Minėdami filosofo, didžio Lietuvos sūnaus Juozo Girniaus šimtąsias gimimo metines siūlome prisiminti jo svarstymus filosofinės minties ir politikos santykių klausimu.
„Aidai“ | 1947 m., nr. 2
Žemiau spausdinamasis straipsnis yra parašytas kaip įvadinis skirsnelis platesnės apimties darbui. Jo uždavinys todėl ir nėra klausimą išspręsti, o tik iškelti. Ir, būtent, mūsų supratimu, filosofijos ir politikos santykių klausimas savyje slepia ne kita, kaip minties ir gyvenimo, principų ir faktų, „idealizmo“ ir „realizmo“ problemą. Tai šiai temai ir teikia platesnę reikšmę. Ir šita prasme tai, ką mes vadiname filosofija, reiškia ne tik „grynąją“ filosofiją, bet ir apskritai kiekvieną minties kūrybą, rodančią žmogui naujus kelius. Lygiai ir politikos terminu manome ne tiktai „grynąją“ politiką, bet ir apskritai kiekvieną visuomeninės prasmės veiklą (tiek socialinę, tiek ekonominę). Autorius.
1. Klausimo prasmė,
2. Politikas: „kaltinu filosofiją“,
3. Filosofas: „kaltinu politiką“,
4. Politikos ir filosofijos konflikto prasmė,
1. Klausimo prasmė
„Filosofija ir politika“. Šitaip formuluota tema iš pradžių tiesiog nustebina: ar yra kas vienas antram svetimesnio, kaip filosofija ir politika? ar yra todėl iš viso prasmės tarp šių viena antrai svetimų sričių ieškoti sąryšio?
Tačiau svetimumas nėra vienaprasmiškas žodis. Svetimumas nelygus svetimumui. Viena prasme, iš tiesų, vadiname vienas antram svetimais tokius dalykus, kurių nesieja jokie santykiai, nes jų plotmės nei susisiekia, nei susikerta. Sakysime, šita prasme svetimomis galime vadinti politiką ir matematiką. Politika visiškai abejinga matematikai: ar bus teigiama euklidinė, ar riemanninė matematikos koncepcija – politikai vis tiek pat. Todėl kelti politikos ir matematikos santykių klausimą iš tiesų būtų beprasmiška. Tačiau antra prasme vadiname vienas antram svetimais ir tokius dalykus, kurie apskritai gali vienas su antru turėti santykių, bet vadinami svetimais dėl to, kad faktiškai labai dažnai tie santykiai atsipalaiduoja ar dargi konfliktiškai įsitempia. Šita prasme kalbame, pvz., apie politikos ir moralės svetimumą, kada arba tradicinė etika nepajėgia naujai iškilusių visuomeninio gyvenimo apraiškų morališkai įvertinti, arba kada politika lieka paprastu jėgų žaismu, atpalaiduotu nuo moralinių principų. Vadinasi, pastaruoju atveju svetimumas reiškia ne principinį santykių nebuvimą, o tik faktinį jų įsitempimą.
Panašiai laikome ir filosofiją su politika viena antrai svetimomis sritimis ne dėl to, kad tarp jų iš viso nebūtų įmanomas sąryšis, o tik dėl to, kad jųdviejų tarpusavio santykiai faktiškai labai dažnai atsipalaiduoja ar dargi įsitempia. Iš vienos pusės, paprastai politika nori eiti „savu“ keliu, atsieit nepaisydama filosofijos keliamų principų. Iš antros pusės, neretai ir pati filosofija, tarsi nuvilta, kad vis tiek jos nepaisoma, atsisako domėtis valstybės problema. Taip, pavyzdžiui, ir dabartinėje egzistencinėje filosofijoje politinė valstybės problematika beveik dingusi.
Ir vis dėlto: nors ir kiek filosofija ir politika šiandien viena nuo antros nutolusios, jų santykio klausimas abiem aktualus. Ir, būtent, aktualus kaip tik dėl to, kad jiedvi šiandien viena antrai pasidariusios svetimos. Gyvybingai aktualus šis klausimas filosofijai, jei ji nori vėl laimėti tą gyvenimo jėgos vaidmenį, į kurį ji visada pretendavo ir kurį ji iš tiesų yra suvaidinusi visais posūkiniais žmonijos istorinio kelio momentais. Bet lygiai gyvybingai aktualus šis klausimas ir politikai, jei ji nori istorinį žmonijos vyksmą pasukti laimingesnių keliu, negu lig šiol.
Filosofijos ir politikos santykių klausimas šita prasme yra visuotinai reikšmingas. Jis domina ne tik specialistus filosofus ir specialistus politikus, bet ir kiekvieną žmogų, nes, tiesą sakant, kiekvienas žmogus drauge yra ir filosofas, ir politikas. Pavadinome filosofijos ir politikos klausimą visuotinai reikšmingu, nes jisai savyje slepia visuotinai reikšmingąją minties ir gyvenimo problemą. Ar nėra filosofija patsai minties, o politika – gyvenimo sinonimas?
Minties ir gyvenimo santykis – dialektinės įtampos santykis. Iš vienos pusės, mintis ir gyvenimas – vienas antram intymiai artimi. Ar nėra mintis pašaukta gyvenimui vadovauti? Ir ar nėra gyvenimas minties įkūnijimas, tikrove pavertimas? Ir tačiau, antra vertus, mintis ir gyvenimas labai dažnai atrodo vienas antram visiškai svetimi dalykai. Ar dažnai mintis nelieka nerealizuota, neįkūnyta gyvenimu? Ar paprastai neina gyvenimas „savais“, vadinasi, minčiai svetimais keliais?
Ta pati dialektinė įtampa, kuri charakterizuoja minties ir gyvenimo santykį, valdo ir filosofijos santykius su politika. Iš vienos pusės labai dažnai filosofija ir politika atrodo besančios nuolatiniame konflikte. Iš antros pusės tačiau vėl ir pačiame šitame konflikte jausti iškylanti viena antros ieškojimo valia. Tai ir kelia klausimą: kokia šitos įtampos tarp filosofijos ir politikos prasmė?
2. Politikas: „Kaltinu filosofiją“
Pirmiausia leidžiame filosofijos ir politikos santykius aptarti politikui: –
a. Filosofija – gyvenimui svetima. – Visa, kuo filosofas domisi, gyvenimui – svetima. Metafizinės Dievo buvimo, sielos nemirtingumo, gyvybės bei medžiagos esmės ir kitos problemos, kurioms filosofas skiria savo gyvenimą, aktualiųjų gyvenimo rūpesčių neliečia. Vienoks ar „kitoks šių problemų sprendimas niekuo nepadeda rasti atsakymą j degančiuosius dienos klausimus. Dievo buvimo argumentais alkanų minių nepasotinsi, socialinių bei ūkinių problemų neišspręsi.
