1918 m. gruodžio 1 d. palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo įšventintas Vilniaus vyskupu. Šias pareigas jis uoliai ėjęs septynerius metus vadovaudamasis savo šūkiu: „Blogį nugalėk gerumu“.
Ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiol. Vienas išskirtinių J. Matulaičio darbų – Lietuvos bažnytinės provincijos kūrimas, turėjęs didžiulę reikšmę Lietuvos valstybei ir bažnyčiai. Tačiau palaimintajam Jurgiui Matulaičiui rūpėjęs ir kiekvienas vilnietis – tą liudija ne tik Vilniaus liudija, bet ir žydas, kreipęsis tiesiai į arkivyskup pagalbos ir ją gavęs. Toks rūpestis vilniečiais Palaimintajam pelnė miestelėnų pagarbą šį vyskupystės Vilniuje laikotarpį.
Jurgis Matulaitis, Dievo ir Apaštalų Sosto malone Vilniaus vyskupas
Ganytojiškasis laiškas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu
Vilnius, 1922 m., lapkričio 22 d.
Sveikinimai Viešpatyje ir ganytojiškasis palaiminimas visiems vyskupijos tikintiesiems.
Brangieji Kristuje!
Baigėsi baisus ir žiaurus karas, nutilo patrankos, žmonės guviai sugrįžo prie savo įprastų darbų siekdami atstatyti tai, kas buvo sunaikinta. Mieste valdininkas ir darbininkas, o kaime žemdirbys kovoja už savo geresnę dalią.
Atrodo, kad gyvenimas tarsi vėl grįžta į normalų būvį. Vis dėlto pastebime, kad karas visiems mums pridarė ne tik materialinių nuostolių, bet ir moralinių žaizdų, kurias turime gydyti energingai ir neatidėliodami. Viena iš karo rykščių, turbūt baisiausia, „žiauri ir piktybinė žaizda“ – tai girtuoklystė, siaubinga sparčiai plintanti mūsų miestuose ir kaimuose. Ar galima tokiomis aplinkybėmis tikėtis gyvenimo pagerėjimo? Juk girtuoklystė yra pagrindinė skurdo grimasos priežastis. Ji gramzdina šalis ir tautas į vargo ir išsigimimų prarają, o klestinčius miestus ir kaimus nuskurdina. Viešpaties išminčius Patarlių knygoje sako: „Kas dūsauja: „Deja!“? Kas šaukia: „Vargas man!“? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys? Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišytų vynų“ (Pat, 23, 29–30). Pranešama, kad vidutinio dydžio parapija per metus prageria ne mažiau kaip 800 milijonus markių. Kiek pinigų galėtume sutaupyti visoje vyskupijoje!
Už tokią sumą būtų galima pastatydinti daug nuostabių šventovių, o kiek mokyklų išlaikyti, kiek našlaičių prieglaudų, kiek ligoninių sergantiems ir invalidams, kiek žemės ūkio padargų įsigyti, kad būtų geriau žemę įdirbti, kiek būtų galima nuveikti keliant pramonę ir amatus?!.. Ir visa tai tik už tuos pinigus, kurie per vienus metus prageriami. Ta rykštė pas mus užgauna vis platesnius sluoksnius, skandina savo siaubingu potvyniu įvairiausius luomus ir profesijas, skirtingus visuomenės sluoksnius ir pašaukimus; ji negaili nė lyties, nė amžiaus. Ši rykštė daugelyje parapijų užgauna jaunimą, net vaikus, moteris ir merginas, nepaisančias gėdos ir nešlovės. Kartais girtuoklis sako: „Geriu už savo pinigus, mano tai darbas, mano degtinė, ir koks kieno reikalas“.
O ar taip yra iš tikrųjų? Jei jis yra šeimos tėvas, tai prageria ne tik savo pinigus, bet ir grašius, priklausančius žmonai ir vaikams, tuo padarydamas jiems didžiulę skriaudą. Jei girtuoklis neturi šeimos, tai argi jo darbas tik jam vienam priklauso? Kaip skruzdėlės bendru darbu įneša savo indėlį į skruzdėlyną, kaip bitutės pripildo avilį, taip panašiai ir žmonės tik bendru darbu įstengia užtikrinti sau gerovę ir turtą. Taigi kiekvieno individo darbas priklauso ne tik jam pačiam, bet ir parapijiečiams ir bendrapiliečiams. Eikvodami savo darbo vaisius, ne tik save pačius skriaudžiame, bet ir savo artimuosius.
