriaus klaida (sąmoninga ar nesąmoninga) – pagrindinių vertybių sukeitimas. Krikščioniui Katedros esmė – ne kolonos, ne sienos, ne žmogiškųjų vertybių kevalas; jis neturi iliuzijų – supranta, kad į jo statomas sienas „melo akmenėlių“ paklius neišvengiamai. Katedros esmė ir pagrindas jam yra TAI, ką žymi mirksinti liepsnelė prie altoriaus. Kol toji liepsnelė žymi ne tik atskiro žmogaus, bet ir Tėvynės ryšį su Dievu – nors ir viskas griūtų, Tėvynė nebus po griuvėsiais palaidota. Net jei Katedra bus visiškai sugriauta, bet toji liepsnelė pasklis ir išliks žmonių širdžių katedrose, išliks ir Tėvynė.

Justinas Marcinkevičius, kaip matėme, aprašo viską atvirkščiai. Tačiau iki čia dar yra lyg ir tikro tragizmo – tragizmo žmogiškosios kūrybos, pasišovusios vien savo jėgomis sukurti kažką absoliučiai tobulo, bet atsidūrusios prie „sudužusios geldos“ ir iš nevilties maištaujančios. Visa tai būtų, jei neskaitytume toliau:
Kertu tave, tarytum pats save,
Aš negaliu… Atleisk, aš negaliu!
(Perlaužia kardą, numeta jį, pats sukniumba prie Kolonos, apsikabina ją, verkia.)
Atleisk, mieloji! Aš nebegaliu.
Gyvenk! Gyvenk, nors ir kažin kas būtų.
Būk mūs panteonu ir mauzoliejum,
Jei Katedra nesugebėjai būti.
Priimki viską, ką tau beatneštų
Ir mes, ir būsimosios kartos. Viską.
Priimki viską. Nieko neatmesk…

Ir taip tragedija virsta farsu… „Maištas“, pasirodo, tiksliai apskaičiuotas. Kardas numetamas į šalį – paliekama ir Tėvynė, ir patriotizmas, ir mūsų puikioji kalba. Tačiau visos tos vertybės perkeliamos į kitą plotmę – mirties – plotmę… Juk panteonas ir mauzoliejus – tai mirusiųjų karalystė. Jie turi prasmę, kai virš jų kyla gyva katedra, tačiau jei pati katedra verčiama mauzoliejum (gerokai primenančiu „Paveikslų galeriją“), tai… ratas užsidaro…

Jei šią temą būtų paėmę Nyčė, Kamiu ar pagaliau Šekspyras, jie būtų įkaitinę ją iki raudonumo ir abejonės bei netikėjimo būsenos tragizmą atskleidę tikrai sukrečiančia įtampa. O dabar, deja, – nei tragedija, nei komedija, nei juo labiau – nacionalinis epas…

Šaltinis: partizanai.org