Sielos nemirtingumo įrodymais ginklų nenukalsi ir krašto saugumo nelaiduosi. Trumpai tariant, metafiziniais sprendimais nepasinaudosi politiniams duonos ir taikos rūpesčiams išspręsti.
Svetima filosofija gyvenimui, – todėl ir nėra ko politikui ja domėtis. Kaip metafizika abejinga aktualiesiems gyvenimo rūpesčiams, taip ir patsai gyvenimas abejingas visiems metafiziniams sprendimams. Gyvenimas eina savais keliais. Jo vyksmo visai nekeičia, ar filosofai savąsias problemas vienaip ar antraip sprendžia ir, apskritai, ar sprendžia jas ar nesprendžia.
Pagaliau, jei ir domėtis filosofija, tai ko verti filosofų sprendimai? Ar ne kiekvienas filosofas randa „galutinį“ sprendimą – galiojantį tol, kol sekantis jį sukritikuos ir pakeis savu „galutiniu“ sprendimu, susilaukiančiu to paties galo, kurio susilaukė pirmasai? Ar šisai amžinas ,,galutinių“ sprendimų keitimas naujais „galutiniais“ sprendimais nėra liudijimas, kad visi jie lieka tiktai sprendimai, – sprendimai, o ne išsprendimai? Ar nerodo tai, kad tos problemos, kuriomis filosofai rūpinasi, iš tiesų yra iš viso neišsprendžiamos? Ir ar šisai filosofinių problemų neišsprendžiamumas savo ruožtu nesako, kad jų sprendimas ir nėra gyvybinė būtinybė, o tik nenaudinga, nes gyvenimui svetima, prabanga?
b. Filosofija – nereali savo sprendimais. – Tiesa, dažnai filosofai mėgsta nusileisti iš savo metafizinių dausų ir išdidžiai imasi nurodinėti, kaip reikia gyvenimą tvarkyti. Tačiau visa tai, ką jie, iš savo aukštybių nusileidę, norėtų įteigti, paprastai, tėra sauvališkos fantazijos, nepagrįstos realių gyvenimo sąlygų bei galimybių pažinimu. Gyvenimas vyksta savais dėsniais, ir todėl kas nori gyvenimą valdyti, privalo vadovautis paties gyvenimo dėsniais, o ne iš idėjų pasaulio pasemtomis „amžinosiomis“ normomis. Kiekvienas bandymas laikinąją tikrovę normuoti amžinaisiais principais iš anksto pasmerktas pragaiščiai. Kas amžinybės žvilgsniu (sub specie aeternitatis), gal būt, ir teisinga, gyvenime, laiko tėkmėje neįmanoma. Gyvenimas yra reliatyvus, ir absoliutiniai principai jam nepritaikomi. Įsivaizduokite valstybę, kuri į savo sostą įsodintų filosofą, amžinosios taikos ir visuotinosios meilės apaštalą! Ar nepasmerktų ji savęs pražūčiai?
Be abejo, kaimynams to tik ir reikėtų – tuojau pat jie pasistengtų tą valstybę, kuri norėtų vadovautis amžinosios taikos mintimi, pasiųsti amžinosios taikos realizuoti ten, amžinybėje, o ne čia, laiko ir todėl kovos pasaulyje. Ar nepakanka vieno šio pavyzdžio pirštu prikišamai parodyti, kiek būtų nerealu bandyti gyvenimą tvarkyti idealiniais principais. Jei nori gyventi, turi vadovautis kovos dėl būvio dėsniu, o ne meilės ar taikos iliuzijomis, Gali tos mintys, kuriomis filosofai nori mūsų tikrovę suidealinti, supanašinti savajam idėjų pasauliui atrodyti gražios, bet – kas iš to? Daug idealių valstybių sukūrė filosofai. Bet ar kuri nors iš visų šitų idealiųjų valstybių buvo bent kartą iš tiesų sukurta? Ne, nebuvo sukurta, nes ir negali būti sukurta. Ar negeriau todėl imti gyvenimą tokį, koks jis faktiškai yra, tegu ir netobulas, negu siekiant tobulybės iš viso jį prarasti? Ar negeriau ir netobulas gyvenimas už tobuliausią mirtį? Geriau gyventi, tegu ir netobulai, negu pražūti, tegu ir kilniai (kilnumo besivaikant)!
Vienu žodžiu, tai, ką filosofai, nepažindami realių gyvenimo sąlygų, imasi skelbti politiniu idealu („geriausia valstybe“), iš tiesų tėra utopija. Graži, bet pragaištinga utopija. Graži, nes ištaurinta, nuvalyta nuo visų gyvenimo netobulumų. Ir tačiau drauge pragaištinga, nes, jei būtų ji iš tiesų rimtai bandoma realizuoti, teatneštų pražūtį. Sapnas gali būti gražus, bet vargas tam, kuris jo neskiria nuo tikrovės.
c. Filosofija – gyvenimui pavojinga. – Filosofų idealiosios valstybės tėra gražios utopijos, niekada gyvenime neįvykdomos. Galima, tiesa,, pripažinti, kad ir jos labai dažnai savyje slepia didelę jėgą – svajonės jėgą. Deja, svajonės jėga gyvenimą labiau griauna, negu kuria. Filosofinės utopijos yra destruktyvus veiksnys: jos išugdo dabartimi nepasitenkinimą, nukreipia mus nuo dabarties ir tuo pačiu paraližuoja mūsų energija, reikalingą aktualiesiems uždaviniams vykdyti. Dar daugiau: svaigindamos minių protus naujo gyvenimo viltimi, filosofinės utopijos yra nuolatinė visų revoliucijų gaisro versmė: užuot leidusios gyvenimui nuosaikiai plėtotis, palaipsniui nugalėti dabarties sunkenybes, evoliuciškai žengti pažangos keliu, filosofinės utopijos kursto gyvenimo organinę plėtotę nutraukti prievarta – revoliuciniu gaisru. Žinoma, kiekviena revoliucija turi ir įvairių realių (politinių, socialinių ar ūkinių) priežasčių, bet tai, kas visas šias priežastis labiausiai įsąmonina ir paverčia revoliucine ugnimi, yra ne kas kita, kaip filosofinė naujo ateities idealo mintis. Kiekvienos revoliucijų buvo pačios žiauriausios, daugiausia kraujo pareikalavusios, vadinamosios ideologinės revoliucijos, kurios labiausiai ryškiai išaugo iš atitinkamų filosofinių utopijų aistros: didžioji prancūzų, bolševistinė rusų, pagaliau nacionalsocialistinė vokiečių. Ar tačiau visų šių revoliucijų gaisro ugnyje nepaskendo ir patys tie šūkiai, kurie šiuos gaisrus sukūrė? Ar didžiosios prancūzų revoliucijos – „laisvės revoliucijos“ – vyrams, vieniems kitus išsižudžius, neiškilo nauja imperatorinė tiranija? Ar bolševikinė revoliucija nepavertė ruso darbininko alkanu vergu? Ar nacionalsocialistinė revoliucija, siekusi vokiečių Reicho didybės, neįstūmė šios tautos didžiausion jos istorijos katastrofon? Ar visų šių pavyzdžių skaudi patirtis nepakankamai liudija, kad kiekvienas bandymas natūralią tikrovės plėtotę prievartauti ideologinėmis utopijomis baigiasi katastrofiška nesėkme? Ar visus tuos idealus (politinę laisvę, socialinę teisybę ir tautinę didybę), kurių vardan vyko minėtosios trys revoliucijos, nesėkmingiau pasiekė, pvz., anglai, vadinasi, ta tauta, kuri mokėjo išsaugoti praktinį tikrovės jausmą bei politinį instinktą, kuri nesileido filosofams savęs suvedžioti ideologinių svajonių žavesiu?
