Siūlome ištrauką iš 1993 metų interviu su poetu Josifu Brodskiu, priverstinai emigravusiu iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
„Jūs klausiate manęs, žmogaus, kuris jau 21 metus gyvena ne Rusijoje ir kurio teoriškai net klausti nereikėtų, nes jis pagal Rusijos tradiciją nebeturi teisės apie šiuos dalykus kalbėti. Bet aš manau, kad tai nėra teisinga. Aš turiu tam tikrą pranašumą – man atrodo, kad į tai žiūriu blaiviau, mano protas nėra drumsčiamas arba erzinamas tiesioginių dirgiklių. Tai – privilegija, ir žmogaus, kuris turi tokią privilegiją, apskritai kalbant, galima ir nesiklausyti. Vis dėlto aš pasakysiu, ką manau.
Dalykas tas, kad pagrindinė Rusijos politinio ir visuomeninio gyvenimo tragedija yra milžiniška žmogaus nepagarba žmogui, gal net panieka kitam. Tam tikru mastu tai nulėmė dešimtmečius, jei ne šimtmečius trunkantis visuotinis pažeminimas, kai į kitą asmenį žvelgiama kaip į daiktą, pakeičiamą kitu ir gana atsitiktinį. Tai yra, jis gali būti tau netgi brangus, bet galų gale giliai viduje vis tiek slypi jausmas: „Kas gi jis toks?“ Bet ir už manęs įtarinėjimo, ar aš turiu tam teisę, slepiasi tas pats klausimas: „O jis kas toks?“
Viena iš šios nepagarbos vienas kitam apraiškų yra visokie juokeliai ir ironija, kurių objektas yra pati visuomeninė sistema. Pati pražūtingiausia totalitarinės sistemos, kurią mes išgyvenome, pasekmė ir yra tas juodas cinizmas arba, jei norite, visuomeninės sąmonės nihilizmas. Žinoma, tai yra ir pasitenkinimą teikiantis dalykas, malonu papokštauti, liežuvį paaštrinti. Bet man visa tai net labai nepatinka. Kartą Nabokovas papasakojo, kaip kažkas atvykęs iš Rusijos papasakojo jam rusišką anekdotą ir jis nusijuokęs: „Puikus anekdotas, puikūs juokeliai, bet visa tai man primena juokelius dvariškių ar vergų, kurie tyčiojasi iš šeimininko, nors patys tuo metu šveičia jo naktipuodį“. Tai geriausiai apbūdina tą padėtį, kurioje mes esame atsidūrę, ir aš manau, kad būtų protinga pabandyti pakeisti tokį visuomeninį klimatą.
Per pastarąjį šimtmetį rusams teko tokia dalia, kokios nepatyrė nė viena tauta (na, gal kinams teko dar daugiau)… Mes pamatėme visiškai nuogą, tiesiogine prasme nuogą gyvenimo pagrindą. Mus išrengė ir nuavė, ir išvarė į totalų egzistencinį šaltį. Ir aš manau, kad ne ironija turėtų būti atsakas į visa tai. Atsakyti turėtume abipuse atjauta. Tačiau aš to nematau. Nematau to nei politiniame gyvenime, nei kultūroje. Kai kalbame apie kultūrą, ir dėl to tik dar liūdniau, nes apskritai paėmus svarbiausias žmogus visuomenėje – šmaikštus ir okantis suktis.
Aš kalbu iš toli. Manau, jei mes ir toliau veiksime pagal tuos nurodymus ar pasiūlymus, kurie šiandieną dominuoja tiek inteligentų, tiek neinteligentų sąmonėje, mes galiausiai prarasime visuomenę. T.y., tapsime „kiekvienas už save“. It kokia vilkų gauja.“
Iš rusų kalbos išvertė Ramutė Bingelienė
Šaltinis: philologist.livejournal.com
ne žmogus, o valstybė (komunistai)
ne žmogus, o teisė (kgbistai-pedofilai)
ne žmogus, o EU nuorodos (liberastai- pederastai)
ir t.t.
patyčių kultūrą, kurios produktas – psichopatiška asmenybė… išsiilgusi krikščioniškos atjautos.
Man tik įdomu, ar šie procesai negrįžtami, ar dar yra vilties?
Kad nereikėtų kalbėt apie Lietuvos problemas vis šnekama kokias jas turi Rusija.Neįdomu Rusija,gyvenam Lietuvoje,tai ir Lietuvos problemos aktualu.Geriau filmą apie lytinio švietimo pavojus įkelkit tėvams pasižiūrėti.Ekspertuose yra,Pro Patria turi?
Nesupratau – o kodėl negalima kalbėti apie Lietuvą netiesiogiai? Juolab kad neturime tokio Brodskio, kuris taip pranašiškai – dar 1993 m. – būtų įvardijęs, kas mus užnuodys
„ne tiesiogiai”,kai yra galimybė matyti Lietuvos problemas tiesiogiai,ne ratais,tada ir tiesa neišsiklaipo,neapsivelia :).
Ir kaip toji tiesa čia „išsiklaipė”, „apsivėlė”?
