Siūlome ištrauką iš 1993 metų interviu su poetu Josifu Brodskiu, priverstinai emigravusiu iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
„Jūs klausiate manęs, žmogaus, kuris jau 21 metus gyvena ne Rusijoje ir kurio teoriškai net klausti nereikėtų, nes jis pagal Rusijos tradiciją nebeturi teisės apie šiuos dalykus kalbėti. Bet aš manau, kad tai nėra teisinga. Aš turiu tam tikrą pranašumą – man atrodo, kad į tai žiūriu blaiviau, mano protas nėra drumsčiamas arba erzinamas tiesioginių dirgiklių. Tai – privilegija, ir žmogaus, kuris turi tokią privilegiją, apskritai kalbant, galima ir nesiklausyti. Vis dėlto aš pasakysiu, ką manau.
Dalykas tas, kad pagrindinė Rusijos politinio ir visuomeninio gyvenimo tragedija yra milžiniška žmogaus nepagarba žmogui, gal net panieka kitam. Tam tikru mastu tai nulėmė dešimtmečius, jei ne šimtmečius trunkantis visuotinis pažeminimas, kai į kitą asmenį žvelgiama kaip į daiktą, pakeičiamą kitu ir gana atsitiktinį. Tai yra, jis gali būti tau netgi brangus, bet galų gale giliai viduje vis tiek slypi jausmas: „Kas gi jis toks?“ Bet ir už manęs įtarinėjimo, ar aš turiu tam teisę, slepiasi tas pats klausimas: „O jis kas toks?“
Viena iš šios nepagarbos vienas kitam apraiškų yra visokie juokeliai ir ironija, kurių objektas yra pati visuomeninė sistema. Pati pražūtingiausia totalitarinės sistemos, kurią mes išgyvenome, pasekmė ir yra tas juodas cinizmas arba, jei norite, visuomeninės sąmonės nihilizmas. Žinoma, tai yra ir pasitenkinimą teikiantis dalykas, malonu papokštauti, liežuvį paaštrinti. Bet man visa tai net labai nepatinka. Kartą Nabokovas papasakojo, kaip kažkas atvykęs iš Rusijos papasakojo jam rusišką anekdotą ir jis nusijuokęs: „Puikus anekdotas, puikūs juokeliai, bet visa tai man primena juokelius dvariškių ar vergų, kurie tyčiojasi iš šeimininko, nors patys tuo metu šveičia jo naktipuodį“. Tai geriausiai apbūdina tą padėtį, kurioje mes esame atsidūrę, ir aš manau, kad būtų protinga pabandyti pakeisti tokį visuomeninį klimatą.
Per pastarąjį šimtmetį rusams teko tokia dalia, kokios nepatyrė nė viena tauta (na, gal kinams teko dar daugiau)… Mes pamatėme visiškai nuogą, tiesiogine prasme nuogą gyvenimo pagrindą. Mus išrengė ir nuavė, ir išvarė į totalų egzistencinį šaltį. Ir aš manau, kad ne ironija turėtų būti atsakas į visa tai. Atsakyti turėtume abipuse atjauta. Tačiau aš to nematau. Nematau to nei politiniame gyvenime, nei kultūroje. Kai kalbame apie kultūrą, ir dėl to tik dar liūdniau, nes apskritai paėmus svarbiausias žmogus visuomenėje – šmaikštus ir okantis suktis.
Aš kalbu iš toli. Manau, jei mes ir toliau veiksime pagal tuos nurodymus ar pasiūlymus, kurie šiandieną dominuoja tiek inteligentų, tiek neinteligentų sąmonėje, mes galiausiai prarasime visuomenę. T.y., tapsime „kiekvienas už save“. It kokia vilkų gauja.“
Iš rusų kalbos išvertė Ramutė Bingelienė
Šaltinis: philologist.livejournal.com