Tačiau ir tais atvejais, kai filosofų ateities idealai lieka tiktai svajonėmis – arba kai patys filosofai nepajėgia jų sugestyviai suformuluoti, arba kai patsai gyvenimas mažiau teikia pagrindo dabartimi nepasitenkinti, ir tais atvejais, kai filosofinės utopijos neįgyja revoliucinės jėgos, filosofo veikla valstybei yra daugiau pavojinga, negu naudinga. Tiesa, filosofas teigia valstybėje vykdąs reikšmingą piliečių auklėjimo darbą. Bet ar dažnai šisai auklėjimas, užuot tarnavęs valstybės pagrindams stiprinti, netarnauja jiems griauti? Valstybei visų pirma svarbu savo piliečius išauklėti gerus pavaldinius. Gi geras pavaldinys yra tas, kuris įmoka išsižadėti asmeninės minties ir yra paslankus, daug nesvarstydamas, paklusti įstatymams. Tuo tarpu filosofinis auklėjimas, pagrindiniu savo principu skelbdamas „pažink pats save“, visada slepia savyje pavojų asmeniškumo sąmonę išplėtoti iki pavojingo idealizmo žmogų statyti aukščiau valstybės. Bet ar toksai individualizmas nėra pavojingas kiekvienai valstybės formai, – ne tik diktatūrinei, bet net ir demokratinei? Ar ne tą pavojų nujausdama demokratinė Atėnų valstybė Sokratą už kvietimą save pažinti pasmerkė mirti? Ir ar neturėjo ji pagrindo saugoti savo jaunuomenę nuo šios maištininkiškos „pažink save“ tiesos, nuo šio pavojingo kvietimo susikaupti savyje ir tuo būdu, užuot save normavus valstybės įstatymais, padaryti save – žmogų – įstatymų norma?
Taip skamba politiko kaltinimas filosofijai: „kaltinu filosofiją“.
d) Laipsninis politikos ir filosofijos konflikto išsiskleidimas. – Jausti, kaip, einant nuo vieno priekaišto į kitą, filosofijai daromi priekaištai aštrėja, kaip palaipsniui vis giliau išsiskleidžia filosofijos ir politikos konfliktas. Iš pradžių filosofija kaltinama tiktai gyvenimui svetimumu, skendėjimu metafizinėse aukštybėse, nutolimu nuo gyvųjų laiko rūpesčių, prabangišku nenaudingumu. Čia politika dar nelaiko filosofijos savęs verta priešininke: darbo žmogaus žvilgiu į paniekos, bet ne rūpesčio vertą dykaduonį dabitą palieka ji filosofiją ir toliau skendėti savo metafizinėse aukštybėse, – nėra nei kuo rūpintis, nei ko pavydėti! Aštriau filosofija kaltinama, kai jai prikišamas realių gyvenimo sąlygų nepažinimas, teikimas gyvenimui, tokių normų ir tokių idealų, kurie gyvenime nepasiekiami, nes jų siekimas faktiškai reikštų pačių gyvenimo pagrindų griovimą. Šiame priekaište tebeatsispindi senoji filosofijai panieka dėl gyvenimo svetimumo, bet drauge jaučiamas ir naujas rūpestis, kad filosofija, ryždamasi savąsias utopijas realizuoti neišaugtų pavojinga priešininke. Vaizdingai tariant, šitą savo santykių momentą politika žiūri į filosofiją, kaip praktikas šaiposi iš jaunuolio svajonių, ramindamasis, jog su laiku jaunystės fantazijos praeis, bet drauge ir baimindamasis, kad kartais nebūtų griebiamasi jaunatvės karščiu šitų svajonių realizuoti. Ir pagaliau visu aštrumu nusikreipia politika į filosofiją kaltindama, kad ši savo utopiniais idealais esanti visų revoliucinių gaisrų kaltininkė, ir savuoju asmeniškumo sąmonės žadinimu – maištingosios dvasios versmė. Šio priekaišto akivaizdoje politikos santykis su filosofija nebėra santykis su nenaudingu dabita ar nepavojingu jaunuoliu, o dviejų vienas antro vertų vyrų kovos santykis – santykis dviejų lygių gyvenimo jėgų. Kiek šis politikos ir filosofijos, arba, konkrečiau tariant, valstybės ir filosofo konfliktas yra gilus visa mirties rimtimi liudija Sokrato likimas – likimas pirmojo filosofo, kuriame filosofija pasiekė savo, kaip gyvenimo jėgos, sąmonę.
Atskleidėme, kaip politikos kaltinimai filosofijai nuo paprasto nenaudingumo priekaišto išaugo iki revoliucinio pavojingumo priekaišto. Pirmąjį priekaištą lydėjo paprastas nevertinimas, paskutinįjį – mirties grėsmė. Tačiau tuo pačiu laiku, kai gilėja politiko filosofijai kaltinimas, gilėja ir paties filosofo savo vertės bei jėgos sąmonė. Pirma, kaltintas nuo gyvenimo nutolimu, filosofas nuolankiai kentė savo nenaudingumo priekaištą. Dabar, kaltinamas valstybės pagrindams pavojingumu, filosofas pajunta, kad tai, kam jis atstovauja, nėra vien tik utopiška svajonė, o reali gyvenimo jėga, – nes argi svajonės baudžiamos mirtimi? Ar tai, už ką skiriama mirties bausmė, neturi būti reali jėga? Paskutiniojo priekaišto rimtis filosofui teikia naują pagrindą iš kaltinamojo prabilti kaltintoju!