Nepagarba žmogui – pagrindinė Lietuvos visuomeninio gyvenimo tragedija:žurnalistai skelbia žmones kaltais nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ir taip pažeidinėjama LR Konstitucija, darbdavys liečia pavaldinio asmeninius daiktus ir neatiduoda kai to prašoma nors LR Konstitucija skelbia Nuosavybė neliečiama, ikiteisminio tyrimo pareigūnai greitai ir išsamiai nerenka objektyvių įrodymų tikslu padėti darbdaviui susidoroti baudžiamuoju keliu, teiėjai laiko kaltais bdėl nesamo nusikaltimo, teisėjas nepraneša pagal kokį konkretų LR BK kaltinamaisi bus nuteistas, melagiai neteisiami, kuo žmogus buvo kaltinamas sužino tik iš LAT nutarties, išgyventi iš minimumo, įsigysti būstą, išsinuomuoti būstą išlaikyti save ir savo šeimą neįmanoma, minimumas garantuoja skurdo pensiją ateityje, nepriteklius, šaltį senatvėje – žmonės bėga iš tokios Lietuvos .Skirtumas Lietuvos nuo Rusijos, kad žmonės iš Lietuvos gali pabėgti į kitas ES valstybes o… Skaityti daugiau »
jos šeimoms.Šeimose gaji neapsakoma nepagarba kitam šeimos nariui.Pasekmė-alkoholozmas,šeimų byrėjimas dėl pažiūrų skirtumų,netgi mirtys dėl išdavysčių ar gilaus sielvarto.Iš atjautos šaipomasi,-tie kur atjaučia-tai keistuoliai.Viskas taip supainiota.Tai baisiausias sovietmečio palikimas.O be to ir lietuvius šimtmečiais žemino.Psekmės tragiškos-emigracija,infarktai,šeimos disidentai.Dar jei bendruomenėje ar visuomenėje pasisektų įskiepyti atjautą,supratimą,o ne vyrautų apkalbos ir patyčiniai juokeliai už nugaros,gal kiek bendras fonas įtakotų ir šeimas.
pasaulyje krikščioniškumo,daugėja psichopatijos.O psichopatai-egoistai tikrai neturi empatijos jausmo,yra žiaurūs ir lipa „per galvas”.Tikti intrigų meistrai…Tai apie juos Evangelijose kalbama,kai kalbama apie apsėstuosius ,jų demonus… Įdomiausia,kad tokie atjautą tik vartoja,bet nevertina…Popiežius teisus,kad reikia melstis už tokių sielų atsivertimą…nes tai jie-tikrieji teroristai,pradedantys tai daryti prieš vaikus,žmonas,brolius,seseris…O jei visuomenė tai toleruoja,kaip buvo toleruojamas Hitleris,jais žavisi,nes jie sugeba maskuotis artistišku melu ir trumpalaikiais mielais kavučių pagėrimais,tai tada pridaro baisios žalos.|Ir rbrolius gali nuvaryti į kapus,ir sukelti karus,nes visuomenėje prasimuša į vadovaujančius postus…kai kuriuos kolektyvai išverčia iš rogių,bet kai kurie tampa žiauriais doktatoriais,mažų mažiausiai,savo aplinkoje.Reikia visiems sutartinai priešintis,nes paskui būna per vėlu.
nepagarbai beveik neįmanoma.Tokie žmonės tampa disidentais,apšaukiami psichiniais ligoniais,tremiami arba traukiasi patys.Visi jų žodžiai panaudojami prieš juos.Pagarbą reikia užauginti visoje visuomenėje.Tai prasideda nuo esančių valdžioje.Juk užteko Sovietų Sąjungoje į valdžią ateiti nors truputį inteligentiškesniam Gorbačiovui ir šis tas pradėjo keistis.Tai truko trumpai,nes jis buvo užkardytas.
Kodėl verta prisiminti 1993 m. intervių su žmogumi kuris nuo 1972 m. nebegyvena Rusijoje? Reikia atidirbti rusofobijai, tam kad neiškristum iš konteksto? Užsimanėte pagarbos sau? Tingintys mąstyti, ieškantys šeimininko iš šlapiankos, svajojantys apie dangišką maną, norite sau pagarbos? Pavergtos sielos, atimtas protas ir nubukintos juslės. Meldžiatės velniams, tikintys popiežiais norite sau pagarbos? Jei popiežius būtų nors kiek vertas pagarbos – šauktų – negriaukite namų ir nežudykite žmonių tiem kurie tai daro. O jis žino KAS tai daro. Vietoj to jis plauna kojas – skatina budelį ir palaiko auką būti toliau auka. Še jums ir pragaras …reikalaujantiems pagarbos.
Patologinis yra tas, kuris mano, neva po Gorbačiovo Ordoje „šis tas pradėjo keistis”. Suprantama, ir po Chruščiovo šis tas keitėsi. Ir po Gorbačiovo „atėjo” girtuoklis Jelcinas, perdavęs pa-chanatą putkinui. Ši istorija tęsiasi net ne nuo Ivano Žiauriojo, bet nuo „šventojo” Aleksandro neva Neviškio bei mongolų laikų.
Nes ruskijos problemos tai bent pusė Lietuvos problemų.