Girtuoklystė žaloja sveikatą ir trumpina gyvenimą. Gydytojai pažymi, kad ligoninėse iš šimto besigydančiųjų būna septyniasdešimt girtuoklių, o iš šimto labai sunkios būklės pacientų sveikatą atgauna 29 nuosaikios gyvensenos žmonės ir tik trys girtuokliai. Nustatyta, kad sveikatai žalingi šios priklausomybės padariniai perduodami trečiai ar net ketvirtai kartai; priklausomybę turinčių tėvų ir senelių prakeikimas prisideda prie vaikų ir anūkų išsigimimo.
Girtuoklystė yra įvairiausių nuodėmių ir nusikaltimų šaltinis. Iš kur kyla šiandien taip išplitę bjaurūs paleistuvystės veiksmai, jei ne iš girtuoklystės? Kada gi vyras ir tėvas barbariškai muša žmoną bei vaikus, jei ne būdamas girtas? Ar ne prie degtinės butelio jis buvo kalbinamas teisme melagingai prisiekti? O nusikaltėlis, besikėsinantis į savo brolio gyvybę ir turtą, – argi ne degtinė jam duoda drąsos vykdyti žmogžudystę ir apiplėšimą? Apsilankykite kalėjimuose ir įsitikinsite, kad daugumą nusikaltėlių pagimdė girtuoklystė. Jei šiandien skundžiamės blogais laikais, kai vis daugėja nedorybių, skundžiamės vargu ir brangymečiu, jaunimo išsigimimu ir nutolimu nuo tikėjimo, tai šios liūdnos būklės priežasčių reikia ieškoti girtuoklystės plitime. Jei norime, kad grįžtų ankstesnė dorovė, jei trokštame laikinųjų gėrybių ir savo sielos laimės, kovokime su girtuoklyste.
Dar ne taip seniai, po mūsų didžiojo pirmtako vyskupo Adamo Krasinskio atmintinų ganytojiškųjų paraginimų ištisos šeimos, kaimai ir parapijos prieš altorių atsižadėdavo alkoholinių gėrimų ir pasižadėdavo Dievui visą gyvenimą laikytis blaivybės. O dabar? „Kaip nublanko auksas, kaip pakitėjo aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys kiekviename gatvės kampe“ (Rd 4, 1), – reikėtų liūdnai šaukti drauge su pranašu Jeremiju, o šios būklės priežastis yra girtuoklystė. Nėra šventiško pobūvio, nėra šeimos iškilmės – krikšto arba vestuvių, – kad ten gėrimams nebūtų išleidžiami paskutiniai uždirbti pinigėliai bei santaupos; net skausmingos laidotuvių apeigos būna suteršiamos girtuoklystės orgijomis.
Kai šita nešvari girtavimo banga užlieja mūsų miestus ir kaimus, drauge su tuo pačiu pranašu šaukiu: „Atsikelk, šaukis naktį kiekvienos sargybos pradžioje! Išliek savo širdį kaip vandenį Viešpaties akivaizdoje! Pakelk į jį savo rankas dėl gyvasties savo vaikų“ (Rd 2, 19). Prašykite Dievą, kad savo visagalinčia dešiniąja sulaikytų tą rykštę. Raginu jus Šventojo Rašto žodžiais. Atsitokėkite darantieji nedorybes (plg. Lk 13, 27). Išganytojo žodžiais jus patikinu: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės […], kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Šiuo Advento laiku Tautų apaštalo žodžiais raginu: „Išmušė valanda jums pabusti iš miego. […] Tad nusimeskime tamsos darbus […]. Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo. […] Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (Rom 13, 11–14). Savo protėvių pavyzdžiu atsižadėkite girtuoklystės, padedant jūsų parapijų ganytojams steikite blaivybės draugijas bei sąjungas, venkite blogų draugijų ir bet kokios progos girtauti, nuo tų pagundų saugokite savo vaikus, ir gailestingasis Dievas savo meiliu žvilgsniu pažvelgs į atviras jūsų širdis, išgirs jūsų balsą, jus palaimins ir padės toje kilnioje kovoje, kurią – neabejojame – vykdysite prieš girtuoklystę, jūsų priešą, jūsų žemiškosios ir dangiškosios tėvynės priešą. Švenčiausioji Mergelė parems jus savo galingu užtarimu ir padės pasiekti pergalę. To iš visos širdies linkime ir jums visiems suteikiame ganytojiškąjį palaiminimą.
+ Jurgis, Vilniaus vyskupas
Ganytojiškasis laiškas išspausdintas 1922 m. Vilniaus metropolijos žinyne „Kurenda“, p.108–110.
P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.