3. Filosofas: „Kaltinu politiką“
a) Filosofo atsakymas savo kaltintojams politikams: Kaltinate mane gyvenimui svetimumu, jo nepažinimu ir pagaliau jam pavojingumu. Leiskite man (kuris esu gyvenimui svetimas) paklausti jus (kurie nesate gyvenimui svetimi, nes patys jam betarpiškai vadovaujate): ar sukūrėte žmonijai žmogaus vardo vertas gyvenimo sąlygas?
Kartoju šį klausimą: ar sukūrėte žmogui jo vertas gyvenimo sąlygas? O žemė pakankamai erdvi ir turtinga! Ir mokslo jėga tiek padidino žemės vaisius, kad visi jos vaikai galėtų žmoniškai gyventi.
Ir tačiau! Leiskite ši kartą atsakymą išgirsti ne iš jūsų lūpų (niekas neabejoja, kad gražiai kalbėti jūs mokate!), bet iš pačio gyvenimo patirties. Nežiūrint visų pirmojo pasaulinio karo padarytų suniokojimų, ūkinė gamyba buvo pasiekusi tokį perteklių, kad galėjote pradėti ūkines gėrybes deginti, skandinti ar kitaip, kaip sugalvojote, naikinti. Pakako prabėgti dvidešimtmečiui, ir žmonija vėl buvo pakankamai turtinga, kad galėtumėte leistis naują pasaulinio karo prabangą. Ar nebuvo iš tiesų prabanga (nors ir šiurpi!) viso pasaulio dirbančiuosius vyrus prie plūgo ar fabriko staklių pakeisti moterimis bei vaikais, o juos pačius pašvęsti penkmetiniam naikinimo darbui, kad po beprotiško siautėjimo grįžę namo rastų šeimas, palaidotas namų griuvėsiuose ar netekusias pastogės ir atiduotas bado šmėklos grėsmei. Ir tie milijonai, kuriuos dabar alina badas, ką turi teisės labiau kaltinti : žemės šykštumą ar jūsų, kurie ją valdote, neprotingumą?
Nesiteisinkite tiktai karu bei jo fataline neišvengiamybe. Jus kaltina ne tiktai karas, bet ir taikos metai. Ir taikos metais, kai ieškojote būdų sunaikinti ūkinių gėrybių pertekliui, ar neskurdo milijonai? Kai vieni lepo pertekliuje, ar nenyko kiti iš rūpesčio dėl kasdieninės duonos? Kai vieni, kuriems buvo atviras kelias ir į mokslą, ir į meną, bodėjosi iš nuobodulio gyvenimu, ar kiti, darbo prirakinti, visada galėjo rasti laiko bent patiems paprasčiausiems dvasinio gyvenimo reikalams patenkinti?
Brangi žmogui duona, bet už duoną brangesnė yra laisvė. Giedate laisvei himnus ir jūs, politikai, o tačiau: ar nepaverčiate žemės vienu dideliu kalėjimu, kuriame laisvai gyvenate tik jūs, šio kalėjimo sargai? Ar kada tariate žodį „laisvė“, nemanote „laisvė – mums, prievarti – kitiems“? Kada kalbate apie laisvę tarptautiniuose santykiuose, ar labai dažnai neslepiate laisvės šūkiu tiktai geismo kitus pavergti (nors visi nori lygiai alsuoti laisvės oru!)? Kada skelbiate laisvę vidaus santykiuose, ar labai dažnai nesiekiate laisvės tiktai jums patiems, jūsų pačių partijai, jūsų pačių pasaulėžiūrai, ir – prievartos visiems, kurie stovi anapus „savumo“ ribos? Ir ar, žlugus nacionalsocialistiniam Reichui, nebeliko kraštų, kuriems labiau derėtų ne valstybės, o tautų koncentracijos stovyklos vardas? Ar kiekviena laisvė, kuri aprėžiama „mums“, nėra iš tiesų prievartos kitiems kaukė?
Ir todėl į mano klausimą – ar sukūrėte žmogui jo vertas gyvenimo sąlygas? milijonų milijonai ištisomis tautomis atsakytų – ne! Atsakytų „ne“, nes nepatenkinote jų laimingesnio gyvenimo ilgesio.
Ar neturiu todėl teisės – ne tik savo, bet ir visų duonos bei laisvės alkstančiųjų vardu – jus klausti: kada mane kaltinate gyvenimui svetimumu, ką suprantate gyvenimu, ir kada mane kaltinate gyvenimui pavojingumu, ką nuo manęs saugote? Ar tautų žudynes, socialinį išnaudojimą ir politinę atskirų žmonių bei tautų priespaudą? Jei taip, – esu kaltas.
Esu svetimas ir karui, ir neteisybei, ir prievartai, nes, būdamas išminties draugas (filosofo žodis, lietuviškai išvertus, tą ir reiškia), esu draugas ir taikai, ir teisybei, ir laisvei. Esu pavojingas ir karui, ir neteisybei, ir prievartai, nes tiesa, kurią atstovauti aš esu pašauktas, šalina nesantaikos veiksnius – reikalauja teisingumo ir skelbia laisvę.
Esu kaltas visu, kuo mane kaltinate, jei gyvenimu suprantate karo, socialinės neteisybės ir politinės priespaudos tikrovę. Tačiau savo kaltės nelaikau tikra kalte, nes nelaikau tikru gyvenimu nė to, ką jūs gyvenimu laikote. Ar nėra už jūsąjį gyvenimą tikresnis mano gyvenimas, gyvas milijonų milijonų ilgesyje – taikos, teisybės ir laisvės ilgesyje? Ir šio tikresnio gyvenimo vardu mano kaltę aš paverčiu jūsų kaltinimu.
Sakote: esu gyvenimui svetimas. Prisipažįstu: esu jūsų gyvenimui svetimas, nes myliu tikrąjį gyvenimą. Ne vergiškai myliu gyvenimą, o viešpatiškai. Myliu gyvenimą ne kaip vergas, kuriam gyvenimas tėra likimo uždėta našta, o kaip viešpats, kuriam gyvenimas yra jo paties valios išraiška. Myliu gyvenimą ne vergišku prisirišimu, kuris apakina ir teima gyvenimą tokį, koks jis yra. Myliu gyvenimą tuo laisvu tikrosios meilės atstumu, kuris leidžia gyvenime skirti kas bloga ir kas gera. Myliu visų pirma gyvenimą ne tokį, koks jis dažnai yra, o tokį, koks jis visada turėtų būti ir koks jis yra kiekvieno mūsų ilgesyje. Ir šios tikrosios gyvenimo meilės vardu aš kaltinu jus: jūsiškė gyvenimo meilė yra ne meilė, o tik aklas gyvenimui vergavimas. Yra meilė, kuri padaro žmogų laisvą, ir yra meilė, kuri padaro jį vergą. Deja, jūsų meilė yra ne pirmoji, bet antroji.
