1991 metų rugpjūčio 19-osios rytą Sovietų Sąjungos piliečiai įsijungę televizorius išvydo baleto spektaklį „Gulbių ežeras“. 6.20 val. valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas pasitraukė „dėl sveikatos priežasčių“.
Netrukus Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (rusų kalba – GKČP) per spaudos konferenciją paskelbė, kad M.Gorbačiovas dėl „sveikatos priežasčių“ nebegali eiti savo pareigų, todėl šešis mėnesius SSRS vadovaus GKČP, kuri pusei metų įvedė ir nepaprastąją padėtį šalyje.
Tačiau matydami, kaip dreba Sovietų Sąjungos viceprezidento Genadijaus Janajevo, vieno iš pučo organizatorių rankos, laiko ženklus išmokę perprasti žmonės nujautė: tai ilgai netruks.
Perversmui vadovavusį GKČP sudarė aštuoni nariai: be SSRS viceprezidento G.Janajevo, jam priklausė KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Išleisti GKČP dekretai draudė masinius susirinkimus ir opozicinę politinę veiklą, nustatė apribojimus žiniasklaidai, įvedė komendanto valandą. Perversmininkų sutelktos KGB specialiosios pajėgos, grupės Alfa, Maskvos OMON‘o, vidaus kariuomenės ir kiti daliniai užėmė savo pozicijas. Į miestų gatves ir aikštes išvažiavo tankai.
Maskvoje, aikštėje priešais Kremlių, ėmė rinktis žmonės. Pasirodžius kariuomenei, civiliai žmonės drąsiai lipo ant tankų ir kišo gėles į jų bokštelius, o šie vaizdai daugumai įsirėžė giliai į atmintį.
Kitoje Maskvos upės pusėje, prie Baltųjų rūmų, tankus pasitiko Borisas Jelcinas – tuometis sovietinės Rusijos respublikos prezidentas. Nekreipdamas dėmesio į Dūmą apsupusius snaiperius, jis išėjo iš pastato ir, užsiropštęs ant tanko, kreipėsi į dešimtis tūkstančių maskviečių. Savo trumpoje kalboje B.Jelcinas pasmerkė GKČP veiksmus kaip perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.
Tą naktį tūkstančiai žmonių liko budėti prie Baltųjų rūmų: statė barikadas, degino laužus. Tai, kad tą vakarą per valstybinę televiziją buvo galima išvysti ir ant tanko stovintį B.Jelciną, tik patvirtino faktą, jog pučistai ne visiškai kontroliuoja žiniasklaidą.
Kitą rytą Jelena Boner, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo našlė, kreipėsi į minią, kurią jau sudarė apie 50 tūkst. žmonių.
Nuojauta, kad pučas pasmerktas žlugti, sustiprėjo ir trys kariuomenės daliniai perėjo į B.Jelcino pusę. Trispalvė Rusijos vėliava tąkart tapo kovos už demokratiją, visuomenės pasipriešinimo perversmininkams simboliu.
Rugpjūčio 21-ąją tunelyje prie Naujojo Arbato tilto tiesiogiai susidūrė Baltųjų rūmų gynėjai ir kariškiai. Tamanės divizijos kolonai pabandžius prasiveržti pro užkardas, sustatytas iš troleibusų, žmonės ėmė mėtyti į juos akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu. Kariškiai atidengė ugnį – žuvo trys maskviečiai: Ilja Kričevskis, Dmitrijus Komaris, Vladimiras Usovas, dar keletas žmonių buvo sužeisti.
Tą pačią dieną D. Jazovas davė įsakymą išvesti kariuomenę iš Maskvos – pučas žlugo, kai kurie jo organizatoriai nusižudė, kiti buvo suimti.
Rugpjūčio 22 dieną į Maskvą sugrįžęs M.Gorbačiovas vakaro žinių laidoje paskelbė, kad „visiškai kontroliuoja padėtį“, ir nurodė kariams grįžti į savo kareivines.
Žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos nepriklausoma valstybė tapo realybe: Lietuvos Respublikos valdžia ėmėsi įtvirtinti valstybės vientisumą. Prasidėjo ir visuotinis Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimas – iki 1992 m. sausio 1 d. Lietuvos pasirinkimą pripažino 94 valstybės.
Deja, nors Maskvos perversmas, jo nesėkmė neabejotinai paspartino Sovietų imperijos žlugimą, Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą, jis pareikalavo ir paskutinės okupacijos aukos – rugpjūčio 21-ąją, gindamas LR Parlamentą, 1-ajame apsaugos poste žuvo Lietuvos savanoris Artūras Sakalauskas.