Sakėte: gyvenimo nepažįstu. Prisipažįstu: jūsiškio gyvenimo nelaikau gyvenimo norma, nes tikiu tikruoju gyvenimu, kuris nušvinta manosios gyvenimo meilės šviesoje. Tikiu, kad šios meilės jėga gyvenimas gali būti perkeistas tuo, kuo jis visada turi būti ir kas jis visada yra mūsų ilgesyje. Ir šio į tikrąjį gyvenimą tikėjimo“ vardu aš kaltinu jus: vadinamasis gyvenimo pažinimas, kuriuo jūs didžiuojatės, teslepia jūsų netikėjimą į gyvenimą – netikėjimą idealo jėga perkeisti gyvenimo tikrovę.
Sakote: esu gyvenimui pavojingas.. Prisipažįstu: ta meilė, kuria aš myliu gyvenimą, ir tas tikėjimas, kuriuo aš tikiu j gyvenimą, yra pavojingi tam, ką jūs laikote gyvenimu. Pavojinga manoji gyvenimo meilė, nes ji yra reikalaujančioji meilė: nepasitenkinu tuo, kas šiandien yra, bet reikalauju, kas turi ryt būti. Pavojingas manasai gyvenimu tikėjimas, nes jis yra veiklusis tikėjimas: nepasitenkinu dabarties laimėjimais ir šaukiu ryžtis pažangesnėn ateitin. Iš manosios gyvenimo meilės ir manojo gyvenimu tikėjimo išauga naujo skaidresnio gyvenimo viltis. Ir šitos skaidresnės ateities vilties vardu aš jus kaltinu: savuoju dabarties saugojimu jūs nusikalstate tikrojo gyvenimo vilčiai!
Prisipažinau aš – prisipažinkite ir jūs: ar jūsų man sviestieji kaltinimai nėra tik jūsų pačių kaltės liudijimas? Ar jūsasai gyvenimui artimumas nebuvo tiktai vergiškas suklupimas prieš gyvenimo netobulybes? Ar jūsasai realistinis gyvenimo pažinimas neslėpė tiktai skeptinio netikėjimo aukštesne gyvenimo verte? Ar jūsasai gyvenimo saugojimas nebuvo „tiktai bailus atsisakymas kovoti dėl pažangesnės ateities?
Taip į politiko „kaltinu filosofiją“ filosofas atsako „kaltinu politiką“.
b) Konkreti filosofo kaltinimų politikai prasmė. – Aukščiau pateiktame filosofo atsakyme politikams iškilo trys pagrindiniai filosofijos politikai priekaištai. Juos ir tenka konkrečiau išryškinti.
A. Nepagrįstos gyvenimo faktybės laikymas aukščiausia gyvenimo norma. – Politika didžiuojasi norinti laikytis tiktai „pozityvių faktų“, savo veikloje vadovautis tiktai „faktiniais“ gyvenimo dėsniais. Tačiau fakto sąvoka nėra vienaprasmiškai aiški. Viena yra faktiškumo prasmė gamtinės tikrovės santykiuose, ir kita – žmogiškosios veiklos tikrovėje. Gamtinėje tikrovėje faktai visada yra tokie, kokie yra. Kitoki jie ir negali būti, nes jie yra ne kas kita, kaip būtinybei palenktų ir todėl nepakeičiamų gamtinių dėsnių išraiška. Kita betgi faktiškumo prasmė žmogiškosios veiklos tikrovėje, nes pagrindinis žmogaus charakteris kaip tiktai yra jo nefaktiškumas, – laisvumas. Kiekvienas žmogiškasis faktas, kiekviena faktinė žmogaus veikla yra ne būtinybės, o tik galimybės, nes laisvos žmogaus valios, išraiška. Visa tai, ką žmogus daro ir kaip apskritai jis gyvena, yra ne būtina, o tik galima taip daryti ir taip gyventi. Vadinasi, pirmine prasme ne jo nepriklausomi „faktai“ apsprendžia žmogų, o atvirkščiai, patsai save apspręsdamas, žmogus apsprendžia „faktus“. Todėl, kiekvienas žmogiškasis faktas visada gali būti ir kitoks, ne toks, koks jis šį kartą faktiškai yra. Tai betgi ir yra pagrindas, kodėl faktiškumo („kartą buvimo“) negalima laikyti žmogiškajai veiklai principine „visada turėjimo būti“ norma.
Žmogiškajai veiklai gali ir todėl turi būti norma ne „taip dabar yra“ ar taip anksčiau paprastai buvo“, o tik tai, kas jo laisvos valios sprendimu, nušviestu kilnesne išmintimi, visada turėtų būti (nors anksčiau ir būtų buvę faktiškai kitaip). Iškelti faktiškumą žmogiškosios veiklos norma būtų lygu norėti paneigti žmogiškosios prigimties laisvumą, degraduoti žmogų iš laisvosios būtybės aukščio į tiktai gamtinės būtybės lygį, istorinį žmonijos kelią nužeminti į tiktai gamtinei būtinybei palenktą vyksmą. Taip žmogų ir gyvenimą suprasdama, politika savo aukštąjį pašaukimą vadovauti gyvenimui nužemina į vergišką paskui gyvenimo tėkmę plaukimo vaidmenį. Ar nėra vergiškas įprastinis politikų samprotavimas „visada žmogus žmogų ar tauta tautą išnaudojo ir prievartavo – taip radome, taip paliksime: nėra ko kito svaičioti“?
B. Neįvertinimas idėjų vaidmens žmogiškoje tikrovėje. – Suprantama, kada žmogus nužeminamas į tiktai gamtinę būtybę ir gyvenimas laikomas tiktai kovos dėl būvio arena, idėjų vaidmuo negali būti nei įvertintas, nei apskritai įžvelgtas. Šiuo atveju iš tiesų gyvenimo pažinimas apsiribojo pažinimu kelių, kuriais būvio kova galima sėkmingiausiai laimėti: kuriais atvejais duotą žodį ar draugui ištikimybę išlaikyti ir kuriais sulaužyti, kuriais atvejais geriau priešą pulti atvirai ir kuriais iš pasalų etc. etc. Nenuostabu, kad būvio kovos prasme suprastai politikai žmogiškųjų gyvenimo tikslų bei vertės pažinimas neturi jokios prasmės. Laikoma savaime aiškiu dalyku, kad tėra vienas tikslas – būvio kovos laimėjimas, ir vienas vertės matas – sėkmė šiam tikslui pasiekti. Visa išmintis – gudrus operavimas visomis būvio kovos priemonėmis. Todėl taip save suprasdama politika ne tik atsisako žmogaus idealo pažinimui pripažinti gyvenimo pažinimo prasmę, bet tiesiog kiekvieną žmogaus idealo iškilimą laiko idealistiniu svaičiojimu, liudijančiu „gyvenimo“ nepažinimą. Ta Ir yra dažnai politikai savo „realizmo“ prasmė.
Tačiau: tai, kad žmogus – tegu ir labai dažnai! – savo gyvenimą telaiko kova dėl būvio, nereiškia, kad jis nebūtų laisvas savo gyvenimo kurti ir pagal kitą savęs supratimą. Šitą galimybę aiškiai liudija faktas, kad net ir tada, kai savo gyvenimą telaikome būvio kovos arena, nenutilsta mumyse kitokio, skaidresnio gyvenimo ilgesys. Todėl iš tiesų ir savęs laikymas tiktai būvio kovos dėsnio valdoma būtybe liudija ne mūsų prigimties faktiškumą (fatalinį apsprendimą), o tik mūsosios laisvės galimybę paneigti save pačią: ir laisvės atsisakymas yra laisvės galimybė ir todėl – laisvės liudijimas. Panašiai ir tai, kad labai dažnai žmogus atsisako save formuoti pagal sąmoningai siekiamą idealą, nereiškia, kad jis galėtų apskritai idealo, atsieit atitinkamo savęs supratimo, stokoti. Ir tada, kai žmogus Sąmoningai kratosi visų idealų ir manosi gyvenąs gyvenimą tokį, koks jis faktiškai duotas, iš tiesų jisai jau gyvena laisvai pasirinktu idealu – gamtinio dėl savo būvio kovojančio gyvulio idealu. Visada jau žmogus pasirinkęs savo idealą, klausimas tėra – kokį, nes visada žmogus laisvas – laisvas formuoti savo gyvenimą pagal vienoki ar kitokį savęs supratimą.
Šio žmogaus visada jau laisvumo šviesoje visiškai kitą prasmę įgyja ir gyvenimo pažinimo sąvoka. Jei žmogus yra laisva būtybė, pašaukta pati formuotis pagal laisvai pasirinktą idealą, tai gyvenimą pažinti kaip tiktai visų pirma reikia susikurti idealą, atitinkantį žmogiškosios širdies ilgesį ir aukštąjį žmogaus rangą, – pažinti, kuo būti žmogus yra pašauktas. Tik paskui seka uždavinys pažinti ir tas faktines sąlygas, kuriose šis idealas turi būti realizuotas. Tiesa, antrasis uždavinys nemažiau svarbus, kaip pirmasai, nes abu šie uždaviniai intymiai susiję. Žmogiškojo gyvenimo idealas nėra tiktai abstrakti, konkrečių laiko aplinkybių nepriklausoma schema. Priešingai, žmogiškasai idealas turi atitikti ne tik bendruosius principus, kurie žmogiškajai veiklai suteikia amžinybės vertę, bet ir konkrečius laiko reikalavimus, kurie kiekvienu istoriniu momentu savotiški. Todėl ir galima sakyti: nors idealas ir yra pašauktas gyvenimui vadovauti – būti aukščiau, gyvenimo, tačiau, antra vertus, jisai turi išaugti iš konkretaus laiko rūpesčių. Ta ir yra minties ir gyvenimo sąveika: mintis veikia gyvenimui linkmę, ir tačiau savo ruožtu pati mintis kyla iš gyvenimo rūpesčių išsprendimo būtinybės.
Šita prasme politikų deklaruojamasai realizmas greičiau yra skepticizmas, netikėjimas aukštesne gyvenimo verte, negu tikrasai realizmas: idėjos, kurias politikai nori ignoruoti faktų vardu, yra nemažiau reali gyvenimo jėga, kaip ir patys vadinamieji faktai.
C. Konservatyvus bailumas priešais idėjų revoliucinę veikmę. – Noris kiekviena idėja išauga iš dabarties rūpesčių, vis dėlto savo giliausia esme ji yra pašaukta dabartį pralenkti – pirma gyvenimo užbėgti. Šisai „pirma užbėgimas“ yra pati jos pašaukimo vadovauti gyvenimui išraiška: kiekvienas vadovavimas yra iš esmės ateitin žvelgimas ir šita prasme jau ateityje buvimas. Tasai ateityje buvimas ir išreiškia savotišką idėjos reališkumo charakterį. Viena prasme idėja yra dar nereali, ir būtent, ta pačia prasme, kuria kiekviena ateitis, palyginta su dabartimi, yra nereali, nes dar neatėjusi. Antra prasme betgi idėja yra jau reali, ir būtent, reali, kai tik ta jėga, kuri dabartį keičia ateitimi, iš to, kas jau yra, veda į, tai, ko dar nėra. Ši „dar ne“ ir „tačiau jau“ įtampa idėjos reališkume ir išreiškia giliausią, idėjos ir tikrovės santykį. Ir būtent, idėjos ir tikrovės santykis yra iš esmės revoliucinis santykis: idėja, kuri veda į ateitį, turi neišvengiamai susidurti su gyvenimui sava inercijos tendencija, kuri nori ir ateitį suprasti tik kaip praeities tąsą – naujas apraiškas matuoti senais vertės matais ir naujas problemas spręsti senais būdais. Todėl idėjai ir tenka revoliucinis dabarties gyvenimui opozicinio veiksnio vaidmuo.
Revoliucinis idėjų charakteris ir leidžia suprasti jų baimę. Yra tiesa, kad ateitin siekiančios idėjos dabarties gyvenimui reiškia pavojų. Naujų ateities galimybių atskleidimu idėjos sprogdina visa, kas šiandien laikoma galutiniu laimėjimu. Ir tačiau dabarties sureliatyvinimas yra būtina sąlyga ateities pažangai. Pasitenkinti dabartimi, kaip galutiniu laimėjimu, reiškia sustingti sename, jau pasiektame, ir atsisakyti siekti naujo, dar nepasiekto. Tik revoliucinės idėjų jėgos dėka mūsų gyvenimui atsiskleidžia pažangos galimybė – naujo gyvenimo viltis. Neigti idėjų revoliucinę jėgą todėl yra lygu iš viso neigti bet kokią pažangos galimybę ir tuo pačiu bet kokią skaidresnės ateities viltį. Politikų „pozityvizmas“ bei „realizmas“ šita prasme atsiskleidžia tik kaip beviltiškai koservatyvus pesimizmas – vilties paneigimas. Ateities viltis tėra revoliucinėje idėjos jėgoje gyvenimą perkeisti naujų, aukštesniu žmogaus idealu.
4. Politikos ir filosofijos įtampos prasmė
a) Politika ir filosofija kaip priešingosios gyvenimo jėgos. – Apžvelgėme filosofijos ir politikos santykius, kaip jie paprastai iškyla prieš mūsų akis, ir būtent – aštriame idėjos ir tikrovės, idealizmo ir realizmo konflikte. Pirmam žvilgiui gali tiesiai pasirodyti, kad šiame konflikte filosofija ir politika susiduria kaip tiesiai viena antrai priešingos jėgos.
Politikas teigia: gyvenimas vyksta savais būvio kovos dėsniais, nepriklausomai mūsų iliuzinio idealų kūrimo ir už juos kovojimo. Filosofas, priešingai, teigia: esame laisvi ir todėl galime gyvenimą kurti pagal mūsų pačių valią ir išmintį. – Politikas, remdamasis gyvenimo dėsnių nepakeičiamumu, vieninteliu gyvenimo pažinimo uždaviniu laiko vien orientavimąsi kovos dėl būvio santykiuose, o bet kokią idėjinio gyvenimui vadovavimo galimybę atmeta kaip tuščią, svaičiojimą. Filosofas, gi, remdamasis mūsų prigimties laisvumu, tiki įgyvenimo idėjinio perkeitimo galimybę ir pagal tai įgyvenimo pažinimo sąvoką įglaudžia ir žmogaus vertę atitinkančio idealo susikūrimą. – Politikas, atsisakęs tikėti idėjų veiksnio realumu, atsisako tikėti ir apskritai bet kokios pažangos (vadinasi, kitokio, negu dabar, gyvenimo) galimybe. Filosofas, priešingai, tikėdamas idėjų jėga, tiki į žmogaus vertę atitinkančio gyvenimo sukūrimo viltį.
Šiame priešpastatyme filosofija ir politika atrodo tiesiog viena antros radikalus neigimas. Iš vienos pusės – realistinis faktinės gyvenimo tikrovės suabsoliutinimas ir tuo pačiu minties reikšmės gyvenimui paneigimas, iš antros pusės – idealistinis tikėjimas minties pašaukimu formuoti faktinę gyvenimo tikrovę ir tuo pačiu pastarosios sureliatyvinimas. Politiko credo: tikiu gyvenimo faktais ir netikiu minties jėga. Filosofo credo: tikiu minties pašaukimu gyvenimui vadovauti ir netikiu faktinės gyvenimo tikrovės absoliutumu, nepakeičiamumu.
b) Politika ir filosofija, kaip viena antros privalančios jėgos. – Ir tačiau: ar pačiame politikos ir filosofijos konfliktiniame įsitempime neslypi, vaizdingai tariant, viena antros išsiilgimo aistra? Ar patsai šio konflikto aistringumas neliudija, kad čia susiduria ne paprastai viena antrai priešingos, o greičiau viena antros privalančios jėgos? Ar dažnai konflikto aistra nėra tik nuvilto pasitikėjimo apraiška? Ar nėra taip ir šituo atveju?
Iš tiesų. Kada filosofas, gindamasis nuo politiko priekaištų, kelia klausimą, ar įstengė politika žmonijai sukurti žmogaus vardo vertas sąlygas, ir, šitą klausimą neigiamai atsakydamas, leidžiasi į karčią faktinės tikrovės kritiką, ar nejaučia jisai ir savo atsakomybės? Ir kada jis savąją faktinės tikrovės kritiką vykdo tikrojo gyvenimo (tokio, koks jis yra kiekvieno mūsų ilgesyje) vardu, ar nėra šis apeliavimas nuo faktinio į tikrąjį gyvenimą tuo pačiu apeliavimas nuo faktinės į tikrąją politiką? Ir ar nėra toksai apeliavimas į tikrąją politiką iš tiesų apeliavimas į politiką, kuri ne tik kad nebūtų filosofijai svetima, bet tiesiai filosofijos principus padarytų savaisiais veiklos principais? Ar ne ta prasme Sokrato mokinys Platonas reikalavo, kad filosofai taptų karaliais arba karaliai filosofais? Ar šia Platono lūpomis ištarta tiesa neišreiškė filosofija savo politinės galios vadovauti gyvenimui? Ar ne dar įspūdingiau savo politinę valią filosofija paliudijo Sokrato mirtimi? Galėjo juk šisai atėniečių mirčiai pasmerktasai filosofas pasinaudoti draugų suorganizuota pabėgimo galimybe, ir tačiau ją atmetė, nes teigė – verčiau mirti, negu nusižengti valstybės valiai. Ar sokratiškasai filosofijos valstybei lojalumo mirtimi patvirtinimas nėra liudijimas, kad filosofija savo politinę sąmonę bei galią išsaugo ir aštriausio konflikto su faktine valstybe metu?
Iš antros pusės – ar ir pati politika iš tiesų pajėgia sutraukyti visus ryšius su filosofija (net jei ši būtų išdidžiai niekinama ar dargi piktai puolama)? Ar kiekviena politika (net ir tokia, kuri skelbiasi filosofijos nepriklausoma) nesiremia tam tikru gyvenimo supratimu, jo prasmės bei vertės klausimų atsakymu, vadinasi – vienokia ar kitokia filosofija? Gali būti filosofinis gyvenimo supratimas teoriškai ir neformuluotas, praktiškai jis jau visada yra. Imkime patį kraštutiniausią, labiausiai filosofijai svetimą atvejį, kada politika telaiko save pliku jėgos žaismu ir visa savo programa teskelbia valdžios pasiekimą. Net ir šiuo atveju politika remiasi tam tikra filosofija, ir būtent, tokia, kuri visą žmogaus vertę mato vien jėgoje: ar būtų prasmės siekti jėgos ir valdžios vien dėl jų pačių, jei nebūtų jos laikomos pagrindinėmis žmogiškosiomis vertybėmis, įprasminančiomis žmogaus gyvenimą? Neimant pačio kraštutiniausio atvejo, paprastai ir patys politikai savąjį valdžios siekimą grindžia ne pliku jėgos geismu, o tam tikra politine programa. Gi kiekvienos politinės programos pagrinde glūdinti valstybės koncepcija visada yra atremta į atitinkamą filosofinį žmogaus supratimą. Ypačiai ryškiai politikos sąryšį su filosofija atskleidžia revoliuciniai sąjūdžiai, kurie, radikaliai paneigdami senąsias santvarkas, imasi kurti naują santvarką – iš naujo žmogaus supratimo (naujos žmogaus filosofijos). Neieškodami šiam sąryšiui pailiustruoti tolimesnių pavyzdžių peržvelkime tiktai paskutiniojo šimtmečio būdingiausias valstybines apraiškas. Ar didžiajai prancūzų revoliucijai nevadovavo apšvietos filosofijos sukurtas proto kultas ir Rousseau mestoji visų žmonių natūralaus laisvumo, lygumo ir broliškumo mintis? Ar prūsiškosios valstybės absoliutizmas nesirėmė hegeline valstybės, kaip absoliutinės dvasios apraiškos, koncepcija? Ar ne Markso ir Lenino istorinis materializmas, pagrįstas klasių kovos dialektika, formavo bolševistinę rusų revoliucija? Ar ne Nietzsches šauksmas į antžmoginę Wille zur Macht gaivino nacionalsocialistinį Trečiąjį Reichą? Ir jei nuo šių labiau revoliucinių politinės tikrovės apraiškų kreipiame žvilgsnį į tą tautą, kuri visą šį laiką mokėjo naujai iškylančiąsias politines ir socialines problemas išspręsti pažangios evoliucijos keliu, – ar anglų demokratija nėra savyje įkūnijusi anglų filosofų keltuosius evoliucijos (nuosaikios pažangos) ir common sense (sveiko praktiško proto) principus? Visi šie pavyzdžiai liudija, kad, nežiūrint visų konfliktų (kurie daro įspūdžio, jog politika seniai jau galutinai sutraukiusi ryšius su filosofija), iš tiesų betgi politikos ir filosofijos santykiai niekada galutinai nenutrūksta. Priešingai, visais lemiamais istorinių posūkių momentais, pastatančiais politikus prieš naujas problemas, verčiančias ieškoti naujų sprendimų, politika vėl iš naujo savaimingai kreipia akis į filosofiją. Tai visa ir nurodo, kad, ir politikos žvilgsniu žiūrint, dažnas filosofijos neigimas yra greičiau apeliavimas į geresnę („realistiškesnę“) filosofiją, negu filosofijos iš principo paneigimas. Ir šita prasme vienų ar kitų politikos vardu vedama kova prieš filosofiją yra greičiau tos ar kitos politinės koncepcijos pagrinde glūdinčios filosofijos kova prieš kitą filosofiją, negu politikos kova prieš filosofiją apskritai.
c) Politikos ir filosofijos konfliktas – nepricipinis, o faktinis. – Esame priėję ypatingą filosofijos ir politikos konflikto posūkį. Iš pradžių atrodė, kad filosofija ir politika yra paprastame dviejų priešingų jėgų konflikto santykyje: ką viena teigia, antra neigia, ir atvirkščiai. Dabar pasirodo, kad, nežiūrint šios priešybės, filosofija ir politika drauge yra ir daugiau ar mažiau glaudžiuose santykiuose. Nors iš pradžių filosofija atrodė esanti abejinga ar net priešinga bet kokiai politikai, vėliau pasirodė, kad kiekvienoje filosofijoje visada yra gyva ir politinė sąmonė (ne ta prasme, kad filosofas norėtų politiku tapti, o kad politikas vadovautųsi filosofo atskleidžiamu žmogaus gyvenimo idealu). Ir atvirkščiai, nors iš pradžių politika atrodė neigianti bet kokią filosofiją, vėliau pasirodė, kad vis dėlto kiekviena politika yra susijusi su atitinkama filosofija.
Ką reiškia toksai filosofijos ir politikos santykių posūkis? Ne ką kita, kaip tai, kad filosofijos ir politikos konfliktas iš tiesų yra ne principo, o tiktai fakto konfliktas, nors ir kiek toli jis faktiškai siektų, vadinasi – neesminis, o tiktai istorinis konfliktas, neišskiriąs jųdviejų principinio solidarumo galimybės.
Fakto, o ne principo konfliktas, nes iš abiejų pusių viena antros neigimas yra ne absoliutus paneigimas, o greičiau tik, kaip esame pastebėję, „aukščiau“ apeliavimas: iš filosofijos pusės – apeliavimas į „geresnę“, politiką, iš politikos pusės – apeliavimas į „geresnę“ filosofiją. Apeliuoti „aukščiau“ betgi ir yra lygu, nežiūrint faktinio konflikto, išpažinti principinę jųdviejų solidaraus bendradarbiavimo galimybę.
Nors filosofija ir politika, „aukščiau“ apeliuodamos, išpažįsta solidaraus bendradarbiavimo galimybę, tačiau faktiškai šios galimybės realizavimą kliudo nuolat iškylantys konfliktai. Tasai konfliktų nuolatinumas rodo, kad nors filosofijos ir politikos priešingumas nėra principinis, tačiau, antra vertus, nėra nė tik atsitiktinis. Jame vis naujai pasireiškia amžinasis idėjos ir tikrovės, minties ir gyvenimo konfliktas – tikėjimo į gyvenimo tikrovę (realizmo) ir tikėjimo į minties idėjinę jėgą (idealizmo) įtampa. Politika visada linkusi būti labiau realistiška – remtis gyvenimo tikrove. Ir kada politika apeliuoja į „geresnę“ filosofiją, iš tiesų ji labiau apeliuoja į „realistiškesnę“ filosofiją, kuri labiau imtųsi gyvenimą suprasti bei pateisinti tokį, koks jis faktiškai yra, negu imtųsi gyvenimą vertinti aukštesniais principais ir normuoti aukštesnėmis normomis. Tuo tarpu filosofija paprastai linkusi būti idealistiška – savo pašaukimą suprasti ne paprastu gyvenimo tikrovės pateisinimu, bet ir jais žmogaus vertų kelių nušvietimu. Ir kada filosofija apeliuoja į „geresnę“ politiką, ji mano ideališkesnę politiką, kuri, užuot gyvenimo netobulybes teisinusi (prigimties nesikeičiamumu, likimo nenukreipiamumu ir pan.), ryžtingiau imtųsi gyvenimą kreipti tais keliais, kuriuos jai rodo filosofinė mintis. Tasai skirtingas „geresniškumo“ supratimas ir leidžia suprasti, kodėl filosofija ir politika vis iš naujo išsiskiria. Bet visada, kada politika skeptiškiausiai nusiteikusi filosofijos atžvilgiu, yra ženklas, kad politika labiausiai privalo filosofinės minties šviesos!